Inga Orenius parodoje Utenos kraštotyros muziejuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Su Inga susipažinome 2022–2023 metų žiemą Dusetų bendruomenės susibūrimuose, vėliau leidome laiką keramikos studijoje. Inga užbūrė pasakojimais apie savo giminės šaknis ir likimus, persipynusius su įvairiausiomis šalimis ir kultūromis, taip pat dalijosi giliomis psichologinėmis įžvalgomis ir svarstymais apie kūrybą ir reiklumą meno kūriniui. Kviečiam į mūsų pokalbį ir „Meno bangų“ skaitytojus…
Inga, kokios Tu kilmės? Nujaučiu, kad klausti apie tautybę per siaura, per tiesmuka…
– Neseniai su dukterėčia nusprendėme, kad esame LDK palikuonės… Mano tėvas, Algirdas Orenius, gimė Žemaitijoje, bet pagal savo mentalitetą ne visai lietuvis, veikiau koks skandinavas ar Mažosios Lietuvos pilietis. Kalbėjo gražia literatūrine lietuvių kalba (neseniai taip kalbant išgirdau dailininką A. Každailį, tai iškilių inteligentų kalba). Kiek domėjausi tėvo giminės genealogija, tai vardai ir pavardės vokiški, Lietuvoj jie atsiranda gal tik XX amžiuje. Savo giminės šaknis atsekiau iki XVIII amžiaus, žinau, kad prosenelis palaidotas Latvijoje. Tėčio mama buvo Mažrimaitė, jos tėvas Mažrimas – Antano Smetonos vežikas, vežiodavo jį karieta. Prieš tai mokėsi miškininkystės Vienoje… O štai mano vyro Jono senelis buvo A. Smetonos fotografas… Įdomūs likimo vingiai. Mažrimai buvo onoravi, ponios kaunietės, su skrybėlaitėm, prosenelė iki pat mirties 1959 metais kalbėjo vokiškai ir namie rengdavo vokiečių dienas: kol nepradėsi kalbėt vokiškai, valgyt negausi…
O štai mano mama tikra kyjivietė, „korennaja kijevlianka“, bet giminėj yra ir lenkų kraujo, pagal tėčio pavardę ji ukrainietė, pagal mamos – totorių kraujo. Ogi ir pats Kyjivas daugiatautis ir daugiakultūris miestas.
O kur Tu gimei?
Kyjive. Mano tėtis buvo kariškis, įsimylėjo, užkariavo mano mamą, vedė. Lietuvoj beveik negyveno – tai Baltarusijoj, tai Rusijoj, tai Ukrainoj.
Visi mano protėviai gerai pasibastė, visas 300 metų laikotarpis toks – gimė vienoj šaly, tuokėsi kitoj, vaikai gimė trečioj… Gal dėl to ir aš nomadė, man svarbu ne namų sienos, lizdas, o tai, kas aplink mane: žmonės, draugai, įvykiai, pokalbiai. Galiu įsikurti ir susikurti aplinką bet kur, savo pasaulį nešuosi su savim kaip sraigė.
O kaip paveikslai, jie irgi keliauja su Tavim?
Esu reikli sau, nemėgstu daryti chaltūros, tad augindama vaikus supratau, kad negaliu skirti tolygiai laiko menui ir vaikams. Ilgą laiką netapiau. Menas yra darbas, užtrunku, kol pasiruošiu, prisiruošiu. Savo paveikslų nepasiilgstu, persikraustydama palikau juos pas įvairius žmones, įvairiuose butuose (gal ir tų žmonių, būstų dabar jau nebėra, nežinau). Darbą vertinu, kol jį kuriu, kai padarau – nebeprisirišu, paleidžiu.
Kaip pasukai į meną? Piešei nuo mažumės?
Kai esi vaikas, neanalizuoji savo veiksmų, nestebi. Mano mama, choreografijos ir prancūzų kalbos dėstytoja, pasakojo, kad aš nenorėjau mokytis, neruošdavau namų darbų, tik sėdėjau ir paišiau. Tai mama ir suprato, kad reikia kreipti į meno pusę (juokiasi). Įstojau į respublikinę dailės mokyklą Kyjive. Visi nustebo, kad ne dailininkų vaikas įstojo, iš 30-ies gal tik 3 buvo ne dailininkų vaikai.
Kaip Tavo gyvenime atsirado Vilnius?
Lietuva buvo atkūrusi Nepriklausomybę, tėvas jau gyveno Vilniuje (čia derėtų pastebėti, kad Ingos tėvas, buvęs sovietų kariškis, su įkarščiu atsidėjo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrimui, nuo 1991-ųjų buvo Lietuvos krašto apsaugos departamento Oro erdvės apsaugos skyriaus viršininkas, Vyriausiojo štabo viršininko pavaduotojas, vėliau – LR Vyriausybės patarėjas krašto apsaugos klausimais, Lietuvos ambasados Ukrainoje kanceliarijos vedėjas, Nacionalinio saugumo komiteto patarėjas, dėstė Lietuvos karo akademijoje, Mykolo Romerio universitete – I. K.). Tarsi norėjau šeimą vėl sujungti. Be to, Kyjive dailės akademija labai klasikinė, akademinė, į tapybą daugiau priėmė vaikinus, nes „tapyba – ne moterų darbas“, o dar ir už stojimą reikėjo mokėti. Taigi įstojau į Vilniaus dailės akademiją.
Ar patiko studijos VDA?
Labai. Dėstė „gyvieji klasikai“ – K. Dereškevičius, A. Kuras, H. Čarapas, P. Repšys, J. Gasiūnas, V. Šerys, J. Vaitiekūnas buvo katedros vedėjas, A. Šaltenis – rektorius.
Lietuvių kalbos tuo metu nemokėjau visiškai. Man atskirai aiškindavo rusiškai, egzaminus irgi dvejus metus laikiau rusiškai. Sėdėdavau paskaitose nesuprasdama nė žodžio, betgi reikia lankyti. Paskui savaime pradėjau suprast. Iš pradžių kažkaip galvojau – kam man ta lietuvių kalba, gi ne anglų, kam jos mokytis. Buvau įsitikinusi, kad Lietuvoj neliksiu, šešerius metus atsimokysiu ir tiek. Bet bendraudama ėmiau ir išmokau lietuviškai. Studentai iš pradžių su manim kalbėjo rusiškai. Paskui aš pradėjau juokingai kalbėt lietuviškai, o kai išmokau taisyklingiau, sakė, ei, grįžk prie ano netobulo kalbėjimo, mums nebejuokinga. Magistrą jau gyniausi lietuviškai.
Studijas akademijoj sapnuoju iki šiol. Stipri akademija buvo – daug humanitarinių dalykų, palyginti su Kyjivo akademija daug progresyvesnė – čia buvo dėstoma video menas, fotografija, filosofija bene 6 metus, psichologija – viską esam išbandę, paragavę.
Įdomus buvo metas – VDA kažkodėl buvo atjungtas šiltas vanduo, gal dėl finansų. Vieną ar dvi žiemas pozuotojai šaldavo, dažai sušaldavo…
Neseniai „Mo muziejuje“ pirkau knygą apie 1990-uosius, pardavėja pažiūrėjo į mane kaip į gyvą legendą, nes gi baigiau studijas irgi legendiniais laikais – 1996-ais… (juokiasi)
Užpaliuose. Nuotrauka iš VLE
O tada ta įsimintinoji praktika Užpaliuose…
Po II kurso. Prie mūsų, studentų, bendrabučio buvo mokykla, joje – dvyliktokai. Ir štai man likimas tiesiai iš mokyklinio suolo pamėtėjo Jonuką (būsimą vyrą). O jis neprastas, mokykloj buvo misteris Valentinas, jaunimo klubo pirmininkas, diskotekų vedėjas ir panašiai. Trys grupiokės dėl jo kovojom. Po praktikos aš grįžau į Vilnių, Jonas po išleistuvių susidėjo kuprinę ir paskui mane. Užsidegė stot į VDA, sako, paruošk mane, per mėnesį ar pusantro. Ruošiau, nuėjo stot, bet suklupo ties kompozicija, gi neįmanoma per tokį trumpą laiką išmokti. Jis laimėjęs daug olimpiadų, galėjo įstoti į KTU be stojamųjų, bet nebestojo, pradėjo dirbti.
Man baigus VDA susituokėm, grįžom į Kyjivą – ten turėjau butą. Dirbau tapybos ir piešimo dėstytoja Nacionaliniam aviacijos universitete. Paskui buvau parodų kuratore, Maskvoj rengėm ukrainiečių ir lietuvių menininkų parodas, Klaipėdoj, Vilniuj. Vėliau darbavausi fotografijos studijoj ir juvelyrikos kompanijoj. Kai gimė vaikai, darbus mečiau. Man neišeina save dalint, arba dirbu, arba vaikus auginu.
Papasakok apie Kyjivo kultūrinį gyvenimą.
Įvykių ten visada daug, meno gyvenimas intensyvus, vyksta visokių projektų. Taip, yra senoji menininkų karta, vyksta uždari, kameriniai parodų atidarymai, Dailininkų sąjungos renginiai – tai konservatyvioji pusė. Šiuolaikinė – tradicinių meno žanrų miksas su muzika, mados žanru. Sakyčiau, Kyjivas apskritai labai moka gerai pritaikyt užsienio patirtį ir idėjos, kurios pasaulyje yra ant bangos, labai greitai prigyja Kyjive. Naujausia muzika, naujausias menas, šiuolaikiškiausios paslaugos – ar tai būtų food kultūra, ar kas nors kita – viską gali gaut tuojau pat. Kijevas kaip kempinė, kuri viską į save sugeria, visas naujas idėjas, madas.
Lietuva šiuo atžvilgiu provincialesnė. Nuo 1992-ųjų sąmoningai seku Lietuvos keitimąsi, važinėju čionai. Lietuva nerealiai pasikeitė, bet ta permaina veikiau vizuali. Aš stebiu kaip mama, kaip gyventojas, kaip stebėtojas. O Kyjivas progresyvesnis, tai megapolis, kur gali gauti bet ką ir bet kada.
Gyvenai Kyjive, grįžai prie tapybos, vaikai lankė mokyklą, bet štai atėjo nelemti 2022-ieji metai, vasaris…
Išvažiavom iš Kyjivo vasario 24 d. Mano tėvas gi kariškis, priešlėktuvinės gynybos specialistas, karo mokslų daktaras, dėstytojas. Nuo vaikystės viską žinojau apie strategiją ir ginklus. Iliuzijų neturėjau. Kyjivas nuo vasario pradžios buvo įsitempęs, ginklų parduotuvės mieste buvo iššluotos, daktarai išrašydavo po kelis šimtus leidimų ginklui per dieną. Žmonių eilės kaip „Makdonalde“. Su draugais juokavome, kad Kyjivo priešas niekaip nepaimtų, nes kiekvienas kiemas turi solidų arsenalą, būtų virę gatvės mūšiai.
Prieš metus, 2021-aisiais, sapnavau sapną, kad karas prasidėjo, suprantu, kad reikia greitai susiruošti ir išeit iš namų, o aš negaliu surinkti daiktų. Tame sapne panikavau, kad reikia per kelias minutes susikrauti. Taigi dabar viską buvau pasiruošusi – užsienio pasus, dokumentus. 2022 m. vasario 21-ąją mačiau karinę techniką Kyjivo centre, ne paradinę, ant stulpų pradėjo kabinti megafonus sirenoms.
Vasario 24-ąją mane prikėlė draugės skambutis. Vyras paskui pasakojo: „Pažadinai mus ir sakai: į mokyklą šiandien neinam, karas prasidėjo.“ Pirmas mano gyvenime toks baisus įvykus, aš sustingstu, toks tarsi stuporas ištiko. Nemirksiu, negaliu pajudint kojų rankų, smegenys kaip sustingę. Iki pietų mąstėm, ką daryti, o mieste per kelias minutes išsirikiavo eilės prie vaistinių ir bankomatų. Supratom, kad jeigu važiuojam, tai dabar. Aplinkkeliais prasmukom.
Buvo tokia simbolinė akimirka – kai išvykom, blokpostų Kijeve dar nestatė, tik kažkokiam mieste tolėliau, važiuojam, ir už mūsų kranas pastato betoninį bloką – buvom paskutinė prasmukusi mašina. Persmelkė mintis – atgal kelio nėra.
Vyro darbovietė buvo užsakiusi tokią sanatoriją Karpatuose, atvertą po žiemos. Šaltas drėgnas pastatas, drėgnos antklodės, o moterys stovi šaltyje su naujagimiais. Truputį snūstelėjom ir užleidę savo kambarį kitiems per sekundę pakeitėm planus – nebuvom planavę išvažiuot iš Ukrainos, bet dabar per Karpatus, per Vengriją, Slovakiją, Lenkiją pasiekėm Lietuvą. Pabėgėlio statuso imti nenorėjau – kažkam jo reikia labiau, kodėl turėčiau imti pinigus iš valstybės, galiu išgyvent ir be to. Vilniuj neradom vietos, tai vyras ir sako – važiuojam į Dusetas (čia buvo tuščias giminės būstas). Atsiradom čia 2022 m. kovo 1 d.
Dusetos vadinamos menininkų miestu. Kaip tu matai meno pasaulį Zarasų krašte?
Manau, kad jei rajonas ar miestelis laiko save menininkų kraštu, jis turi būti ypatingas, estetiškai suformuotas, čia turi būti įdomių dalykų, gal kokių meno kūrinių, freskų viešose erdvėse, bet turi būti aukštas meistriškumo lygis. Man meistrystė yra tada, kai prieini, žiūri ir nesupranti, kaip čia padaryta. Rodos, padarė toks pat kaip tu žmogus dviem rankom, dešimčia pirštų, bet nesupranti, kaip čia sugalvota, kaip padaryta. Gali būt ir bananas priklijuotas izolke prie sienos, bet va sugalvota kaip ir kodėl – tai irgi meistrystė, kurios paprastas žmogus neturi.
Ar lengva buvo grįžti prie kūrybos gyvenat Dusetose?
Inga Orenius. Dusetų pieštukai. Žirgų g. 16
Visą 2022 metų vasarą mąsčiau… Vyras „džyrino“ – tapyk peizažą, pievą, ežerą, čia taip gražu. O man kitaip – darbas pirmiausia vyksta viduj. Lėtai galvoju, ilgai ruošiuosi. Paskui pasiryžau. Vasarą palėpėje radau senus vadovėlius. Pradėjau paišyt senoj 1934 metų knygoj. Vaikščiojant po miestelį man labai patiko namai. Radau tokį: pusė žalio, pusė ne visai žalio, net durys dvigubos dažytos per pusę. Kaip taip sugalvoti? Užmiesčio specifika man buvo nepažįstama, gi esu miestietė. Nupaišiau tą namą. Paskui kitą. Radosi tokie „kelioniniai darbai“ – kas po ranka yra, tuo ir naudojiesi, popiergaliais visokiais. Tikras nomadų menas. 10 darbų tokių yra padaryta, tapau akrilu. Namų tapyba jau virsta hobiu, važinėju, sustoju, „kolekcionuoju“ tuos keistus apleistus namus. Su darbais dalyvavau kalėdinėj miniatiūrų parodoj Vilniuj, paskui Geležinkelininkų muziejuj, Muziejų naktyje, Dusetų galerijoj, Kraštotyros muziejuj Utenoj. Pakvietė ir į Kamariškių dvaro plenerą Zarasų rajone.
Žinau, kad nutapei ir didelį darbą, senąją įžymiąją Dusetų vaistinę, kuri, deja, dabar jau uždaryta…
Ta vaistinė man daug sveikatos surijo (juokiasi). Ilgai vaikščiojau ir žiūrėjau, o kai nutapiau, „pastačiau“ paveiksle porą raketų šalia tos vaistinės. Jos kaip svetimkūniai, bet labai dera. Šalia to dvispalvio namo irgi auga tokie apkarpyti medžiai – man jie atrodo kaip sprogimas. Gamtines formas keičiu svetimkūnio formomis. Negaliu kitaip. Kasdien mintyse gi esu kare. Visai kitaip viską matau, žiūriu į namą su medžiais aplink ir matau, kad jie ne auga, o sprogsta. Užtiltėj augo baltakamieniai beržai – man rodėsi tarsi raketos trajektorija, dūmai. Karas deformuoja matymą. Mintyse kasdien gyveni jame, į pasaulį žiūri kaip į visai kitokį…
Inga Orenius. Artefact
Vienam bičiuliui filologui sakiau, kad krūpteliu nuo žodžio „bučinys“, nes skamba kaip „Bučia“…
Mes visi deformuoti karo. Mano dukra sako: „Vėl paišai namą?“ – „Taip.“ – „Tai įrašai jį į mirties knygą, gi raketos šalia.“ .Tai sako vaikas, realiai karo net nespėjęs patirti…
Tapyba man kaip siuvinėjimas, sėdi ir dygsniuoji, tai nusiraminimas. Dirbu su ausinėm, jos slopina pašalinius garsus. Klausausi naujienų, interviu.
Palaikai ryšius su Kyjivo menininkais? Kaip jie?
Daug išvažiavo. Kai kas kariauja, yra žuvusių. Dar pastebėjau, kad žmonės nustojo bendrauti. Tai atidėto gyvenimo sindromas: kai viskas baigsis, vėl bendrausim. Dabar norisi pasislėpti ir išbūt. Mes visi gyvenam atidėliodami „po to“. Čia ne tikras gyvenimas, tikras bus „po to“. „Po to papasakosiu“, „po to pasimatysim“. Buvimas Dusetose man irgi yra „po to“.
Inga, mes visi trokštam ir linkim, kad tas „po to“ kuo greičiau išauštų. Ačiū Tau už pokalbį.