Utenos Kamerinis teatras… jis šiltas, svetingas, visada pasitinkantis, gundantis spalvotų batų ar skėčių kompozicijomis prie įėjimo, atvertomis durimis ir šypsenomis. Utenos Kamerinis teatras suburia žmones ne tik į savo spektaklius, bet kviečia ir į „Pokalbius ant sofos“ su įdomiais Lietuvos žmonėmis, organizuoja nuostabius koncertus su įvairiais atlikėjais. Be šio teatro jau sunku įsivaizduoti Uteną. Prieš mėnesį įvyko naujausio, pritraukusio daugybę žiūrovų, spektaklio „Pora… Atvira pora“ premjera (autorius Dario Fo, režisierius Šarūnas Kunickas, vaidino aktoriai Alvydas Danauskas ir Inga Motiejūnienė). Kaip tik prie šio teatro įsikūrusioje kavinėje ir susitinkame su Inga pasikalbėti prie gardžiausios šiame mieste kavos puodelio…
Kada tavyje užgimė teatras? Koks tavo kelias į sceną?
Pats Teatro pasaulis manyje nuo vaikystės – vaidinau jau vaikų darželyje, mokykloje. Šeimoje teatras visada buvo mylimas. Sesuo lankė dramos studiją Anykščių kultūros namuose. Liko ryškūs repeticijų prisiminimai, kai slapta įsmukdavau į jas, dekoracijos, kuriami kostiumai ir… Premjeros jaudulys!.. Labai mėgdavau klaidžioti kultūros namų (lankiau ten dailės studiją) koridoriais ir užkulisiais užkrautais įvairiausiais daiktais – keisti baldai, apipaišyti kartonai, kažkokios virvės, medžiagos, folijos gniužulai, figūros iš putplasčio…, na, įvairiausias šlamštas. Tik visi tie daiktai man kuždėjo paslaptis, masino, skatino smalsumą… Kodėl taip? Kaip taip? Juk negyvi, plokšti, seni, apdulkėję… O scenoje taip įtikinamai viskas atrodo! Ten ir karaliaus krėslas gryno aukso, ir karūna su tikrais deimantais, ir varpas varinis skambiai aidi… Tikras scenos stebuklas! Magija. Burtai, veikiantys mane iki šiol…
Iš tikrųjų magiška šios meno šventovės galia, kuri nepastebimai įtraukia ir turbūt taip lengvai nebepaleidžia… Kiek jau laiko esi teatre?
Intensyviau Teatro pasaulis mane įtraukė prieš 16 metų. Kai atvykau gyventi į Uteną, draugė pakvietė į teatro mėgėjų kolektyvą „Žaliaduoniai“ Utenos Kultūros centre. Tai buvo ilgametis, gilias tradicijas turintis, didelis kolektyvas, jam vadovavo režisierė Alma Eigerdienė. Vėliau šias garbingas pareigas perėmė režisierius Šarūnas Kunickas. O „sunokus“ ilgai brandintai jo idėjai, dalis nutrūktgalvių „žaliaduoniečių“ pasiryžo kartu kurti savo teatrą. Taip gimė Utenos Kamerinis teatras (Utenos Šaulių namuose), jau ketvirtus metus sėkmingai gyvuojantis, pritraukiantis naujus narius, pastatantis po 3-4 spektaklius per metus, kviečiantis žiūrovus į koncertus, susitikimus su įvairiais žinomais asmenimis bei organizuojantis neprofesionalaus teatro festivalius. Teatre mes, kas daugiau, kas mažiau, praleidžiame pusę savo laisvo laiko. Utenos Kamerinis teatras tapęs mums antrais namais…
Užimti žiūrovo vietą spektaklyje irgi labai mėgstu. Tik ne visad gyvenime galėjau tam tiek pat laiko skirti… Ir per tuos 16 metų buvo tarpų, kai nevaidinau, tiesiog negalėjau imtis siūlomos rolės, ilgam įsipareigoti. Bet visada stengiausi per daug neatitolti nuo kolektyvo, jausti pulsą, padėti kuriant spektakliui kostiumus ar šiaip kuo… Nors prabėgom „gurkštelti“ iš to atgaivinančio Teatro šaltinio…
Kada supratai, kad teatras yra tavo kelias, ar vienas iš kelių, nes kiek žinau, esi baigusi technologijų ir dailės specialybę, tad ir kiti meninės saviraiškos būdai tau nesvetimi. Bet teatras, kodėl jam skiri daugiau laiko nei kitiems menams?
Visada mėgau piešti, tapyti, kurti įvairius rankdarbius įvairiausiomis technikomis, jaučiu silpnybę knygoms, myliu dainavimą (ypač sutartinių giedojimą), mėgaujuosi šokiu ir daugeliu muzikos stilių… Kodėl Teatras? Nes Teatras VISKĄ APIMA. Jame telpa absoliučiai viskas! Nežinau, kur dar galima save taip įvairiapusiškai išreikšti ir ugdyti…
Kokia tavo darbo su režisieriais patirtis, ką kiekvienas tau kaip asmenybei davė, kaip formavo, keitė?
Pirmąsias scenos pradžiamokslio pamokas „spjauk bulvę iš burnos“ ir „neatsuk žiūrovui subinės“ gavau iš klasės auklėtojos Rasos Poškuvienės. Ji dėstė lietuvių literatūrą, buvo baigusi režisūrą ir su mūsų klase pastatė du spektaklius. Studijų metais (VPU) vieną semestrą, kaip pasirenkamą dalyką, lankiau teatro studiją pas režisierių Romualdą Vikšraitį. Labiausiai įsidėmėjau paskaitą apie pauzes – kokios jos gali būti nejaukios ir net gąsdinančios…
Šviesaus atminimo „Žaliaduonių“ teatro režisierė Alma Eigerdienė – labai kūrybiška, gyvybinga, nuolat kintanti, temperamentinga, romantiška, atvira iki tiesmukumo, atlaidi, įžvalgi, visuomet pasitempusi dama ir tuo pat metu nesusikausčiusi linksmuolė. Labai įdomi ir turtinga asmenybė. Kūrybinė atmosfera kolektyve būdavo lengva, žaisminga, su ilgomis diskusijomis, ginčais ir dainomis ne iš to spektaklio… Kuriant vaidmenį labai daug vertingų patarimų gaudavau iš vyresniųjų teatro kolegų. Tai, kad patekau į „Žaliaduonių“ teatrą, pažinau visų mylimą režisierę Almutę bei sukūriau kelis vaidmenis jos statytuose spektakliuose, laikau lemtingu posūkiu savo gyvenime.

Aktoriai Inga Motiejūnienė ir Alvydas Danauskas spektaklyje „Pora… Atvira pora‘‘.
Fotografavo Ieva Adomavičiūtė
Su režisieriaus Šarūno Kunicko atėjimu į kolektyvą, Teatras tapo ne tik mylimu laisvalaikio užsiėmimu, bet tikrų tikriausia visa apimanti saviugdos mokykla. Iki tol net neįsivaizdavau, kaip visapusiškai Teatras gali praturtinti žmogų. Utenos Kamerinio teatro gimimas atvėrė drąsą, ryžtą, pačias širdis atvėrė…Teko išsilukštenti iš patogaus kiauto ir prisiimti dalį atsakomybės, panaudoti visus gebėjimus, atrasti naujų… Auginti suvokimą „mes, mūsų“, „dėl idėjos, dėl žmonių“. Mes patys kuriame, statome tą pasaulį, kuriame augame ir stiprėjame. Neapsakomas jausmas, tiesiog kažkoks magiškas reiškinys… O kai matome, kad tai ką darome, yra įdomu bei reikšminga kitiems, tai…taip pakylėja, įkvepia! Su Šarūnu dirbti labai gera. Paprasta, aišku, tikslu. Viskas jo apgalvota, išanalizuota, jokios painiavos, jis visada atviras pasiūlymams, naujoms idėjoms, iniciatyvoms. Nenuginčijamas autoritetas, į kurį gali kreiptis „tu“ ir draugiškai paplekšnot per petį.
Koks buvo tas pirmas jausmas, kai užlipai į sceną? Man įdomus tas pats pirmas prisilietimas prie scenos, į kurią atėjai, gal nedrąsiai, nelabai žinojai kas laukia, tai turbūt jaudina, o gal tik aš taip įsivaizduoju ir būna visai kitaip… šiaip ar taip man tai kažkokia paslaptis, netgi bauginanti…
Pirmas užlipimas į sceną – vaikystėje, su pramoginių šokių kolektyvu. Pamenu, labai bijojau nugriūti nuo scenos, nes už jos buvo vien tamsa, nieko nesimatė… Ta pati tamsa salės gilumoje trikdė ir pirmą sykį vaidinant su „Žaliaduoniais“. Girdi, kad ten kažkas yra, bet prožektoriai akina ir nieko nematai! Akims pripratus įžiūri žmones tik pirmose penkiose eilėse, bet žiūrėti į juos bijojau, kad radusi pažįstamų veidų nepasimesčiau ir „neiškrisčiau“ iš vaidmens. Mūsų Teatro scena kitokia… Iš karto pajutau, kad joje labai jauku. Žiūrovas arti, matai visus iki salės gilumos!.. Ir neapleidžia jausmas, kad esi namuose, o čia – tavo svečiai. Mylimi draugai, bičiuliai… su kuriais teatro kalba nori paatvirauti ta ar kita tema…
Turbūt per tiek metų jau pripratai prie scenos. Kaip yra dabar, koks tas jausmas prieš pat spektaklį, kai jau girdi žiūrovų šnaresį, šurmulį, nekantravimą?
Dar visai nedidelė ta mano teatrinė patirtis… Trys didesni vaidmenys, keli epizodiniai… Visada baisiai jaudinuosi prieš pat spektaklį. Sukasi galva, burna džiūsta, balsas kimsta, širdis daužosi (tą patį išgyvenu net kai pati nevaidinu, bet žiūriu kolegų spektaklį)… Tiesiog iškrentu iš realaus pasaulio. Ir ta tylos ir tamsos akimirka tarp pristatymo ar pasitikimo plojimų ir pirmųjų muzikos akordų ar šviesų… Sustingstu, įkvepiu, tariu sau „Viskas, atgal kelio nėra. Viešpatie, padėk“ ir žengiu. Iš visų jėgų stengiuosi panirti į „čia ir dabar“. Tikra meditacija išvalanti iš galvos bet kokias pašalines buitines mintis!.. Lieka tik Personažas, Tas pasaulis ir… savistaba. Po to – euforija, fizinis bei emocinis nuovargis, savigrauža, vienatvės poreikis, susitaikymas, noras ir ryžtas kitą sykį atlikti vaidmenį geriau, gyviau, švariau… Dažnai sakoma, kad teatras – tai narkotikas. Pritariu. Ir kuo dažniau „vartoji“, tuo didesnės „dozės“ reikia. Bei atvirkščiai…
Kokie spektaklių vaidmenys tave labiausiai augino? Kaip tu pati matai savo vaidmenį, kokią tave mato režisierius, kokias savybes nori geriausiai atskleisti?
Visus spektaklius ir vaidmenis branginu. Kai kurie įkūnyti personažai – stiprios ir skaudžias patirtis išgyvenusios moterys (Rūta iš režisierės Almos Eigerdienės spektaklio „Jasonas“, Miglė iš Šarūno Kunicko spektaklio „Laiškas smėlyje“, Sonata iš spektaklio „O norisi (ne)tylėti“, Antonija iš „Pora… atvira pora“). Visi jie ką nors naujo davė, paaugino mane, padėjo atsiskleisti. Ką manyje mato režisierius? Spėju, kad kažką tokio, ko dar pati savyje neapčiuopiu ar tiesiog nenaudoju, nepripažįstu… Atvirai – pradžioje tai net jaučiausi nesmagiai, stebėjausi, kodėl man duoda emociškai sunkias roles… Bet klausydamasi aktorių išpažinčių mūsų (Utenos kamerinio teatro) „Pokalbiuose ant sofos“ supratau, kad visi turime savo tipažą. Ir nuo jo nereikia bėgti, neigti. Tikra laimė yra priimti pačiam save, bei…pritaikyti. Jei tu su savo atspalviais tinki būtent tam spektakliui, gali būti dalimi to bendro kūrybinio darbo – tai juk yra šaunu! Esi gražus jei esi natūralus, atviras, sąžiningas sau ir kitiems. Teatras nemėgsta dirbtinumo. Teatras nėra egoistiškas, jis net labai kolektyviškas. Tai ne apie „kaip aš atrodau“, bet apie „ar savimi tokiu, savo darbu padedu išreikšti bendrą idėją“. Teatro kalba galima tiek daug pasakyti, jautriai prisiliesti prie tokių temų, apie kurias norisi tylėti… Man patinka režisieriaus Šarūno Kunicko kūrybos stilius, jo braižas, žaviuosi jo gebėjimu išryškinti būtent tuos esminius taškus, sudėti prasminius kirčius, „kabina“ tos temos, kurias jis iškelia savo kūryboje. Džiūgauju galėdama prisidėti, dalyvauti ir tame kūrybos procese kartu augti.
Teko matyti režisieriaus Šarūno Kunicko spektaklius „Laiškas smėlyje“, „Už tave to padaryti negaliu“ ir „O norisi (ne)tylėti“, kuriuose pati vaidinai, visi jie turi terapinį poveikį, žiūrovą kreipia ne tik apmąstyti egzistencinius klausimus, bet ir patirti, išgyventi įvairiausias emocijas, atsigręžti į savo paties vidų, toks teatras man rodos yra gan drąsus ir geba labai kūrybiškai kalbėti apie itin jautrius dalykus, pavyzdžiui „O norisi (ne)tylėti?“ spektaklyje pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ žiūrovams ne tik biro ašaros, gniaužė gerklę, bet ir girdėjosi tokia tyla, tarsi visa salė kuriam laikui sulaikė kvėpavimą… tai tikrai stipraus, paveikaus spektaklio ženklas, ir iš jo išeini gerokai ūgtelėjęs ir netgi sukrėstas. Kuriant šiuos nelengvus vaidmenis turbūt tenka išgyventi labai daug emocijų…
Taip, viena iš Teatro magijos paslapčių ir yra ta, kad suteikiama galimybė saugiai pasimatuoti svetimą gyvenimą, likimą… Iš savo herojų ir pasimokyti galima, ir net pasiginčyti su jais. Kai repetavome „O norisi (ne)tylėti?“ mano herojė Sonata man buvo tokia artima, kad aš su ja netgi tapatinausi iki tam tikro kritinio momento, tada sau pasakiau „Stop! Nebepritariu. Inga elgtųsi kitaip…“ O išbaigti rolę reikia pagal pjesę… Pasirodo, sau artimą vaidmenį sukurti lengviau, bet mažiau įdomu. Kuo herojus „toliau“ nuo tavęs, tuo daugiau turi galimybių panaršyti po numanomas jo likimą suformavusias priežastis, apčiuopti tą priežasties-pasekmės ryšį, gilintis į veikėjų psichologiją, peržvelgti galimybių tinklą „o jeigu…“. Ir, be abejo, viską perleidi per save. Visas scenoje rodomas emocijas ištraukiu iš savęs, sutapatinusi su kažkuo panašaus patirto… Naujai permąstai kai kurias savo patirtis, atrandi pjesės teksto užkliudytus seniai slėptus skaudulius, turi progą viešai išpažinčiai veikėjo lūpomis… Geriau pažįsti save, kitus…, sustiprėji, išsilaisvini, paaugi…Taip, Teatras tikrai veikia terapiškai. Tokio paveikumo žiūrovui ir siekiame. Kaip mums dažnai kartoja režisierius Šarūnas: „Teatro paskirtis skatinti žiūrovą susimąstyti. Ir nesvarbu, kokiu būdu tą pasieksime – prajuokinsime, pravirkdysime ar šokiruosime“…
O pati pastebėjau, kad tą pačią pjesę gali perskaityti ir kaip komediją, ir kaip tragediją. Gyvenimo „scenarijų“ – irgi… Tik nuo mūsų pačių priklauso, ką renkamės vaidinti.
Visai neseniai įvyko jūsų naujo spektaklio „Pora… Atvira pora‘‘ premjera.. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį, koks jis tau? (minėjai kad jis pareikalavo ypatingai daug jėgų), žiūrint spektaklį neapleidžia jausmas, kad esi labi stipri atlikdama šį vaidmenį. Jame daug jėgos ir energijos, kuri rodos net sceną pjausto…

Aktoriai Inga Motiejūnienė ir Alvydas Danauskas spektaklyje „Pora… Atvira pora‘‘. Fotografavo Ieva Adomavičiūtė
Pirmą sykį gavau tokią rimtą rolę. Sako, kad ji pagrindinė. Net nenoriu apie tai galvoti, nes man vien suvokimo, kad vaidiname duetu, yra per daug!..Net iš šono žiūrėdama suprasdavau, kad darbas poroje visai kitoks nei didesniame kolektyve. Tai žymiai daugiau teksto, didesnis fizinis krūvis, neturėjimas už ko pasislėpti, taigi, ir didesnė atsakomybė. Reikalingas visiškas, besąlygiškas pasitikėjimas scenos partneriu, susiklausymas. Patirti tai „savo kailiu“ yra tikrai praturtinanti patirtis. Dirbti poroje su daug puikių, įsimintinų vaidmenų sukūrusiu aktoriumi Alvydu Danausku man buvo tikras iššūkis. Reikėjo gerokai su savimi padirbėti, kad kilstelčiau „kartelę“ iki jo lygio. Kuriant Antonijos vaidmenį ieškojome kitokio mano balso tembro, intonacijų – jaučiausi, lyg mokyčiausi dainuoti labai sudėtingą ariją. Psichologiškai sunku buvo taikytis į žmogų ginklu, trenkti jam… Į spektaklį įterptas tango mums buvo „skani“, bet nemažai jėgų ir laiko pareikalavusi nauja patirtis (choreografė Donata Šeduikienė). Juk nesame šokėjai, tad net taisyklingai pakeltas alkūnes išlaikyti reikalingas įtemptas susikoncentravimas. O kai per repeticiją jau trisdešimtą kartą lipi ant kubo, tai…Tokios patirtys padeda dar labiau gerbti aktoriaus profesiją, žavėtis kuriamais vaidmenimis žiūrint spektaklį ir įžvelgti, kiek įdėta darbo…
Iš tikrųjų šis tavo vaidmuo skiriasi nuo kitų spektaklių, jame sutelpa, kaip jau minėjai, ir kiti meninės raiškos būdai… Netgi tango šokis! Jis labai pagyvina spektaklį ir kalba dar viena paveikia forma, ne tik žodžiai čia svarbūs… Apie ką šis spektaklis, kokia pagrindine mintimi norėjo pasidalinti režisierius?
Taip, šį pjesė mums visiems buvo šis tas naujo… Tokio žanro mūsų teatro repertuare dar nebuvo. Turėjome nuostabų poezijos spektaklį su šokamosiomis sutartinėmis „Undeniu. Ugniu. Žalynais.“, tad sujungti daugiau meninės išraiškos būdų mums ne naujiena. Tačiau spektaklis „Pora…Atvira pora“ pulsuoja temperamentu, intymia įtampa. Visas spektaklis – tai atviras poros konfliktas, persmelktas sarkazmu, intelektualiu humoru… Tango scena apgaulinga: vienaip ją supras vien žiūrintis akimis, kitaip ją pajaus vien klausantis ausimis… Ji primena, kad ir gyvenime daug kas yra ne taip, kaip gali atrodyti „iš šono“. Kokia šio spektaklio mintis? Moralinės vertybės, laisvė per sąžiningumą sau, praregėjimas viską praradus…
Ir dar apie vaidmenis… pafantazuokim. Gal yra tokių vaidmenų, kuriuos norėtum išbandyti ateityje? Vieni rašytojai slapčia svajoja parašyti gerą meilės romaną, kiti išbando naujus žanrus, absoliučiai pakeičia profesiją, gal ir tu įsivaizduoji ką norėtum naujo, netikėto išbandyti teatre? Gal įsivaizduoji savo ateities vaidmenį?
Mane labai žavi miuziklai. Persipynusių vaidybos, šokio ir dainos, masinių scenų pasakojama istorija tokia paveiki!.. Bet aukščiausia, ką gali pasiekti aktorius, man regis, yra monospektaklis. Kiek visko savyje privalo turėti ir atskleisti aktorius, kad prikaustytų žiūrovo dėmesį valandai laiko!.. Kad vienas pats savimi išsakytų, išneštų idėją… Kiek tokie spektakliai pareikalauja laiko, jėgų, kūrybinių kančių, ieškojimų!… Kiek reikia vidinės stiprybės vienam stoti prieš žiūrovus, atlaikyti visų žvilgsnius, siunčiamą nebylų atsaką?.. Dainininkas už nugaros turi muzikantus. Aktorius…kartais net dekoracijų neturi. Vienintelis instrumentas – jis pats, jo atvirai atlapota ir apnuoginta širdis. Nors…esu mačiusi tokių monospektaklių, kuriuos „ištraukė“ tik puikus garso takelis ir išradingas apšvietimas… Lenkiu galvą prieš visus „nematomus“ spektaklių kūrėjus ir didžiausius padėjėjus. Be jų scena juoda ir tuščia.
Svajonių vaidmuo? Hm… Nepažintas, nepatirtas gyvenime, sudėtingo likimo…, arba pasakojantis šviesią istoriją, nerealias fantazijas… Gal pamišėlės? Savo gyvenamuoju laiku nesuprasto genijaus?.. Ežiuko iš S. Kozlovo pasakų („Ežiukas rūke“ ir kt.)!..
Pamišėlės, ežiuko, nesuprasto genijaus vaidmenys skamba lyg iššūkis, tikiu, jog tau pakaktų jėgų ir talento realizuoti tokius vaidmenis…
Oi, iki tokių vaidmenų dar reikia gerokai ūgtelėti!..
Ar ne per ankšta Utenoje? Ar norėtųsi, kad jūsų spektakliai keliautų toliau, plačiau … Jei keliauja, tai kur ?
Mūsų teatras tikrai keliaujantis!.. Ne tik kaimyninius miestelius aplankome, po Lietuvą keliaujame, dalyvaujame festivaliuose, konkursuose, bet ir užsienyje buvome – kelis sykius Lenkijoje, du kart Rumunijoje. Režisierius Šarūnas Kunickas su teatro aktore, vadybininke Justina Mandrijauskaite lietuvių bendruomenei Osle (Norvegija) vedė teatro užsiėmimus, dalinosi patirtimi. Taigi, draugų ratas plečiasi…
Ką veiki gyvenime, kai nevaidini scenoje?
Vaidinu seriale. Juokauju. Dirbu socialinio darbo organizatore Tauragnų seniūnijoje. Myliu šį darbą ir paslaptingą Tauragnų kraštą. Dažnai juokiuosi, kad šis darbas primena filmą – veikėjai tie patys, bet visos dienos skirtingos, jokios rutinos. Po darbo (ir visų veiklų) namuose laukia kantrusis vyras (ačiū jam už supratimą ir palaikymą!), katė Medutė, gėlynai ir knygos. Be teatro dar dalyvauju Kuktiškių miestelio moterų klubo „Kuksa“ veikloje (rankdarbiai, edukacijos, paskaitos, kelionės, švenčių organizavimas ir kita aktyvi veikla), su draugais susitinkame pagiedoti sutartinių, paminėti valstybinių ir kalendorinių švenčių pagal baltiškus papročius. Mėgstu laisvalaikį leisti gamtoje, tyloje ir retsykiais pabūti vienumoje…
Ačiū už pokalbį, linkiu tau įsimintinų auginančių vaidmenų, paveikios teatro terapijos, visam jūsų Utenos kamerinio teatro kolektyvui – daug kūrybinės drąsos ir atviro santykio su žiūrovu!
Kalbėjosi Lina Žalytė
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba