Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas
Karolis Baublys
Pirmasis britų režisieriaus Michaelio Pearce᾽o ilgo metro psichologinis siaubo trileris Žvėris (Beast; 2017), savaip perimdamas Alfredo Hitchcocko siaubo, skandinavų trilerio ir anglosaksų folkloro bruožus, kuria nerimo, netikrumo, įtarumo atmosferą, priverčiančią žiūrovą įsigilinti į savo paties (pa)sąmonės akivarus. Ar esame pasirengę susiremti akis į akį su žvėrimi, esančiu mumyse? Ar esame pajėgūs suvaldyti šį žvėrį savyje? Iracionalių žmogiškosios sąmonės klodų proveržį režisierius sumaniai perpina su kone legendą primenančia meilės istorija. Tik ar esame pajėgūs mylėti žvėrį?
Pagrindinė filmo veikėja Moll (Jessie Buckley) – jauna mergina, priversta gyventi uždarą gyvenimą dėl griežtą auklėjimą diegiančios motinos, mėginančios žūtbūt pažaboti iracionalią dukters prigimtį (būdama maža mergaitė, Moll žirklėmis vos nenudūrė klasės draugės). Dvasinis Moll dusulys įtikinamai atskleidžiamas gimtadienio vakarėlio scenoje, kuomet ji slapta pabėga iš jai skirtos šventės, surengtos pagal griežtas motinos taisykles. Netikėtai sutiktas Pascalis (Johnny᾽is Flynnas), išgelbstintis Moll nuo ja pasinaudoti mėginančio jaunuolio, tampa tuo asmeniu, kuris joje sužadina giliai užgniaužtus laisvės, drąsos patirti ir mėgautis visaverčiu gyvenimu troškimus. Subtiliai daugiaprasmis jųdviejų pažinties epizodas, kuomet Moll, paraginta nepažįstamojo, suvokia seksianti paskui jį toliau nei įmanoma įsivaizduoti.
Abiejų personažų paveikslai niuansuoti ir daugiaplaniai, juos jungia iracionalus paslaptingumas: po drovia Moll laikysena slepiasi gaivališka prigimtis, nepasitikėjimas aplinka, slaptas pasąmoninis noras atkeršyti jos nesuprantančiai ir ją smerkiančiai visuomenei. Dvasinį chaosą atveriantys sąmonės akivarai sustiprinami specifiška merginos išvaizda (raudonplaukė Moll turi sunkiai apibūdinamo raganiškumo). Šviesiaplaukis Pascalis išore primena grožio dievaitį (jo išvaizda subtiliai derina laukinį grožį ir tyrumą), tačiau jo laikysena ir gilus mėlynų akių žvilgsnis slepia sunkiai nuspėjamą paslaptį, iracionalią jėgą. Vizualiu žvėries prigimtį demaskuojančiu ženklu tampa sukrešėjęs kraujas ant Pascalio rankų.
Sparčiai auganti Moll ir Pascal aistra siužeto lygmenyje paraleliai derinama su detektyvine intriga: salos gyventojus gąsdina nuolatinės žinios apie jaunas merginas negailestingai žudantį maniaką, savotišką Džeką Skerdiką. Iškalbingą kriminalinę praeitį turintis Pascalis (salos marginalas) – vienas iš pagrindinių įtariamųjų. Moll neišvengiamai kelia lemtingą klausimą ‒ jei jos mylimasis – žiaurus žudikas, ar ji pajėgi jį mylėti ir jo neapleisti? Vos juntamas abejonės, įtarumo augimas filmą paverčia psichologine siaubo drama apie tikrąją žmogaus prigimtį, ar veikiau, mitu apie žvėries pergalę prieš tariamą sielos tyrumą. Britų režisierius išmaniai ritmizuoja filmą, idiliškos meilės epizodus keisdamas fantasmagorinėmis Moll vizijomis ir sapnais. Filmo tekstūra balansuoja tarp Hitchcockui būdingos onirinės vaizduotės, skandinavų kine paplitusio pasąmoninio šalčio ir šiurpių anglosaksų legendų.
Psichologinis siaubo trileris Žvėris turėtų patikti Šiaurės šalių vaizduotę vertinantiems žiūrovams. Idiliškas gamtos grožis čia derinamas su siaubu ir dvasios agonija, meilės patirtis – su baime ir pasiaukojimu, gailestis – su pasąmonės tironija ir ambivalentišku katarsiu.