Autografai skaitytojoms ir skaitytojams
Eglė Ramoškaitė – jaunosios kartos rašytoja, kurianti paaugliams. Kaip rašytoja ji debiutavo 2018 m. su knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“. Šiemet skaitytojams pristatė antrąją knygą – „Ne tik geri, ne tik blogi“. Pastaroji – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laureatė.
Eglė Ramoškaitė gimė 1988 m. Utenoje. Studijavo teisės mokslus, vėliau, susidomėjusi paauglių literatūra, studijavo kūrybinį rašymą įvairiuose seminaruose, Talino universiteto vasaros mokykloje, baigė paauglių literatūros rašymo kursą Oksfordo universitete. Šiandien rašytoja augina du vaikus, veda kūrybinio rašymo mokymus, ruošia leidybai trečiąją knygą, dirba leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros skyriuje bei ieško užsienio autorių kūrinių, kuriuos būtų verta išleisti Lietuvoje. Pasidomėjus, kuo jai artima paauglių literatūra, Eglė sako, kad tai žanras, padedantis atsakyti į paauglystėje neatsakytus klausimus, o savo knygose rašytoja stengiasi atspindėti paauglių gyvenimo realijas, jų kasdienybei būdingą sumaištį, vienišumo, nežinojimo, kaip išreikšti jausmus, problemas.
Egle, šį pokalbį norėčiau pradėti nuo pažinties. Esate jaunimui kurianti rašytoja, dviejų knygų autorė, rašymo skatinimo iniciatyvų dalyvė. Papasakokite „Meno bangų“ skaitytojams daugiau apie šiandieninį savo gyvenimą.
Esu perfekcionistė, nemoku ilsėtis, tad šiandienis mano gyvenimas – ganėtinai įtemptas. Šiuo metu dirbu leidykloje „Nieko rimto“ – kartu su komanda ieškome užsienio rašytojų knygų, kurias leidykla galėtų išleisti ir pristatyti Lietuvos skaitytojams. Taip pat dirbu su rinkodara – mėginu sugalvoti, kaip pristatyti skaitytojams knygas, kad tomis knygomis, kuriomis patikėjo leidykla, patikėtų ir kiti. Tai – pagrindinės mano veiklos. Neseniai Oksfordo universitete baigiau paauglių literatūros rašymo kursą. Esu dviejų mažų vaikų mama – tam irgi reikia laiko. Bet kas bebūtų, dieną stengiuosi sudėlioti taip, kad liktų laiko rašymui ir naujų idėjų generavimui.
Koks buvo Jūsų kelias į jaunimo literatūrą? Pradėkime nuo skaitytojos kelio.
Vis bandau prisiminti tą ryškiausią momentą, kada susižavėjau paauglių literatūra. Ko gero, tai buvo knygų apie Harį Poterį serija. Jei neklystu, pirmoji dalis pasirodė tuomet, kai man, kaip ir Hariui Poteriui, buvo dvylika metų. Tai buvo pirmoji knyga, kurią perskaičiusi supratau: tai parašyta man. Tuo metu paauglių literatūros pasirinkimas buvo tikrai skurdus, tik daug vėliau atsirado visokie melvinaiburgesaisu heroinais ir kitomis knygomis. Būdavo, nueini į biblioteką, o bibliotekininkės tau siūlo suaugusiųjų knygas.
Skaitydama „Harį Poterį“ supratau, kad yra ir kitokių knygų, knygų, kurios labiau atliepia tai, ką jaučiu. Pradėjau ieškoti daugiau tokių knygų, skaičiau jas ir niekada neatrodė, kad tai mažiau vertingos knygos. Paauglystėje norėjau kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, bet nežinojau, kaip kalbėti, ir neturėjau su kuo, todėl paaugliams skirtos knygos mane gelbėjo.
O rašytojos kelias? Kada ir kokie buvo pirmieji kūrybiniai bandymai? Kokį kelią nuėjote iki akimirkos, kai supratote turinti pirmosios knygos rankraštį?
Dar besimokydama mokykloje rašydavau trumpus tekstus, bet knyga „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ buvo pirmasis didelės apimties kūrinys. Pagal pirminę idėją ši knyga buvo skirta suaugusiems. Pradėjau ją rašyti būdama maždaug 25-erių. Kadangi niekada nemėgau, gal net šiek tiek bijojau balto lapo, visada pradėdama rašyti parašydavau ką nors neįpareigojančio: tiesiog atsisėdi ir rašai negalvodama, kaip tai vystysis toliau. Pirmosios knygos įžangą parašiau per dvi valandas. Atsitraukiau ir supratau: visgi ši knyga turėtų būti skirta paaugliams. Niekada sąmoningai neplanavau rašyti šiai auditorijai (anksčiau rašiau trumpąją prozą suaugusiems), bet, kadangi didžioji mano skaitomų knygų dalis buvo skirta paaugliams, jos puikiausiai be mano žinios suplanavo, kaip išlįsti iš mano giliausių minčių.
Pirmąją knygą rašiau 2–3 metus. Žinoma, nebuvo taip, kad rašyčiau be pertrūkių, nes ir dirbau, ir laukiausi, ir auginau mažylį, bet kai tik atsirasdavo laisvesnė valandėlė, sėsdavau rašyti. Mano rašymas atrodo taip: daug galvojimo, o paskui – daug braukymo, redagavimo. Šis rankraštis buvo redaguotas tris kartus – atsižvelgiant į kelių skaitytojų ir leidyklos komentarus.
Rašytoja Eglė Ramoškaitė
Po pirmosios Jūsų knygos („Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“) pasirodymo prabėgo treji metai. Šiemet skaitytojams pristatėte antrąją knygą – „Ne tik geri, ne tik blogi“. Kaip klostėsi Jūsų kūrybinis gyvenimas tuos trejus metus? Antroji knyga buvo rašoma visą tą laiką? Ar antrąją knygą parašyti lengviau nei pirmąją?
Antrą knygą rašyti tikrai lengviau negu pirmą – vien dėl to, kad jau žinai, jog tikrai gali tai padaryti. Man regis, pagrindinis dalykas, atgrasantis žmones nuo rašymo, pagrindinė priežastis, kodėl pirmieji rankraščiai neretai lieka nebaigti – pasitikėjimo savimi trūkumas. Iš patirties žinau, kad rašyti trumpąją prozą kur kas lengviau – kūrinį gali užbaigti vienu prisėdimu. Kai rašai didelės apimties tekstą, natūralu, kad vienu prisėdimu jo neparašysi: atsitinka gyvenimas, įvairios priežastys atitraukia nuo rašymo, grįžti po poros mėnesių pertraukos, reikia prisiminti, ką jau esi parašęs, kūrinys ima atrodyti prastas, imi galvoti, kad nieko nesugebi… Todėl pasitikėjimas savimi, supratimas, kad, jei kartą parašei knygą, gali tai padaryti ir vėl, yra labai svarbus.
Rašydamas antrą knygą, jau žinai, kaip atrodo visas procesas, kurios dalys yra svarbiausios. Sėsdama prie antrosios knygos rankraščio turėjau nemenkus pagrindus: iš pirmosios knygos jau žinojau, kas skaitytojams suprantama ir įdomu, o kas ne taip aišku. Rašydama antrąją knygą, vėl laukiausi, taigi turėjau daugiau laiko rašymui. Jei dirbi visu etatu, darbą suderinti su rašymu tikrai sunku… Visgi ir rašydama „Ne tik geri, ne tik blogi“ užtrukau ganėtinai ilgai. Dirbdama su šia knyga, turėjau labai griežtą ir teisingą redaktorę, tad ir redagavimo darbai užtruko.
Tiek vienoje, tiek kitoje knygoje nagrinėjate paauglių tarpusavio santykius, santykius su tėvais, kitais suaugusiais, jauno žmogaus savijautą pasaulyje, kuris dažnai nėra saugi erdvė gyventi. Antroje knygoje išryškėja patyčių tema. Kaip išsigryninote, apie ką norite kalbėti jauniesiems skaitytojams? Kodėl Jums svarbu šios temos?
Jeigu rašai paaugliams, turi paisyti tam tikrų standartų, ką knyga privalo turėti: veikėjai turi būti paaugliai, turi būti kalbama apie problemas, su kuriomis susiduria paaugliai, knyga turi pasižymėti greitu tempu. Dažnai atrodo, kad lietuvių rašytojai, rašantys paaugliams, nepagalvoja, kas iš tiesų yra paaugliams skirta knyga. Dėl to jų knygos būna lėtesnio tempo, ramesnės, o problemos, nagrinėjamos knygose, nebūtinai iš tiesų yra paaugliškos,tik rašytojui atrodo, kad tokiame amžiuje žmonės turėtų susidurti su tokiomis problemomis. Aš stengiausi kuo geriau perprasti paauglių mąstymą, pažinti jų problemas, kad knyga jiems būtų aktuali. Kai rašiau pirmąją knygą, man buvo svarbu aktualizuoti mirties temą. Ir iš savo paauglystės pamenu, ir, kiek teko bendrauti su paaugliais, tokiame amžiuje būdinga romantizuoti mirtį. Norėjau parodyti, kad iš tiesų mirtis nėra graži ir kad tai labai skaudus dalykas. Kai buvau 22-ejų, mirė mano mama, tad man buvo svarbu parodyti, kad mirtis palieka didelę negyjančią žaizdą.
Antrosios knygos pirminė idėja buvo, kad mokykloje dingsta vaikinas, ir mergina, kuri jo nepažinojo, ir ji pradeda jo ieškoti. Pradėjau mąstyti, kodėl ji ieško. Galbūt todėl, kad jaučiasi vieniša ir tikisi, jog, jei ras, jis ją pamils? Tačiau rašant nebūna taip, kad kaip sugalvosi, taip ir bus. Įvykiai turi vystytis natūraliai, o veikėjai patys padiktuoja, kas jiems turėtų nutikti. Taigi romantinė istorija transformavosi į tai, kad knyga „Ne tik geri, ne tik blogi“ yra apie patyčias. Mano tikslas buvo parodyti, kad už pačių patyčių akto slypi daugiau – aplinkybės, istorijos, kad tie, kurie tyčiojasi, nėra tik blogi, norėjau pasigilinti, kodėl nutinka taip, kad vieni paaugliai ima tyčiotis iš kitų.
Antrojoje knygoje labai paveikiai ir jautriai aprašote, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kai nepritampa, yra atstumtas, vienišas. Visa tai – kūrybinė meistrystė, o galbūt rėmėtės realių asmenų mintimis?
Manau, kad kiekvienoje knygoje jausmai yra tikri: autorius, net jei sako, kad viskas – vaizduotės vaisius, kad tai nėra jo asmeninės patirtys, vis tiek viską perleidžia per save, išgyvena tai, ką aprašo. Su draugais diskutavome, kodėl šiandien esame būtent tokie, kokie esame, ir priėjome išvadą, kad dabartinius mus formavo mūsų paauglystės patirtys. Dažnai diskusijų metu grįžtame prie šios temos. Prisimename, kaip jautėmės anuomet, kokie neužtikrinti, sutrikę buvome. Manau, kad paauglių mąstymas toks ir yra: mintys ir veiksmai yra netapatūs, jie nuolat ieško atsakymų, kurių dar nėra, nežino, kaip išreikšti jausmus. Tą nuolatinę dvejonę ir stengiausi atskleisti knygoje.
Knyga, tapusi leidyklos Alma littera konkurso laureate ir jos autorė
Abiejų Jūsų knygų personažų vardai nelietuviški, pirmojoje knygoje veiksmas vyksta Niujorke, antrojoje – išgalvotame mieste Vikeryje. Kuo lietuviškumas toks nepatrauklus, kad vengiatejo knygose?
Yra du aspektai, kodėl knygose pasirinkau tokią erdvę. Pirmasis – šiek tiek rinkodarinis. Bendraudama su paaugliais supratau, kad jiems patinka, kai skaitant lietuvių autoriaus knygą nesijaučia, kad „ją rašė lietuvis“. Vienas didžiausių komplimentų (tai, ką jie įvardija komplimentu), kurių sulaukiau apie pirmąją knygą – kad skaitant buvo sunku patikėti, jog šią knygą parašė Lietuvos rašytoja. Lietuviška rašymo maniera, tokia, kokia ji susiformavusi mūsų sąmonėse, nėra visiškai tai, ką paaugliai nori skaityti. Nesakau, kad lietuvių autorių knygos jiems nepatinka – patinka, bet jie nuolat akcentuoja nelietuviškumą. Knygose stengiausi vengti lietuviškumo, kad skaitytojams būtų įdomu ir kad jie pamirštų, kokios tautybės yra autorius. Dėl vardų – man regis, tai pastebi tik vyresni žmonės. Mano vaiko darželyje yra vaikų, kurių vardai užsienietiški, ir niekas į tai nekreipia dėmesio, tai tapo įprasta. Nėra taip, kad knygose vengčiau lietuviškų vardų, bet aš jau natūraliai nebejaučiu skirtumo tarp to, kurie vardai lietuviški, o kurie – ne.
Kokią reikšmę ir galią įžvelgiate paauglių literatūroje ir kuo šis žanras Jums svarbus, įdomus?
Paauglystė praeina, suaugame, bet į suaugusiųjų gyvenimą atsinešame daug neatsakytų klausimų. Man regis, čia kaip su matematika: jei kažkurioje klasėje neišmokai, tarkim, sudėti trupmenų, tai pradedi jausti šią spragą ir matematika nesiseka. Taip pat yra ir su emocijomis, kurių neišgyvenome, su situacijomis, su kuriomis nesusitvarkėme, su klausimais, į kuriuos neradome atsakymų. Kodėl paauglių knygos man vis dar svarbios? Todėl, kad jas skaitydama prisimenu dalykus, kurie nutiko man pačiai, pradedu juos gvildenti ir ieškoti atsakymų, kurie labai svarbūs, kad galėčiau užpildyti spragas. Manau, tai yra priežastis, kodėl paauglių knygas neretai skaito suaugusieji – jie nori rasti atsakymus į kasdienybės klausimus.
Apmaudu, kad Lietuvoje paaugliams skirtos knygos nėra stipriai integruotos į mokyklinės literatūros programą. Netikiu, kad paauglys turi užtektinai patirties, kad suprastų tas temas ir emocijas, kurios būdingos suaugusiųjų literatūrai, kurią skaito mokykloje. Pamenu, kažkurioje iš vyresnių klasių man ir draugei lietuvių kalbos mokytoja rekomendavo knygą „Popiežė Joana“. Buvo labai įdomu skaityti, bet ar mes ją supratom? Tikai ne. O paauglių knygos yra sukonstruotos taip, kad atlieptų paauglio išgyvenimus ir padėtų jam toje kasdienybėje, kurioje jis šiandien yra. Šiose knygose keliami čia ir dabar aktualūs klausimai: apie pirmuosius kartus, apie santykius su draugais, tėvais.
Pasižvalgykime po šiandienos lietuvių paauglių literatūros lauką. Kokios, Jūsų žvilgsniu, yra paaugliams skirtos knygos: stiprios, vertingos, o gal dar yra kur tobulėti?
Visada yra kur tobulėti. Šiandieninių paauglių autorių knygos yra tikrai geros, vertingos, tik, kaip jau minėjau, neretai jose justi lietuviškumas. Lėtas tempas, metaforiška kalba. Intelektualesniam paaugliui jos tikrai patiks. Bet nesu tikra, kad patiks taip pat, kaip verstinė literatūra, kuri yra greitai „suvalgoma“. Kiek teko kalbėtis su paaugliais apie jų mėgstamiausias knygas, jie nemini lietuvių autorių kūrinių. Mūsų literatūra gera, stipri, bet ar visada tokia, kokią paaugliai norėtų čiupti ir nepaleisti? Kritikams gali atrodyti, kad toji „greita“ literatūra yra lėkšta, kadangi nepasižymi meniškumu, bet tai nėra tiesa, tiesiog reikia mokėti pažvelgti giliau, ne žiūrėti kaip į popsinį kūrinį, o ieškoti, ką jis gali duoti paaugliui.
Laikas nuo laiko vis pastebiu Jus įsitraukiant į diskusijas apie skaitymą socialiniuose tinkluose. Atkreipiau dėmesį, kad stengiatės pabrėžti, jog paauglių literatūra nėra prastesnė už suaugusiųjų, jog ji tokio pat aukšto lygio, tokia pat gili, meniškai vertinga. Ar požiūris, jog paauglių literatūra nepasižymi didesne verte, vis dar gajus?
Suaugusiems, kurie neskaito paauglių literatūros, atrodo, kad šis žanras menkesnis, kad tai skirta „vaikučiams“. Bet štai toks įdomus dalykas. Į lietuvių kalbą yra išversta knygų, kurias galima pavadinti tarpauditorinėmis: skirtomis įvairaus amžiaus skaitytojams. Jas pristato kaip suaugusiems skirtas knygas, kad būtų labiau perkamos. Ir kai šiomis knygomis susižavėjusiam suaugusiajam pasakai, kad tai yra paaugliams skirta knyga, jie net krūpteli, nes yra stereotipas, kad paaugliškos knygos – menkavertės. Vertinant paauglių knygas labai svarbu suprasti, kam jos skirtos. Šios knygos paprastai yra aiškesnės, jose vaizduojamos tik dvi spalvos – juoda ir balta, ir jei mes pamiršime, kad paaugliai savo gyvenime ir mato tik tas dvi spalvas, jiems skirtos knygos atrodys prastos. Neteisinga vertinant paauglišką knygą jai kelti suaugusiųjų literatūros kriterijus. O parašyti knygą paaugliui tikrai nėra lengviau nei suaugusiajam.
O pačiai ar teko pereiti tą etapą, kai į paaugliams skirtas knygas numodavote ranka?
Ne, niekada to nebuvo. Kaip pradėjau nuo paauglystės, taip visą laiką jas ir skaitau. Yra daugybė knygų, kurias atrandu iš naujo, yra tokių, kurių paauglystėje neperskaičiau ir skaitau dabar – jos yra nuostabios.
Vedate kūrybinio rašymo užsiėmimus. Ko juose mokote?
Tuo užsiimu jau penkerius ar šešerius metus. Mano auditorija – suaugę asmenys. Nors į mokymus nerenku specialiai suaugusiųjų, bet taip susiklosto, kad didžioji dalis dalyvaujančių mokymuose – trisdešimtmečiai ir vyresni. Tai yra žmonės, kurie kažkada rašė, bet dėl įvairių aplinkybių tą užsiėmimą metė, o dabar pajuto vidinį norą sugrįžti. Vedu užsiėmimus pradedantiesiems autoriams ir kalbu apie tai, kaip konstruojamas kūrinys, kaip siužetą sudėlioti taip, kad skaitytojams būtų įdomu. Man pačiai, kol nepradėjau mokytis kūrybinio rašymo, parašyti knygą atrodė nesuvokiamai sudėtinga. Labai svarbu turėti literatūrinį pajautimą, bet žinojimas, kokie yra struktūriniai elementai, palengvina rašymą. Kai žinai, apie ką turi pagalvoti kiekviename etape, knyga pasidaro toks tarsi stalčiukų kūrinys, o tada jau belieka tuos stalčiukus užpildyti. Taigi kursuose apie tuos stalčiukus ir kalbu: apie veikėjų kūrimą, vietos, laiko aplinkybių kūrimą, dialogų rašymą, atomazgas, kulminaciją ir kitus dalykus. Šių dalykų išmanymas suteikia pasitikėjimo savimi kaip rašytoju.
Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad dirbate įdomų darbą – ieškote užsienio kūrėjų knygų, kurias būtų verta pristatyti Lietuvos skaitytojams. Kokius kriterijus keliate šiame darbe?
Kiekviena leidykla turi savo specifiką, „Nieko rimto“– irgi. Ieškau knygų, kuriose nėra labai aštrių ir sudėtingų scenų, dažniausiai tai nuotykinės knygos, kadangi jaunesnio amžiaus skaitytojus tokios patraukia labiau. Svarbu, kad tai būtų išties paaugliškos knygos, o ne tokios, kurias bandoma dirbtinai pritraukti prie šios skaitytojų kategorijos. Sprendžiant, ar knyga bus išleista lietuvių kalba, atsižvelgiama į tai, ar ji yra kur nors įvertinta, nes tai tarsi užtikrinimas, kad knyga tikrai gera. Šį darbą dirbu ne viena – yra koleginis aljansas, knygą skaito keli žmonės ir bendrai sprendžiame, ar ši knyga palies skaitytoją, ar ne.
Ko norėtumėte palinkėti sau kaip rašytojai?
Linkiu sau neapleisti šios srities. Pripažinsiu, kartais tikrai norisi nuleisti rankas, nes paauglių literatūra Lietuvoje nėra labai perkama. Yra rašytojų, kurie rašė knygas paaugliams, bet metė šį užsiėmimą, nes tai reikalauja daug laiko, pastangų, o tam skirtas laikasne visada atsiperka. Taip pat linkiu sau nepaleisti su jaunimo literatūra susijusios svajonės, kurios neįvardinsiu, nes neišsipildys.
Šiuo metu jau dirbu prie trečiosios knygos – ji turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje.
Kalbino Rasa Milerytė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Projektą Asmenybės: praeitis, dabartis, ateitis remia
