Bronys Savukynas (1930 arba 1929-2008). Fotografavo O. Pajėdaitė.
Nuotrauka iš LR kultūros ministerijos archyvo
Tie žodžiai buvo ištarti 2024 metų gruodžio 16 dieną Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje. MENO BANGOS dalyvavo jaukiose, kamerinėse iškilmėse: buvo muzikos, kurią atliko jaunieji čiurlioniukai, buvo vyksmui vadovaujanti muzikologė Gerūta Griniūtė, buvo žmonių, saugančių Bronio Savukyno atminimą ir besidominčių tuo, kas vyksta kultūros pasaulyje.
Tą dieną kalbininko, vertėjo, žurnalisto, redaktoriaus Bronio Savukyno premija įteikta MENO BANGŲ atstovei Gintarei Adomaitytei; ji įvertinta už daugiametę ekspresyvią publicistiką aktualiomis regionų kultūros politikos, literatūros ir skaitymo skatinimo temomis, autorių sutelkimą kūrybiniuose projektuose.
Publikuojame Gintarės Adomaitytės padėkos kalbą.
***
Gerbiamosios ir gerbiamieji,
Reiškiu pagarbą Bronio Savukyno įvairiapusei veiklai, jo energijai, sklindančiai ir dabar, juntamai šiandien ir čia. Pagarba Bronio Savukyno šeimai, pagarba žmonėms, jo atminimą saugantiems.
Mąstydama apie Bronio Savukyno redaguotus Kultūros barus, sugrįžtu į kur kas senesnius laikus, dar iki Savukyno vadovavimo. Ir atsiduriu aš Palangoje, parke, ant suoliuko, ir matau ant to suoliuko pluoštą kultūros spaudos, ir girdžiu, kaip mano mama skaito puslapį po puslapio mano nereginčiam tėvui, o aš klausausi kartu su juo. Apniukęs pajūrio, paupių, paežerių dangus man visada mielesnis nei kaitri saulė ir pakrantės dykynė, praminta pliažu.
Gerokai vėliau, jau suaugusi, jau įžengusi į literatūros pasaulį, niekada negalėjau skųstis, kad Lietuvos kultūros spaudai esu nereikalinga. Buvau publikuojama, suprasta ir išklausyta. Ir vis dėlto… ego stiprus, gal net per stiprus. Norėjau, labai norėjau savo leidinio, kuriame aš nutarčiau, kokia turi antraštė ir kas po ja gali slypėti. O juk ne vien ego svarbus, to būtų per maža. Mažinti atskirtį tarp skirtingų kartų, tarp didelių miestų ir atokių vietovių, tarp intelektualų ir tų, kurie nori jais tapti – toks buvo sumanytas, toks liko MENO BANGŲ esminis principas.
Neringa Dangvydė Macatė (1975-2008). Nuotrauka iš https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/
Kviečiausi į talką du man brangius žmones. Neringos Dangvydės Macatės nebeturime, bet privalau pripažinti, kad į MENO BANGAS ji paniro iš paskutiniųjų jėgų – iš paskutiniųjų tikriausia žodžio prasme. Ačiū jai, ačiū Mariui Kraptavičiui, kantriai tempiančiam juridinius, finansinius, buitinius MENO BANGŲ reikalus, o man paliekančiam retsykiais apkarstantį malonumą, bet vis dėlto malonumą – kūrybą.
Ši premija svarbi ne tik man, bet ir visam MENO BANGŲ suburtam pasauliui – ji leis mums kurį laiką nenurimti. Banguoti.
Ačiū.