Filmo „Kūnas ir siela” afiša.
Kūno ir sielos vienovės beieškant: vengrų kino niuansai
Karolis Baublys
Šiais metais, jau antrą kartą Berlyno kino festivalio istorijoje, prestižiškiausią apdovanojimą – Auksinį Lokį – laimėjo vengrų filmas. Pirmą kartą vengrai triumfavo 1975 m. režisierės Mártos Mészáros drama Įvaikinimas (Örökbefogadás). Kaip ir pirmasis laureatas, šiųmetinis laimėtojas – Kūnas ir siela (Testről és lélekről) – režisuotas moters režisierės Ildikó Enyedi, kuri jau nuo 1989 m. gerai pažįstama profesionaliam prancūzų žiūrovui (tais metais jos filmas Mano XX-as amžius (Az én XX. századom) laimėjo Auksinės kameros apdovanojimą už pirmąjį filmą Kanų kino festivalyje). Kokius meninius sprendimus diktuoja subtili režisierės sąmonė?
Elnias ir elnė žiemos fone – įtaigaus poetinio romantizmo įrodymas.
Jau pirmieji dramos Kūnas ir siela kadrai intriguoja: žiūrovas stebi atsargų elnio ir elnės bendravimą gamtos prieglobstyje. Šie vaizdai, kurie filme kartojasi skirtingais metų laikais, tampa leitmotyvu, ryškinančiu bendravimo subtilybes, niuansus. Palengva žiūrovui leidžiama suprasti, kad stebima idilė – tai sapnas, kurį kiekvieną naktį regi du skirtingi asmenys, dirbantys toje pat įmonėje, ‒ moteris (Mária), naujoji kokybės kontrolierė, atsiskyrėlė, vengianti nepažįstamųjų (aktorė Alexandra Borbély), ir vyras (Endre), įmonės direktorius (aktorius Géza Morcsányi): Mária sapną regi iš elnės pozicijų, o Endre – iš elnio. Kai į įmonę atvyksta psichologė, kurios užduotis ‒ nustatyti darbuotojų psichinę būklę, Mária ir Endre sužino juos jungiančią paslaptį, kuri nustebina pačią psichologę: du asmenys regi tą patį sapną. Pagrindiniai veikėjai mėgina realiame gyvenime atrasti idilišką elnio ir elnės būvį, kuris juodu sieja sapne. Tačiau iškyla esminių sunkumų: Mária jau nuo vaikystės bijo kūniško artumo (prisilietimų), tad tampa perdėm komplikuota idilišką sielos ryšį perkelti į kūno lygmenį. Kūno negalia kamuoja ir Endre (jo kairė ranka paralyžuota).
Ar pagrindiniams veikėjams pavyks įveikti juos skiriantį atstumą?
Pirminė filmo idėja gana tradiciška: du asmenis jungia akivaizdus dvasinis ryšys, perteiktas sapno pavidalu, tačiau kūno lygmuo, atstovaujantis realybę, atrodo itin komplikuotas ar net neįmanomas. Komplikuotas kūno ryšys atskleidžiamas ir kalba: pagrindiniai veikėjai neįstengia minčių išreikšti adekvačiais žodžiais, jų dialogai akivaizdžiai negrabūs. Tačiau palengva filme ryškinama idėja, kurią prancūzų kino apžvalgininkas Frédéricas Straussas įvardija kaip bandymą prisijaukinti vienas kitą: kiekvienas žodis ar gestas filmuojamas it mažytis žingsnis kito link. Tad galima būtų teigti, kad režisierė Ildikó Enyedi vaizdų kalba perteikia poros konstravimo, artėjimo vienas kito link subtilybes ir sunkumus.
Pagrindinis filmo veikėjas Endre (Géza Morcsányi).
Filmas pasižymi išskirtine poetiško romantizmo ir brutalaus realizmo vienove, kuri savo ruožtu sužadina mintį apie galimą kūno ir sielos vienovę. Šiuo požiūriu pagrindiniu akcentu tampa veiksmo vieta – skerdykla, kurioje paskersti gyvuliai kuria milžinišką konstrastą idiliškiems sapno vaizdams gamtos fone.
Vengrų režisierė Ildikó Enyedi naujajame kūrinyje perteikia išmintingą požiūrį į meilę: meilė nėra vien blizgantys paviršiai, meilė – tai sugebėjimas prisijaukinti vienas kitą, neslepiant nuoskaudų, randų, skaudžios patirties. Paskutiniuosiuose filmo vaizduose Mária ir Endre rodomi ankstų rytą po pirmo kūniško suartėjimo. Jiedu šypsosi, dalijasi kasdienybės mažmožiais ir… nebepajėgia prisiminti, ką sapnavo naktį. Tikslas pasiektas: onirinis būvis perkeltas į sąmonės lygmenį, jiedu – elnias ir elnė – sugebėjo pereiti išbandymą ir sujungti kūną ir sielą. Išmintinga ir išties subtili tarpusavio bendravimo, jausmų ugdymo pamoka.