Fotografavo Ričardas Šileika
Mes kasdien kalbame ir kalbamės. Kasdien pasakome daugybę žodžių – gerų, įdomių, paprastos ar sudėtingos konstrukcijos, prasmingų, o kartais ir bereikšmių.
Šiandien klausiu pati savęs, kas man yra kalba? Neužtenka pasakyti, kad tai mūsų bendravimo priemonė… Kalba – tai Testamentas, Pamoka ir Babadienis.
TESTAMENTAS
„Kokia navatna šindei pagada – tai krapija, tai vėl dūšna.
Praudu sakai: navatna. Ale kų gi darysi? Nepaskeisi. Gegutį unksti girdėjau, ilgai kukavo – da gyvinsma. Tai vaikui vigada – darželin anksti keltis neraiks.“
•••
– Aisiu žemevuogių pririnksiu. Vis vaikui bus. Da gal kokių bulbytį nugnybsiu – patušinsiu pietum. Paskui gogolį–mogolį padirbsiu, a vakarienei ir zacirkas išvirsiu, – girdžiu, kaip kalba Senelytė.
– Pjaunei, maž jau ir rasi kokių žemevuogį. Būk spakaina. Padabosiu, – linguoja galvą senelis…
•••
„Kaip saula laidžias ir Tu, vaikela, atlaisk pyktį, pamiršk visas abidas. Nigdi nebūk markatna… Džiaukis visakuo. Gyvynk su visais zgadoj. Mylėk žmones, vaikela, ir jie Tavi mylės. Meilas nigdi gi nebūna per daug“, – Senelės pasakyti žodžiai lydi mane.
•••
Iš toli toli – iš tos pačios tolimiausios žvaigždės pasiveja mane sodri šviesi senelių neka, atminty išsaugota. Jau jie abu seniai seniai Anapus Saulės. Bet meilė, srovenanti žodžiais per širdį, iki šiol pravirkdo… Tas senelių kalbos nuotrupas lyg brangiausią Meilės Testamentą nešuosi per gyvenimą…
PAMOKA
Tris dešimtmečius Mokykla man buvo Šventovė. Tarsi žemuoges ant ilgos metų smilgos veriu akimirkas, o sieloje jaučiu jų saldumą.
Mokykloje vaikų iš lietuviškų šeimų nebuvo, todėl dirbti nebuvo lengva, situacijų pasitaikydavo labai juokingų…
•••
– Mokytoja, mes vakar sudeginom jūrą.
– Jūrą? Kokią jūrą? – niekaip nesuvokiu.
– Jūrą. Na, jūrą, – patikina vienas mokinys, jam pritaria ir kitas. Tik mano galvoje ratais kvadratais sukasi mintys.
Staiga topteli išganinga: vakar buvo Užgavėnės. Kieme deginta Morė. O mokiniai jos pavadinimą… iš rusų kalbos išvertė…
•••
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, – skaitome Donelaitį.
– Mokytoja, radau klaidą: turi būti didžioji S, nes Svieta – mūsų kaimynės vardas…
•••
Supažindinusi su ištiktuko reikšme, požymiais, aiškinu, kad jų daryba labai paprasta – tai sutrumpėjęs veiksmažodis: kryptelėti – krypt, čiuožtelėti – čiuožt, trinktelėti – trinkt, slystelėti – slyst.
Mokinys, daug negalvojęs, puola aiškinti:
– Supratau: ošk, nes oškinti, bėk, nes bėkinti, lėk, nes lėkinti.
•••
Mokantis giminystės ryšių, žavėdavausi vaikų naujadarais: dėdės žmona – dėdžmonė, vyro sesuo – vyrsesė.
Iš tiesų, kas galėtų paneigti?
•••
Sudurtiniai daiktavardžiai – kerinti tema: gali sužinoti pačių netikėčiausių dalykų: puspliusis (pusė pliuso), mirmusė (musmirė), net kupranugaris (žmogus su kupra).
•••
– Mokytoja, mokytoja, vadovėly radau rusišką žodį, – keldamas ranką sako vaikas.
– Mūsų vadovėly? – nustembu.
– Taip, taip. Mūsų vadovėly, – balsas skamba labai įtikinamai.
– Hm… Kuris gi? – klausiu ir nesuprasdama žiūriu į pirštu baksnojamą žodis kalbasi.
– Kalbasy, kalbasy, – kartoja…
– Skaityk, dar kartą. Ir dar…
– Tai čia žodis kalbasi? – netiki pats savimi…
•••
Iki šiol prisimenu palyginimus: nežvenk kaip pelė, tu pasipuošei kaip Kalėdų jolka.
•••
Kaip dažnai jie „pritaikydavo“ vienos kalbos ypatybes kitai: Ko čia suolą taip tresini?; Žiūrėkite, kaip vanduo kapina; Į mokyklą atvažiavom su koniuku (ar atspėjote, kokia transporto rūšis?); Man norisi kažko sladkaus.
•••
Pasirodo, daiktavardį keptuvė mokiniams įmanoma asmenuoti visomis veiksmažodžių nuosakomis… Netikit? Esamajame laike puikiai skamba: keptuvėju, keptuvėjame. Dera ir būtasis laikas – keptuvėjau, keptuvėjai… Asmenuojant būtuoju dažniniu laiku net priesaga –dav- puikiai „prisisega“: keptuvėdavo, keptuvėdavote… Aišku, būsimasis laikas visada paslaptingai šypsosi – ar galėjome vaikystėje pagalvoti, kad keliaudami po kitas šalis su namiškiais galėsime kalbėtis telefonu. Ir kas žino, gal ateityje tikrai keptuvėsiu arba keptuvėsime?
Keptuvėčiau, keptuvėtų, jeigu būtų tam tikros sąlygos, – primena visiems tariamoji nuosaka, o liepiamoji išdidžiai įsako: Tu keptuvėk, ir Jūs – keptuvėkite.
•••
– Mokytoja, šiandien mano draugo nebus mokykloje.
– Susirgo? – klausiu.
– Ne. Jis bulves kaso… Tikrai, bulves kaso, – patikina.
Ir čia visai nejuokinga, rudenį bulves kasyti būtina.
•••
Nors daug žodžių mokiniams buvo nežinomų – retai versdavau; stengiausi paaiškinti prasmę: vyniotinis, aiškinu aš, tai, ką vyniojame…
– Jau supratau: zamatalnikas, – sako mokinys.
•••
„Esamąjį laiką prisiminti gera – nosines raides čia rašyti dera: Šąšta, mąžta, gęsta, šąla, bąla, sąla“, – mokau.
Vos išgirdęs paskutinį žodį, mokinys garsiai ištaria: „Mes labai mėgstam, valgom su svogūnu ir duona.“
Akimirkos pauzė. „Tai ne lašiniai. Tai veiksmažodis, kuris reiškia…“, – dėstau.
– Ir man, ir tėčiui skanu, – melsvos akys nemeluoja.
Koks keistas jausmas…
•••
Važiuojame su mokiniais prie jūros… Džiaugiuosi: jie pirmąsyk gyvenime pamatys Jūrą (iki šiol dažnai dėkoju toms auksinėms širdims už dovanotą kelionę…).
Mokinukas, pirmąkart pamatęs vėjo jėgaines, net dusdamas pradėjo šaukti:
– Moooookytoja, Moooookytoja, Moookytoja, žiūrėkit, kokie dideli ventiliatoriai!
•••
Kiek daug išminties suteikė darbas su mokiniais: mokiausi ir pati. Išmokau perskaityti ne tik tai, kas parašyta mokinio sąsiuvinyje, bet ir jo akyse…
Šiandien skaitydama savo sąsiuviniuose pasižymėtus žodžius ir frazes, dėkoju Visiems už puikias kalbos Pamokas…
BABADIENIS
Nepanorau būti nei senele, nei močiute – esu tiesiog Baba. Todėl Babadienis – pats nuostabiausias laikas, skirtas anūkėlei. Neatmenu, kas sakė: „Jei būčiau žinojęs, kaip puiku auginti anūkus, būčiau pradėjęs nuo jų.“ Babalaikis – nesvarbu, babadienis ar babvakaris – visada dovanoja daug šviesių kalbos akimirkų; bet svarbiausia, kad tai laikas, kai atiduodi savo meilės skolą…
•••
Einame iš darželio. Ir staiga mintis paralyžiuoja netikėtas klausimas:
– Baba, o kaip mes susipažinome?
– Hm… Ir iš tiesų – KAIP?
•••
Kalbamės apie Trispalvę…
– Geltona – saulė, žalia – miškas. Raudona – tėvelio mašina, nes jis labai geras.
Pagaliau sužinojau visą Tiesą.
•••
– Baba, Tavo mašina labai nuobodi. Kodėl pirkai mašiną be muzikos? Ką – net ir radijo nėra, nes niekas nekalba!
– Yra. Sėdi gale žalia striuke…
– Kas??? Aš??? Aš ne radijas.
Hmmm… Bet juk kalba…
•••
Ar galima pamiršti, kai išgirsti: „Tave pauosčiau ir užuodžiu Tavo kvepalus“, kai pažadama pamiegoti „tik vieną vienintelį gurkšnį“, paprašoma ant koldūnų uždėti „10 kilometrų grietinės“? Kai sužinai, kad „malkos labai greitai tirpsta“! Manau, beveik kaip ledai! Ir dar – „katė Pupa laksto kaip arklys ir dar draskosi“ (gal irgi kaip arklys?)
•••
Pasiimu iš darželio.
– Pasiilgau Tavęs, Baba. Duok ranką, nes laimingi eina susikibę.
O kas nenorėtų būti laimingas?
•••
– Baba, ar turi ką nors valgyti? – teiraujasi grįžus iš darželio.
Iškart puolu vardinti viską, ką turiu namie: česnakus, svogūnus, kopūstus, bulves…
Bet išgirstu mažai lauktą atsakymą: „Nieko tokio, Baba, namie pavalgysiu…“
Aišku, tada staigiai išgaruoja visos Babsklerozės, ir šaldytuve ar puode visada būna tinkamų dalykų.
•••
– Baba, o Tavo varde yra raidė Ė?
– Yra, – patvirtinu
– Ir mano yra Ė. Vadinasi, mes vienodo proto.
•••
– Jeigu Babos vaikas yra Tautvilas, o Tautvilas – tavo tėtis. tai kas tu esi Babai?
– Draugė!
Ir to tikrai niekas nepaneigs!
•••
Babadienis – tai pati originaliausia kalba – žodžiai, posakiai, mąstymas…
•••
Testamentas, Pamoka ir Babadienis – trys šviesūs pasakojimai apie kalbą; be jų mano gyvenimas būtų daug blankesnis…
GIEDRĖ MIČIŪNIENĖ
Zarasai
Kai kurių žodžių paaiškinimai
abida – skriauda
dūšnas, -a – tvankus, -i
markatnas, -a – niūrus, -i
navatnas, -a – keistas, -a
nigdi – niekada
pagada – oras
patušinti – pašutinti
pjaunei – tikrai
prauda – tiesa
spakainas, -a – ramus, -i
vigada – nauda, patogumas
zgada – sutarimas
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 9, p. 26–29
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Giedrė Mičiūnienė (Zarasai) užėmė III vietą. Sveikiname!