M. Vainilaitis Klaipėdos menininkų namuose po renginio.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Netoli Valkininkų g. st. (dabar Naujieji Valkininkai), kur prabėgo mano vaikystė, Vaitakarčmio kaime, girių apsuptyje, vasaras leisdavo poetas Martynas Vainilaitis su sutuoktine dailininke Sofija. Jie ten sukūrė tikrą „Ežio dvarą“.
Tai nutiko 1985 m. Pamatę mano vaikiškus piešinius, sužinoję, kad rašau eilėraštukus, jie pakvietė ateiti į svečius. Pirmąjį susitikimą su poetu prisimenu tarsi pro miglą, bet įspūdis liko ilgam. Likome dviese prie jo rašomojo stalo, jaukiam kambarėly, pasodinta buvau į M. Vainilaičio krėslą. Poetas teiravosi, kokias knygas skaitau, kokie poetai patinka. Tuo metu skaičiau visas poezijos knygas, kurios tik pakliūdavo į mano rankas. Ir rimuotus, ir nerimuotus eilėraščius. Taip užsimezgė graži bičiulystė, trukusi ne vienus metus. Keliaudavau per pušyną, į šalia Spenglos esančią menininkų sodybą. Matydavau kaip S. Vainilaitienė kuria iliustracijas vaikiškoms knygoms. Abi eidavom į mišką, prie upės, kur menininkė stebėdama gamtą, perkeldavo vaizdinius į baltą popieriaus lapą. Piešė miške, prie upelio, o vėliau darbus tobulindavo namuose. Rodydama man akvarelės technikos subtilybes ir galimybes. Kiek džiaugsmo buvo, kai vienoje iliustracijoje išvydau save. Ir dabar, sugrįžusi į Valkininkus, aplankau S. Vainilaitienę. Jai 96 metai.
Su Martynu ir Sofija Vainilaičiais Vaitakarčmyje, Ežio dvare. 1998 m.?
Asmeninio archyvo nuotrauka
O kartą jų sūnus Mantas prigaudė daugybę žuvų. Užkūrė čia pat kieme esančią rūkyklą. Gardžios žuvies bus… Kažkas paskambino ir jiems visiems reikėjo skubiai išvažiuoti. Mane paliko prižiūrėti, kaip rūksta dūmas, kad ugnelė neužgestų. Labai atsakingai kūrenau. Mečiau pušų kankorėžius į ugnį, stengiausi, kiek galėjau. Ir tik vėliau sužinojau, kad nuo karščio žuvis rūkykloje iškepė. Nežinau, ar buvo tinkama valgyti…
Įsiminė ir mūsų kelionės po gimtąją Dzūkiją. Sėsdavom į mano tėčio vairuojamą mašiniuką ir dardėdavom į Varėną, Perloją, Mergežerį, prie Gegutės šaltinio. Pamenu, ten, miške, kur vinguriavo šaltinėlis, tarsi varpelis skambėdavo… Ir visa tai galima atrasti M. Vainilaičio eilėraščiuose. Toji tikra, išgyventa ir matyta savastis. Ne kartą esu minėjusi, kad M. Vainilaitis skatino mane rašyti vaikams, mokė rimo ir ritmo subtilybių. Tuo metu jis rašydavo eilėraščius ranka, sunkiai dirbdavo kurdamas tobulą eilėraštį vaikams. Sakydavo, kad reikia įdėti daug pastangų norint, kad skaitytojui būtų lengva. Ir tame yra daug tiesos. Iš amato ir meistrystės, talento ir atkaklaus darbo sukuriamų kūrinių išliekamoji vertė yra didelė.
Vaitakarčmyje, Varėnos r., įrengtas M. Vainilaičio muziejus, kurį lanko suaugę ir mažieji skaitytojai. Tačiau tie namai mano atmintyje išliko šiek tiek kitokie.
M. Vainilaitis Klaipėdos menininkų namuose.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Pamenu didelį, pilną įvairiausių medžių sodą: svyruoklį gluosnį (šeimininkai jį nupjovė, nes gluosnio šakose, pasak M. Vainilaičio, velniukai supasi, o gal išaugo per didelis šalia namo?). Gudobelę, apsipylusią rausvais žiedais. Nežinau, ar dabar ji ten, šalia daržo auga. Mano pirmoji eilėraščių knyga vadinasi „Natiurmortas su gudobelės šaka“. O knygos viršelio spalvinė dermė – gudobelės žiedų spalvos. Sodriai raudonai ji žydėjo. Stovėjome šalia žydinčio krūmo ir kalbėjome su poetu M. Vainilaičiu apie menus ir ne menus… Tuo metu jau gyvenau Klaipėdoje, krimtau dailės mokslus akademijoje, bet sugrįžusi į gimtąją Dzūkiją visada aplankydavau Vainilaičius. Toji bičiulystė, draugystė, tęsėsi daugybę metų. M. Vainilaitis išmanė tautosaką, mitologiją, daugybę eilėraščio rašymo paslapčių ir eilėdarą. Buvo puikus, o ir reiklus mokytojas.
Kartą siauru miško taku keliavome prie Miško Mono sosto. Toje vietoje, kur kirtosi du keliai, ant kreivo pušies kamieno, nedidelio kelmo, užkloto samanomis, tarsi sosto, poetas leisdavo laiką tyloje. Toje vietoje parašė eilėraštį „Mėlynas varpas“: „Tas kalvas ir tu žinai, / Ten, prie Nemuno vingaus, / Supa medžiai milžinai / Varpą mėlyną dangaus. <…>“ Ypatinga vieta. Ypatinga aura. Iš tiesų, pažvelgę dangun, regėjome plaukiančius kamuolinius debesis, tolumoje tarytum gaudė varpas…
Pamenu, kai jie su sutuoktine, pasikinkę į vežimą arklį, parsivežė iš lauko akmenų, kurie vėliau buvo panaudoti sodybos gražinimui, statant koplytstulpį, kuriame medžio drožėjas Antanas Varnas išrašė žodžius iš M.Vainilaičio eiliuotos pasakos „Bruknelė“.
A.Varnas iš ąžuolo masyvo sumeistravo ir originalų stalą, didingą sostą, kuriame sėdėdavo poetas šiltais vasaros vakarais, gurkšnodamas arbatėlę, bendraudavo su svečiais. Tie lauko baldai ir dabar yra kieme, po medžiais.
Kartais M. Vainilaitis man pasakodavo apie eiliuotų pasakų vaikams rašymą, tarsi teiraudamasis ar stebėdamas mano jaunatvišką, šiek tiek vaikišką reakciją į išsakytas mintis. Vieną rašomą knygelę pavadino „Skruzdėlytė po kanopa“. Tada vaizdžiai parodė į skruzdėlę, ropojančią per baltą smėlį. Pasak poeto, ji tarsi simbolizavo mūsų šalį, pakliuvusią į sovietinę priespaudą.
M. Vainilaičio laiškas D. Molytei-Lukauskienei.
Asmeninio archyvo nuotrauka
„Galima ją užminti didele kanopa, bet skruzdėlytė vikriai išropos biraus smėlio takeliu“, – tyliai ištarė, vos mums išėjus pro sodo vartus ir pasukus link Spenglos upelio. Poetas visada palydėdavo mane į namus. Kartą nukeliavom kartu iš Vaitakarčmio iki Valkininkų g. st. du kilometrus. Buvo tikra dzūkiška vasara – be vėjo, virš laibų pušų kamienų, švietė mėnulio pilnatis. Tada poetas jau sunkiai sirgo. Bet buvo tikras kovotojas, žvelgiantis į pasaulį poetiškomis vaiko akimis. Nesiskundė, tik jautriai sėmė idėjas eilėraščiams iš supančios aplinkos, iš gamos. To pajutimo negalima išmokti. Tai įgimta. Dievo dovana.
Viename laiške M. Vainilaitis rašė: „Norėčiau, kad taptum poete. Bet žinok, kad tai labai sunku, nors ir Dievo malonė nemaža būna.“
Mano namų bibliotekoje, garbingoje vietoje, yra knygų iš poeto asmeninės bibliotekos, kurias man padovanojo S. Vainilaitienė. Atsivertusi, randu poeto ranka, pieštuku, pažymėtas svarbias mintis, teiginius…