Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos
Balandžio 15-ąją kalendorius skelbė „Kultūros dieną“, Vilniuje vyko rašytojų sąjungos suvažiavimas, Kriaunose bibliotekininkė Audronė Telšinskienė organizavo performansą „Paukščių koncertas“. Ričardas Šileika tądien viešėjo Obeliuose. Susitiko su menininku, performansininku, fluksininku Rimvydu Pupeliu.
Rimvydai, savo įsteigton meno vieton* jau kartą esi kvietęs meno žmones. Šį kartą ir aš savo akimis regiu tą vietą. Apčiuopiamiau ir regimiau – tai apyerdvioje patalpoje pastatyta palapinė, kuri ir yra šios vietos buvimo vieta.
Mes Lietuvoje turime įvairių meno vietų. Jas vadiname kultūros namais, įstaigom, galerijom, pasirodymų salėm, teatrais ir visais kitais. Aš kaip asmuo nieko tokio negaliu turėti ir išlaikyti tokio dalyko, bet galiu pasakyti, kad čia gali būti meno vieta. Ir nebūtina jos apiforminti tam tikromis valstybinėmis struktūromis, juridiniais asmenimis. Nes meno vieta gali būti ten, kur yra žmogus. Jo buvimo vieta yra ta vieta, kur jis sėdi, stovi, kažką daro. Kur susiliečia, pavyzdžiui, su žeme. Taigi šiuo momentu meno vieta yra čia, kur mes susiliečiame su žeme.
Ir su dangum.
Na, teip. Nes toj vietoj sueinama į tašką. Tai vieta, kur yra menas. Arba nemenas. Fluksusas. Aš čia darau fluksusą su kitais menininkais. Kiti menininkai irgi čia daro fluksusą.
Ruošdamasis su Tavimi kalbėtis, pašniukštinėjau, kas internete skelbiama apie Rimvydą Pupelį. Seniai mudu ką kūliavirsčiavome, todėl nežinau, ką esamuoju laiku išdirbinėji,kokiuose taukuose plaukioji. Be abejo, neketinu Tavęs klausti, ar konstruoji kosminius laivus?..
Nekonstruoju kosminių laivų.
Vikipedijoje apie Obelius žinių kuklu, teparašyta, kad ten varomas spiritas, kad ten spaudžiamas aliejus. O skirsnyje „Kultūra“ nieko daugiau neaptikau, vien tik Rimvydo Pupelio asmenybę. Yra parašyta: 2001‒2006 metais čia vyko Rimvydo Pupelio organizuojami unikalūs savo vietomis poezijos skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“. Nuo 2003 metų antrąjį rugsėjo savaitgalį čia vyksta „Obelinė“ ‒ šventė, kurios metu vyksta įvairūs sporto, kultūros renginiai, koncertai. Unikalus šventės metu vykstantis reginys – ugnies skulptūrų parkas. 2006 metais surengtas pirmasis teatrų festivalis „Tvoros“.
Vienas iš tokių blogesnių dalykų, kad mes šitam krašte nemokam išlaikyti kultūrinės informacijos, kuri buvo iki mūsų. Mums atrodo, kad jeigu aš prisiminsiu žmones, kurie ką nors iki manęs darė, tai neva juos aukštinsiu, garbinsiu, jiems melsiuos. Žmonės nėra susikūrę savokų ir būdų, kaip tuos žmones pagerbt. Juk normalu yra prisiminti, kodėl tai laikoma nusižeminimo forma?
O apie tuos, kurie prieky, tai mes galvojam, ar jiems pavyks padaryti tai, ko siekia? Siekia tai visi. Siekia turėt daiktų, siekia jų atsikratyt. Siekia išmokt, turėt siekius, visuomenėj užimt kažkokią padėtį. Arba siekia iš jos pabėgti. Siekius visi supranta. Bet nežino, kaip elgtis, ką manyti, su tuo kas, kas buvo iki. Todėl jie bijo, todėl stengiasi užmiršt.

Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika
Neturiu aš jokios misijos
Iš anksto apgailestauju, kad Tavo atsakymus suguldysiu bendrine lietuvių normine kalba. O ne Tavo tarme.
Ne, aš nebemoku tarmės.
Kaipgi nebemoki? Gi kalbi.
Čia tik likučiai. Mano tarmė, kuria aš turėčiau kalbėti, skambėjo nuo Obelių iki Rezeknės. Tai apie trijų šimtų metų senoji aukštaičių tarmė. Tiktai šitai vietai būdingus žodžių niuansus susikūrė patys proseneliai. Mokėdamas tarmę turėčiau kalbėtis su būtojo šimtmečio dvidešimt trečiųjų ar trisdešimtųjų žmonėmis. Jie dar mokėjo tą tarmę. Ir kitokį sakinio darinį.
Tavo tėvų šeimoje jau nebekalbama?
Mes jau beveik nebekalbam. Atskiri žodžiai tik yra. Ir, aišku, kalbėdamas tarme turi žinot, apie ką kalbi. Reikia kalbėt. O mes dabar skaitom. Ir žiūrim. Mes nekalbam. Nors visi šaiposi iš to feisbuko, iš beraščio interneto, bet pirmas dalykas tai reikia pasakyt ačiū laikraščiams. Jie pirmi mus išmokė nekalbėt. Mes tik aptariam, ką laikraštis parašė. Arba knygą aptariam, apšnekam. Mes nesekam jokių pasakų. Nėra jokių pasakų. Didžiausi pasakoriai yra politikai. Tie yra didžiausi pasakoriai, nes jie kalba, jie seka pasakas. Čia neironizuoju, čia realiai yra.
Metas lįsti į Tavo veiklas. Pirmas taikymas tebūnie pedagogystė. Kiek esu su Tavim pažįstamas, visada buvai dailės mokytojas.
Kiek tu mane pažįsti, aš turėjau būti mokytojas.
Oooo!
Aš nesu mokytojas. Ir aš visiškai nenoriu šito darbo dirbti. Tiesiog aš dabar dirbu, nes daugiau aš nieko…
… nemoku.
Moku. Mokėčiau gal. Bet man mokytojystė labai gerai derinasi su menu.
Tą ir porink. Ar Tau mokytojavimas yra viso labo duonos riekės pelnymas, ar tame regi ir tam tikrą misiją?
Aš nesusijęs su jokia mokytojo misija. Neturiu aš jokios misijos ir neturiu turėt. Išvis manau, kad mokykla, kuri egzistuoja toj vietoj, kur aš gyvenu, galėtų būti labai sėkmingai uždaryta. Užtektų iki penktos klasės, iki septintos klasės išmokyti pagrindinių dalykų (įskaitant pinigų skaičiavimą), ir galima uždaryti šitą nesąmonę. Ir baigti šitą marazmą. Mano supratimu, tai yra…
Tai yra?
Aš su mokykla nieko bendro nenoriu turėt. Bet dirbu tą darbą, nes iš jos gaunu duoną. Stengiuos dirbt kiek įmanoma sąžiningai, stengiuos kiek įmanoma kažką išmokyt. Bet tai, ko aš stengiuosi išmokyt, po kokių dešimties metų tampa niekalas. Dabar štai aš mokau dailės arba meno pažinimo ir suvokimo. Kaip galima šito mokyt? Kur pas mum yra mokykla, kuri mokytų mokytojus, kurie mokytų meno? Teip, amato išmokyti galima. Galiu išmokyt žmogų piešt obuolį. Obuolį reikia mokyti piešt metus. Kol išmoksi jį nupiešt panašų.
O kitus metus imsies kriaušės pratimų…
Aš negaliu suprast tokio dalyko. Studijuojantys iš meno istorijos gauna labai gerus pažymius, visus testus atsako. O po trijų metų jis neatskiria tapeto nuo paveikslo. Kurioj vietoj atsiranda šita duobė? Ir tą meno nesupratimą turi devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų. Nieko jie čia nesupranta. Jie čia nieko nesupras. Jeigu jie suprastų, tikrai chlamo į namus nesitemptų. Jie nesižavėtų tokiom nesąmonėm. Čia yra visiškas kultūrinis nihilizmas. Nerašyk to, nesąmonė.
Va, aš dirbu mokykloj, labai džiaugiuosi. Eksperimentuoju menine ir kultūrine prasme. Vykdom visokius projektėlius. Mokomės sugalvot idėją ir ją įgyvendint.
Aha, tatai ir yra pagrindinis dalykas. Būti vaikui kūrybingam.
Tačiau tas kūrybingumas tėra tai, kad žmogui nereikia dar trijų padėjėjų pagalbos, kurie rodytų, kur jam prisukt varžtą. Jeigu jis pats tą nusprendžia, tai jau kūrybingas.
Aš mokykloje tiesiog dirbu, užsidirbu. Man yra labai džiugu, kad susiduriu su tikrąja gyvenimo realybe. Dirbdamas mokykloj išmokau ją suprast, pajaust tą realybę, o ne įpirštą realybę, ne saviapgaulę ar kitų žmonių apgaulę. O mokytojo įvaizdis, kad kažką išmokai, tai yra senosios kartos dalykas. Dabar tai yra paprasčiausias gyvenimo būdas. Aš save mokytoją suprantu kaip paprastą gatvės šlavėją, tokį pat kaip ir vairuotojas. Tai iš principo nėra jokia misija. Nebesiplečiame.
Nebesiplečiame.
Viskas ten gerai. Kas pasakė tokias direktyvas, tokias ir įgyvendinu. Viskas. Nieko nesuprantu, nieko nenoriu ginčytis. Nes tie, kurie parašė direktyvas, žino geriau. O aš tai priimu, nes suprantu, kad jie tai padarė gerai.
Baimė parodyt savo veidą yra labai didelė
Kultūrinės veiklos repertuaruose aptinku įvairiausių Tavo užimtų nišų: organizuoji teatro festivalius, filmuoji, fotografuoji, pieši, tapai, kūri scenografijas, režisuoji spektaklius, sušauki menininkus į parodas, pats plenerauji. Esi barbė devyndarbė.
Neee!!! Ne barbė! Pirmas dalykas, aš visiškai nenoriu pakeist lyties. Man patinka būt vyru. Man patinka vyro supratimas, kaip jie supranta apie egzistencijas. Tai yra priimtina. Mano kūno našta yra visiškai susiderinusi su mano dvasios polėkiu.
Ko tik nesi veikęs kultūros aikštėje, kokių tik kūliavirščių nevirtęs. Ir ko nesi veikęs, o magėtų ir knietėtų išmėginti?
Aš džiaugiuosi paskutiniu savo atradimu, kad susigalvojau tautos filosofiją. Kaip ją galima pavaizduot, kaip ją galima perteikt kasdienybėje. Paskutiniu momentu aš daug mąstau apie realybę, kuri yra iš tikrųjų, o ne realybė, kuri yra paaiškinta kitų. Labai noriu ją perprasti. Tai įdomūs dalykai. Čia ne menas.
Pagaliau galėtum pasakyti, išpasakoti savo aikštę. Aš ją priimu kaip Obelių fenomeną.
Po visų mano eksperimentų su gyvenimu ir su menais, vienas iš paskutinių buvo Obelių aikštės statyba**. Man pavyko į tą aikštę sudėt protėvių atmintį. Man pavyko įdėti prisiminimą apie šias dienas, parodyt, kas mes esam tokie. Ir turėt sąryšį su mistika. Tai buvo toks visuomeninis darbas.
Žmonės, samprotauju, supranta, kas yra namai, kas yra gatvė, kas yra sankryža. Aikštė irgi turėtų būti jiems suvokiama.
Jeigu yra miestas, jis turi turėt aikštę. Jeigu yra aikštė, turi būti vadas, kuris toj aikštėj suburs žmones. Arba patys žmonės turi išrinkti vadą. Tai yra paprasta ir aišku. Žmonės turi suprast, dėl ko gyvena šalia tos aikštės. Jeigu mieste nėra aikštės, tai visi gyvenam miške. Kur kas pasirinko medį, ten ir stovi. Kiekvienas savo medį apsitvėrė tvora, ir viskas. Užėjo audra, išvartė visus medžius…
Aikštė turi visą išgyvenimo, gyvenimo sistemą, visas filosofijas ir religijas. Reikia suprast, kad aikštės visi keturi kampai yra sujungti. Tai reiškia ‒ visi nuo visų priklauso. Tai reiškia žinoti, kad vienas nuo kito yra priklausomi. O va šitas dalykas daug kam yra nepalankus.
Didžiausias dalykas buvo žmonių baimė turėti aikštę. Nes aikštė yra miesto širdis. Jon visi susirenka laimės ir nelaimės dalim. Baimė susirinkti ir parodyt savo veidą yra labai didelė. Dabar visi vengia to. Visi slapstosi, dėl tam tikrų dalykų. Kam čia to reikia, kas čia yra? Čia nesąmonė! Jie iš tikrųjų teip nori paneigt tą, kas turi būti.

Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika
Kultūros negalima parduot
Esi menininkas, už kurio nugaros nestovi nei kultūros vadybininkas, nei kultūros skyrius, nei kultūros mecenatas. Bet neinkšti, nesilaižai įsivaizduojamų žaizdų. O laisvamaniškai dūzgi kaip užsuktas, užsisukęs dūzgikas. Ar nemanai, kad kultūra ir kultūros politika yra dažnai nesusisiekiantys indai.
Kultūra ir kultūros politika galbūt ir nesusisieja. Galbūt ir susisiekia. Ne visada tą galiu atskirt, nes neseku kultūros politikos. Nežinau, kas ana yra, ir net neįsivaizduoju. Žinau, kad yra kultūros ministerija. Tiek aš ir težinau. Jos geriausias buvimo dalykas ‒ kad turiu menininko statusą.
Ką manai apie kultūros ir pinigų santykį?
Esu girdėjęs, kad Europos Sąjungoje yra paskaičiuota, kad vienas euras, investuotas į kultūrą, duoda tris eurus pelno. Elementarus pavyzdys – miesto šventė. Jeigu valstybė skyrė tris tūkstančius eurų. O į tą renginį atvažiavo tūkstantis žmonių. Buvo nupirkta tūkstantis litrų kuro. Tada galim paskaičiuoti, kiek buvo nupirkta maisto, daiktų, dovanų. Ir tas tūkstantis žmonių įvykdė apyvartą trims tūkstančiams papildomų eurų. Tai yra minimali suma. Vadinasi ‒ atsipirko. Kultūra kaip verslas – jau nėra nuostolis.
O kur pati kultūra? Laimėjo ar nelaimėjo?
O pati kultūra priklauso nuo žmonių. Mes negalim šiuo metu nuspręsti, kad kultūros bus tiek ir tiek. Sovietmečiu, aišku, bandė daryt tokius dalykus. Tiek dainų bus dainuojama tokia kalba, trisdešimt procentų kitokia kalba.
Pas mus nėra stichinės kultūros (gal didmiesčiuose yra tos stichinės kultūros, kuri remiasi laisvąja žmonių išraiška). Pas mum išliko kultūros darbuotojai. Toj terpėj, kur aš gyvenu, žmonėms išvis nerūpi kultūra. Arba jie taip demonstruoja. Jeigu jiems lieptų per dvidešimt sekundžių išvažiuoti į užsienį gyventi, jie išvažiuotų. Jie nusikeltų nuo šitos vietos ir viską paliktų. Jiems nesvarbūs net protėvių išgyvenimai. Ta sovietmečiu buvusi kultūra, viskas tai niekalas. Padėjo va pinigą ant stalo ‒ ir jokios kultūros neliko. Nežinau, dėl ko pas mum taip yra.
Pagrindinė klaida buvo padaryta, kad žmonės buvo įtikinti ir patikėjo, jog kultūrą galima parduoti. Ir jie viską darė, kad kultūrą parduotų. Parduotų tam, kad nusipirkt geras kelnes arba kokį daiktą. Bet jie pamatė, kad kultūros negalima parduot. Nes iš principo jokia kita kultūra nepirks jos. Galima tik tam tikrom priemonėm daryt invazijas į kitas kultūras. Kitą kultūrą tik gali užkariaut, įdiegt savo ideologiją, bet parduot ne. Ir kai pamatė, kad kultūros negalima parduot, tada ją visi užmiršo. Dzin. Nereikėjo laukti dvidešimt penkerių metų, kad tą suprast. Turėjo žmonės suprast, kurie pasiryžo apie tai kalbėt. Kas pirks kokios nors šalies valstybinę šventę? Ir švęs, pavyzdžiui Obeliuos? Mes švęsim kitos šalies valstybinę šventę pagarbai jai. Viskas.
Vienintelis dalykas yra tą kultūrą saugot. Saugai ‒ ir tada visiem ana rūpi kaip daiktas. Reiškia, vidinis finansavimas ir yra pagrindas, bet ne pardavimas. Mes neva išbėgsim į pasaulį su trisdešimt lietuviškų žodžių. Visiškas tai buvo idiotizmas. Paskleistas, ir visi tuo tikėjo. Ir dar visi labai sąžiningai tiki tuo.
Tu sakai, žmogui nereikia kultūros, o pačiai valstybei ar reikia?
Kam valstybei kultūra? Valstybei kultūra reikalinga tik vienu požiūriu – kad darbuotojas negadintų darbdavio įrankio. Va čia visa kultūra. Taip valstybė supranta kultūrą ‒ kad žmogus nesulaužytų plaktuko. Ir mūsų kultūra juda tiek, kiek dar laikosi ant tų, kurie tokio amžiaus kaip aš. Kurie dar prisimena, kas buvo menai, kultūra ir visa kita. Kai šita karta išnyks, tai praktiškai mes būsma…
Man atrodo, Rimvydai, Tu pradėjai skiesti globalius dalykus… Ne apie kartą, o apie tokius va Pupelius dera ir verta šnekėti. Nes karta ‒ perdėm margas ir gumbuotas reikalas.
Yra žmonių, kurie negali nesportuoti. Jie negali būt nevalgę. Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos. Man tai yra kaip kraujuje. Aš tada jaučiuosi žmogus. Tačiau šitoj mano gyvenamoj vietoj buvusios kultūros gyslos yra nukapotos. Yra numuštos ne sovietmečio, ne nepriklausomybės, o paskutinės pinigų invazijos. Ir tiksliai suvokti tą kultūrinį sluoksnį, kuriame čia mes esam, yra labai sudėtinga.

Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė
Esu laisvas, todėl ir žinau, ką daryt
Noriu grįžti prie kultūros vadybos ir pri(si)minti, kad 2015-aisiais dalyvavai konkurse ‒ pretenduodamas į Rokiškio kultūros rūmų vadovo vietą. Kokių intencijų vedamas tam ryžaisi? Ką manei pakeisti? Kas tau rūpėjo?
Todėl kad aš turiu supratimą apie kultūrą, apie meną, apie jų sąsajas. Turiu supratimą apie visuomenę. Man nereikia laikyt egzamino. Nors tai ir išėjo savotiškas mano supratingumo egzaminas. Turėjau gerų idėjų. Turėjau tikslą. Aš žinojau, ko aš noriu. Ir ką galima padaryti. Ir kaip įsivaizduoti miestu tampančią gyvenvietę. Ir nemanau, kad aš to neturėjau daryti. Gal tik tą daryti turėjau drąsiau. Nėra mano siekis tapti direktorium.
O aš pamaniau, kad esi pernelyg laisvas (suprantu, kad esi laisvas ir kai užvedi bendrus reikalus), todėl Tau buvo palikta ta laisvė toliau – būk chaotiškas, daryt, plevėsuok, ošk.
Nemanau. Iš principo kultūros namų direktorius ir yra laisvas. Kultūros namų direktoriaus pavaduotojas ir ūkvedys jie yra nelaisvi. Nes pavaduotojas tvarko popierius, o ūkvedys tvarko daiktus. O direktorius yra laisvas, jis formuoja visą kultūrą. Biurokratiją yra labai sunku suderinti. Tai labai didelis dalykas, kuris ne visada pavyksta.
O kadangi aš esu laisvas, todėl aš ir žinau ką daryt. Aš galiu bet kada pažiūrėt į bet kurią pusę.
Aš nenorėjau sakyti, kad darysiu tą, darysiu tą, darysiu tą. Toks planas būtų paprasčiausias, kurį įgyvendint gali bet kas.
Dabar man kultūra, egzistuojanti toj vietoj, kur aš gyvenu, visiškai neturi reikšmės. Su mano asmeniu, su mano kūryba, su mano menine ir kultūrine ideologija ji nėra susijusi.
Kultūros politika jau yra diktatas?
Nežinau, ar sargas yra diktatorius? Aš į kultūros skyrių žiūriu kaip į sargą. Jie turi saugot kultūros šaknis ir vientisumą. Ir, aišku, užtikrinti jos naujų darinių atsiradimą. Bet nekenkiant kitiems – kas yra pagrindas. Aš teip matau. Neegzistuoja jokio diktato, išskyrus popiergalių rašymą. Aš dirbau kultūros darbuotoju trejus metus, bet per tą laiką nepatyriau priespaudos, kad tą dieną privalai ką nors padaryti. Aš galėjau net valstybinių švenčių neorganizuoti. Niekas nieko nebūt pasakęs. Ant kilimėlio nebūt kvietęs. Aš esu laisvas.
Bet jeigu būtum institucijos vadovas, privalėtum visas surašytas privalomybes minėti. Jeigu neiškeltum vėliavos, turėtumei sumokėti baudą.
Tokį žmogų reikia atleisti iš karto. Nes Valstybės dieną iškelt vėliavą yra jo kraujas. Jis pasiryžo, sutiko tokį darbą dirbti, už tai gauti algą. Aš į institucijas žiūriu palankiai. Teip, jie nepaleido kosminio laivo. Aš tikėjausi daugiau kultūrinio konteksto. Aš tikėjausi, kad, pavyzdžiui, per valstybines šventes mes visi tikrai turėsma tautinius rūbus. Kad mes aisim į aikštes ir dainuosma himnus. Kad mes degsma aukurus šalia piliakalnių. Aš tikėjausi, tai bus mūsų duona. Aš tikėjausi, kad valstybė suras žmonių, kurie tai darys. Ir jiems mokės, kad jie tą darys. Tačiau to nėra. Visas dalykas yra tik vaidybos formoj. Pavaidino ir nustojo. Ypač man keista, kai atsiranda skelbiami metai. Pavyzdžiui ‒ tarmės metai. Jau vien tai, kas tą sugalvojo, reikia baust. Nes tarmė yra ne nuodėmė. O buvo vienu metu įvaryta, kad tai yra nuodėmė. Metus pakalbėjo tarmiškai, dabar kalbėsma kaip kiteip. Visiškas absurdas. Po metų sugalvos, kad gyvenam nuo sausio pirmos iki sausio pirmos. Nuo vienos stotelės prie kitos. Kaip turgelyje nuo dešros prie … Reikia suprasti, kad tai yra vientisas gyvenimas, ir šitie proginiai dalykai tai tik pagarbos suteikia.
Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai
Grįžtame prie Pupelio, prie Obelių. Viešai pasakiau, kad labiausiai man patinka šioji trijulė – Raugas, Augutis ir Pupelis. O Tu patikslinai, kad gražiausia trijulė esi Tu, Pupelis.
Rimvydas Pupelis. Ta trejybė man labiausiai patinka.
Norėčiau šią tezę iškelti pokalbio antraštėn.
Aš dar galėčiau ir kitą parašyti – trejybė yra Rimvydas Pupelis Mūta.
Tą filosofiją man labai sunku suprasti.
Man irgi labai sunku.
Man kultūroje įdomūs žmonės, kurie puikiai geba daug dalykų. O Tu darai viską. Tačiau manau, kad kelis talentus turinčiajam tam tikra kryptis visgi yra svarbesnė. Kas Tau svarbiausia? Jeigu tektų per prievartą atsisakyti, ką pasiliktumei?
Aš pasilikčiau vaizduojamąjį dalyką ‒ tapybą. Tą, ką galima piešti ranka.
Kodėl? Na tai kas jau toji tapyba?
Tai yra nuo jaunystės (kaip sakoma, nuo senovės) paveldėtas faktas. Aš nesakau, kad man norisi ar nesinori. Tiesiog aš ją kvėpuoju. Taip aš suvokiu pasaulį ir aplinką. Kai aš tai tapau, man daug dalykų susijungia į vientisą masę. Gyvenimas daug skaldo, o tapant man viskas susideda į vieną potėpį. Todėl man nereikia rašyt knygų. Aš nežinočiau, kaip parašyt tokį vieną potėpį. Aš nežinočiau, kaip jį reikėtų įvardyti. Reikėtų tūkstančio knygų, tūkstančio sąvokų ir tūkstančio paaiškinimų, parodymų ir palyginimų. Bet aš tą pajaučiu. Mes taip pat negalim perteikt šalčio. Mes jį pajautėm, ir viskas. Yra tūkstančiai parašymų apie šaltį, bet mes jį pajautėm. Kiekvienas pajautė savaip. Bet vis tiek mes jį pajautėm vienodai. Man tapyba yra tokia.
Bet Tavo stilius, regiu, keičiasi. Manau, kad keičias ir Tavo pasaulio suvokimas. Ar ne?
Teip, teip. Tame vaizduojamume yra daug manierų. Kartais man reikia piešti pieštuku. Nežinau, dėl ko. Kartais man reikia spalvų, tada aš tapau. Ir tai yra savaime suprantama.
Tačiau aš po truputį to bei to nebedarau. Mažai befotografuoju. Nebemaketuoju. Kažką aš jau pats atmetu, atmetu, atmetu. Man to gaila, liūdna, ir graudu. Verkiu aš dažnai.
Vakarais.
Aš verkiu ne vakarais. Aš verkiu rytą. Pabundu ir verkiu. O, Viešpatie, vėl aš čia. Ne, ne, ne apie tai.
Bet jei kas nors atvažiuotų ir pasakytų, kad kiti mano daromi dalykai yra geresni nei tapyba, aš numesčiau tapybą ir apsiimčiau tą geriau. Esu labai lengvai valdomas kitų žmonių.
Nė velnio! Viskas yra atvirkščiai. Ne Tu valdomas kitų žmonių, bet Tu juos sustyguoji. Tą tvirtinu, turėdamas omenyje ir Tavo darytus netradicinius poezijos skaitymus „Anys kalbęs žodžiais“***
Mes juos darydavom kartu!
Taip. Neišpasakomai šaunu, kad poezijos klausytis kasmet susirinkdavo riebus pusšimtis. Podraug ir klebonas, ir seniūnas …
Čia žmonės.
Tu, Rimvydai, juk labai didelę charizmą turi. Kaip asmenybė, kaip kultūros žmogus.
Aš dirbau mokytoju. Nebuvau aš kultūros žmogus.
O kieno?
Aš esu menininkas.
Na, gerai.
Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesu žmogus, kuris sako: nenumeskit šiukšlės. Mesk tu tą šiukšlę! Paslysk ir užsimušk. Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesakau, kad siena turi būti žalia ar pusiau raudona. Aš nesu kultūros žmogus. Aš esu meno žmogus. Tai yra skirtingi dalykai. Kultūros žmogų aš suprantu kaip dailės mokytoją mokykloje. Kuris turi rašyti pažymį. Ir aiškinti apie laisvę. Kodėl menininkai kūrė tokį meną? Todėl, kad jie buvo laisvi. Kodėl aš turiu žmogui rašyt pažymį? Kodėl turiu rašyt planą? Išbūti keturiasdešimt penkias minutes? Kaip man parašyt pažymį, kai aš turiu apimt vėją stiklinėj, kitam duot įkvėpt? Tas, kuris paima vėją stiklinėj, laiko ją – tas ir yra kultūros žmogus. Tą vėją sugaut reikia turėt daug sugebėjimų.
Aš save identifikuoju kaip menininką, kaip vėją. Aš galiu šiandien kurt menus, bet aš rytoj galiu lygiai sėkmingai tą užmiršt ir ait kalt vinių sienon. Va štai kas yra menas. Todėl, kad aš tai galiu užmiršt. Galiu to nedaryt. O kultūros žmogus negali būt nekultūringas. Jisai vis tiek bėgios po lauką, gaudys vėją.
Nuorūkas rinks.
Nuorūkos neturi reikšmės. Nuorūkos nėra pats baisiausias dalykas. Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai. Ir aš nekalbu kultūringai. Ir aš nesvarstau kultūringai, kad mes suprastumėm – nuolankiai. Man tai kartais skamba būtent taip – nuolankiai.
Oranžinis nuolankumas…
Oranžinis nuolankumas. Aš gerbiu kultūros darbuotojus, kitų aš negerbiu. Bet tai koks skirtumas. Teip turi būt.
Aš nežinau, ko daugiau Tavęs klaust.
Teip, o ko tu paklausi apie mane?
Padarykim teip. Tu parašysi, kaip tu sugalvosi, nes vis tiek kažką sugalvosi. O kaip tu tą pateiksi…
Visgi atsiųsiu Tau užmesti akį.
Teip! Vienintelis dalykas, kad aš drąsiai kalbu apie mokyklų uždarymus.
Tai ir valio, kad drąsiai kalbi.
Kai tylėsiu, niekas nepasikeis, kai šnekėsiu ‒ niekas nepasikeis. Jeigu kas mano atžvilgiu norės atrasti priežastį, tai atras bet ką. Visąlaik taip būna. Bet tiek to, galima išbandyti, bet tai niekas nepadės.
Jų niekas neišgelbėja! Va kas man dabar įdomiausia!

Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė
*http://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/meno-vieta-obeliuose
**http://obeliai.eu/2014/11/05/obeliuose-sutvarkyta-miesto-aikste/
**https://www.facebook.com/obeliumiestoaikste/
***http://www.tekstai.lt/buvo/news/obeliai4.htm