Henrikas Algis Čigriejus
Feci, quod potui, faciant meliora potentes*
Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę
Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…
– Kaip gyvenimėlis, Henrikai?
– Beveik tobulas, vaikeliuk.
Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…
Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.
Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu? Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.
Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.
Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.
Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.
Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta. Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?
Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.
Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…
Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs.
Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.
Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.
Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją), nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.
O kaip tėtis susipažino su mama?
Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.
Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?
Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.
Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…
Su arkliuku.
O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.
Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?
Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte. Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.
Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.
Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…
Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.
Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo?
Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.
Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.
Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.
Paskutinė užrašų knygelė.
Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?
Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…
Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.
Ar tėtis rašė dienoraštį?
Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.
Neparadiniai dienoraščiai.
Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?
Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!
Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.
Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.
Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…
Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės: Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“… Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…
Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.
Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?
Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino, alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.
Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…
Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…
Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė. Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.
Sesers Rūtos, kuri gyvena Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.
Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai buvo paskutinis tėvelio balius).
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų dainoms ar giesmėms.
Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“
Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.
* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.