Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra
Karolis Baublys
Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.
Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.
Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.
Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).
Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).
Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).
Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“. Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.
Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).
„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).
Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.
Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.
Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/