Rajoninis „Kalbos gimtosios dešimtukas“.
I. Šaltienė pirma iš kairės. 2007 m.
Taip 1992 m. Aukštaitijos nacionalinio parko leidinyje „Ladakalnis“ rašė mokytoja lituanistė Irena Šaltienė, viena ryškiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios rajono pedagogių, apie kurią šiandien norėtųsi parašyti plačiau. Jos asmenybės ir veiklos mozaiką bandysime sudėlioti iš įvairių šaltinių ir prisiminimų.
Tai Ignalinos krašto dukra, gimusi 1943 m. Deniūnų kaime. Baigusi Ignalinos I vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir gavusi lituanistės diplomą grįžo į gimtinę. Mokytojavo trijose rajono mokyklose. Mokytojos kelią pradėjo Ignalinos rajono Šiūlėnų aštuonmetėje mokykloje, keletą metų dirbo Daugėliškio vidurinėje, o nuo 1974 m. – Ignalinos I vidurinėje, vėliau pakeitusioje pavadinimą į Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinę mokyklą, nuo 2002 m. iki 2009 m. – Ignalinos rajono gimnazijoje. Tokie būtų sausi biografijos faktai. Išsamesnių žinių rasime kitos garsios lituanistės Aldonos Kruopytės knygutėje „Ignalinoje…“. Joje Irena Laurinčiukaitė-Šaltienė įvardinama kaip viena stropiausių ir gabiausių Ignalinos vidurinės mokyklos mokinių, nuo 1974 m. čia ir dirbanti.
Apie Irenos darbo pradžią Šiūlėnuose šiltai pasakoja jos mokinė ir ilgametė kolegė, mokytoja metodininkė Regina Panavienė: „Kai nuvažiuoju į Kryčelių kapines aplankyti senelių, jau daugiau kaip metus uždegu žvakutę ir ant mokytojos, kolegės Irenos Šaltienės kapo. Tuomet prisimenu Jos žodžius: ,,Kiek daug žmogui reikia žemėje ir kiek mažai amžinybėje…“ Tik keletas šiūlėniškių vaikų gali pasigirti buvę Jos pirmieji mokiniai ir auklėtiniai nuo penktos klasės iki mokyklos baigimo. Tarp tų kelių ir aš. Perfrazuojant poetą, Ji galėjo tapti didelės imperijos žymia žurnaliste ar mokslininke, o pasirinko mažą, bet Jai brangų Lietuvos užkampį. Jau tuomet Vilniuje pripažinta gabi universiteto absolventė ir garsaus laikraščio žurnalistė grįžo į gimtinę, į mažą aštuonmetę. Tada ir įvedė mus, kaimo vaikus, į meno, kelionių pasaulį. Pėsčiomis, dviračiais, vėliau autobusais mokėmės pažinti savo gimtinę nuo Erzvėto ežero iki Maironio apdainuotos Baltijos. Tik daug vėliau supratau, kokį lobį Mokytoja mums parodė – pažink savo Žemę nuo artimiausio kalnelio, girios, įdomaus kaimyno. Tada tolink savo ekskursijas ir į tolimąsias šalis. Kai būsi apsidairęs nuo Ažušilės, Ladakalnio, apžiūrėjęs Reškutėnų mokyklos lobius, tuomet nepasakysi apie savo gimtinę paniekinamų žodžių. Šv. Luko evangelijoje išsakyta mintis apie dažnai neįvertinamus talentingus kaimynus, kraštiečius tinka Mokytojai Irenai. Mokytojos paskatinta pasirinkau ir savąją profesiją.“
Daugėliškyje dirbdama, Irena sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. 1974 m. visam likusiam gyvenimui persikėlus į Ignaliną jos pedagoginis talentas išsiskleidė visu ryškumu. Ambicinga, charizmatiška, neeilinės iškalbos Irena daugeliu atvejų rajone buvo savotiškas „ledlaužis“. Ne visiems, žinoma, tai patiko. Įdomų prisiminimą apie tai pateikė ilgametė lituanistė Pranė Bilkienė. Pradėjusi dirbti Ignalinoje Irena per vieną mokyklos lituanistų metodinį susibūrimą išsakė daug naujų pasiūlymų, greičiausiai ir kritikos esamai padėčiai. Išsakė, žinoma, sau būdingu stiliumi: aštriai, nevyniodama į vatą. Visi, aišku, pradėjo prieštarauti, tiesiog užsipuolė ją, pavadino ir pernelyg kampuota. Irenos tąsyk stojo ginti vienintelė Pranutė, pasakiusi, kad tie kampai ilgainiui apsišlifuos… Ji pati būtų šito ir neprisiminusi, bet Irena, jau link pensijos artėdama, šį faktą su dėkingumu priminė ir Pranutei padėkojo už tuometį jai labai svarbų palaikymą. (Ji labai norėjo suburti į susitikimą kolegas pensininkus, kad pabendrautų, vieni kitiems padėkotų ar atsiprašytų, bet taip ir nepavyko…) Tik Irenos kampai taip ir neapsišlifavo. Gal ir dėl to rajone ji valdžios buvo vertinama santūriai. O juk jau minėta kolegė Aldona Kruopytė apie ją taip rašė: „Tai šiandieninė šios mokyklos pažiba, mokytoja metodininkė, intelektualė, pasižyminti iškalbos menu, retais organizaciniais sugebėjimais, nuolatiniu ieškojimu, kaip išradingiau ir įdomiau dėstyti dalyką, kad mokiniai jį pamiltų, neatsižadėtų, išėję iš mokyklos, poezijos, nesiskirtų su gera knyga.“ Ir tai ne iš piršto laužti žodžiai. Mums, jaunoms specialistėms, į gausų rajono lituanistų būrį (tada jų buvo gal per keturiasdešimt) įsiliejusioms praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Irena Šaltienė buvo švyturys, kuriuo patyliukais žavėjomės, kuriuo norėjosi sekti. Ilgą laiką ji vadovavo rajono lituanistų metodiniam būreliui, pati rodė atviras pamokas ir kitus skatino tai daryti. Jos pamokose iš tiesų nuolat buvo taikomi nauji metodai, bendradarbiavimo pedagogika, tai buvo pastebėta ir Švietimo skyriaus vedėjo Jono Jadzevičiaus pranešime 1987-ųjų Mokytojo dienos minėjime (toks mokytojo paminėjimas reikšdavo tylų jo pripažinimą). Jai buvo suteiktas ir mokytojos metodininkės vardas.
Atskiro paminėjimo vertas Irenos darbas rengiant mokinius jaunųjų filologų konkursams. Kad tavo mokinys būtų pakviestas į šio prestižinio kūrybingų jaunuolių konkurso respublikinį etapą, rengiamą nuo 1965 m., – kiekvieno lituanisto svajonė. O jos mokiniai praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, konkursui tik įsibėgėjant, buvo kviečiami ir tapdavo prizininkais. Ne vienas jos mokinys tapo kūrėju. Antai mokytoja, poetė ir prozininkė, fotografė Vilhelmina Urbonienė pristatinėdama savo trečiąją knygą Ignalinos viešojoje bibliotekoje atskleidė, kad būtent tuometėje Ignalinos vidurinėje mokykloje vartus į kūrybos bokštus jai atvėrė mokytoja Irena Šaltienė. Jau tada I. Šaltienės suorganizuotame susitikime su radiju šešiolikmetė Vilhelmina viešai perskaitė savo eiles ir net gavo honorarą.
Aldona Augustaitienė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, ilgametė vertinimo komisijos sekretorė, 2014 m. apžvelgdama Jaunųjų filologų konkursų istoriją tarp svarbiausių ją kūrusių mokytojų paminėjo ir mūsų Ireną. Čia mes ėjome jai iš paskos. Taip, rajono mokytojai paruošė ir paruošia ir prizininkų, ir laureatų, bet Irena Šaltienė buvo šio darbo pradininkė. Ji vienais metais ir rajoninį konkursą surengė, ir darbą sekcijose suorganizavo. Žodžiu, elgėsi kaip mokytojų mokytoja.
1988 m. rajone susikūrus mokytojų Sąjūdžio grupei, Irena aktyviai įsijungė į jos veiklą. Pasak Aldonos Kruopytės, tuo laiku buvo suruošta daugybė visokių vakarų, koncertų, minėjimų, jaudinančių iki širdies gelmių. O tada atėjo Nepriklausomybė ir visi jos įtvirtinimo sunkumai: ekonominė blokada, laukinis kapitalizmas, mokslo nuvertinimas. Irena itin skaudžiai išgyveno šį laikotarpį ir savo mintis 1993 m. išsakė jau minėtame leidinyje „Ladakalnis“: „Kaskart darosi vis sunkiau. Nudvasėjęs žmogus, nudvasėjęs darbas, nudvasėjusi mokykla… Gal man tik taip atrodo?“ Ją žeidė sparčiai kintantis požiūris į mokytoją ir pamažu oficialiai įsitvirtinantis jo tik kaip paslaugų teikėjo statusas.
Ekskursijoje į Likėnus. I. Šaltienė pirma iš dešinės.
Pirma iš kairės Z. Cijūnėlienė. 1998 m.
Tačiau nugalėjo įgimtas atkaklumas, ambicijos, talentas ir noras konkuruoti. Kaip tik tais metais prasidėjusi nauja, jau lietuviška mokytojų atestacija prioritetine tvarka leido pasitvirtinti metodininko vardą ne tik Irenai, bet ir dar keliems rajono lituanistams. Irena Šaltienė netrukus ėmė rinkti medžiagą gauti eksperto vardui. 1996 m. ji ir tapo mokytoja eksperte – pirmąja rajone ir vienintele lituaniste. Tais pat metais ji ryžosi netikėtam žingsniui – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą Ignalinos-Švenčionių rinkiminėje apygardoje (vienmandatėje). Niekada neteko išsikalbėti, kokių ji turėjo rinkiminių lūkesčių. Į Seimą Irena nepateko ir vėl atsidėjo mokyklos reikalams. Dabar ji skyrė jėgas Ignalinos gimnazijai kurti – tai buvo laikas, kai norint gimnaziją įkurti reikėjo itin stipraus teorinio ir praktinio pamato. Tai mokyklos kolektyvui padaryti pavyko 2002 m. Bet keičiantis ugdymo programoms, egzaminų sistemai, atsirado daug naujų iššūkių. Irena imasi rengti regioninę lituanistų konferenciją „Didaktinių nuostatų sklaida“. Ji įvyksta 2003 m. balandį. Tai dviejų dienų konferencija, kurioje dalyvauja ir Irenos pakviesti Eurokomiteto svečiai, žinomi veikėjai Darius Kuolys bei Vytautas Ališauskas. Pranešimus skaito rajono lituanistai, žinoma, ir pati Irena, yra dalyvių ir iš kitų rajonų, o paskui Irenos Šaltienės rūpesčiu parengiama šios konferencijos metodikos straipsnių brošiūrėlė.
2007 m. vėlgi jos iniciatyva Ignalinos gimnazijos projektas „Kalbos gimtosios penketukas“ perauga į rajonines mokyklų varžytuves, kur savo raštingumą, iškalbą, etnokultūros žinias ir raiškiojo skaitymo gebėjimus demonstruoja mokiniai, tėvai ir mokytojai. Renginio finalas vyksta Padvarės karčemoje.
2009 m. Irena, gal ir be didelio noro, baigia mokytojos karjerą. Čia galima būtų pakartoti šio straipsnio antraštę – mokytoją neveiklų daro tik jo mirtis. Ji glaudžiai bendradarbiauja su Ignalinos viešąja biblioteka, veda čia renginius, knygų pristatymus, rašytojų sukakčių minėjimus. Intelektas ir žavesys jos neapleidžia. „Mokytoja Irena nuo pirmos akimirkos neleido žiūrovams atsipalaiduoti – juk turbūt tik ji taip meistriškai net labiausiai sustingusį klausytoją moka vienu sakiniu „pakabinti“ ir išlaikyti jo dėmesį šiam net nekvėpuojant, kol ji sudės taškus ten, kur nusprendė, kad jie reikšmingi. Taip buvo, yra ir bus, taip vyko ir mokytojai sugalvojus įrodyti, kad Kristijonas Donelaitis vertas Nobelio premijos.“ Šitaip taikliai bibliotekos puslapyje rašė bibliotekininkė Renata Veličkienė 2024 m. balandžio pabaigoje apie Donelaičio 310-ųjų metinių minėjimą. Iki Irenos išėjimo buvo likę tik truputį daugiau kaip metai.
Diskutuojant dėl mokytojo neveiklumo po jo mirties, norisi pacituoti dar vieną Irenos straipsnio 1993 m. „Ladakalnyje“ ištrauką. „Galima būtų dėl nepagarbos mokytojui nesisieloti: keičiasi laikai, keičiasi žmonės, todėl natūralu, jog keičiasi ir mokytojo vieta visuomenėje, užimdama tik amatininko vietą. Galima, jeigu nežinotum, kad mokykloje formuojasi milijonų emocijos ir intelektas, kad jaunystėje žmogus augina žiedus būsimajam grūdui, iš kurio išdygs nauja karta su savaisiais tarpusavio santykiais, nulemiančiais ateities (tautos, valstybės) veidą. Visi norėtume, kad tas veidas būtų gražus. O šitam reikia tiek nedaug: pagarbos mokyklai ir mokytojui.“ Argi nepasirašytume po tais žodžiais šiandien?
Mokytojos portretą naujom spalvom papildo šilti kolegės prisiminimai
Apie Ireną Šaltienę pasakoja mokytoja Zita Cijūnėlienė, ilgametė jos bendradarbė ir bičiulė
Rajono lituanistų išvyka į Druskininkus.
I. Šaltienė pirma iš dešinės. 2002 m.
Kai atvykau dirbti į Ignalinos I vidurinę ir telefonu bendravau su pussesere lituaniste iš Varnių V. Vengriene, ji pasakė: ,,Zitele, kaip tau pasisekė, nes turėsi, iš ko mokytis.“ Ireną prisimenu iš studijų laikų VU. Jau tada buvo kietas riešutėlis. Pasisekė, nes visą darbo laiką mokiausi, tik, žinoma, nė pusės neišmokau to, ką gebėjo Irena. Ne visiems Dievo ir genų duota. Pasakojimai apie keliones, naujai atrastų kūrinių analizė, įvairūs seminarai su netradicinėmis užduotimis ir net žaidimais, išvykos po rajoną ir Lietuvą, pagyvintos Irenos pasakojimais ir interpretacijomis, buvo, yra ir liks nepamirštamos. Kaip ir jos ,užklasinė veikla. Neprisimenu metų ir aplinkybių, kaip Irena sugalvojo suburti klubą ,,Radasta“. Rinkdavomės pagal poreikį 11 kabinete. Pokalbiai ,,tarp mūsų, mergaičių“, šokiai ir žaidimai (,,Šiaudų batai“ ,,Laurencija miela“ ir t. t.), atsineštų valgių degustacijos, vaidinimai su nepakartojamomis D. Juodkiene ir D. Žemaitiene, o kaip be dainų, ypač populiariosios ,,Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau“. Juoko iki ašarų, geros nuotaikos ir teigiamų emocijų užtekdavo kelioms savaitėms.
Irenos buvę mokiniai tikriausiai su nostalgija prisimena vakarojimą iki pusiaunakčio ant Ladakalnio. Tai vykdavo po paskutinio skambučio šventės. Tada juk niekas nevažiuodavo į pirtis ar prabangias sodybas, nes jų ir nebuvo. Renginys prasidėdavo temstant. Visai sutemus jaunimas romantiškai pasišviesdavo deglais, žaisdavo įvairius žaidimus (,,Ali baba“ ir kitus), vykdavo slėpynės, gaudynės. Pasakojimai prie laužo susėdus aplink katilą kvapnios žuvienės, kurią virdavo tėvai, tęsdavosi iki vidurnakčio. O tada mokytoja kartu su mokiniais namo į Ignaliną grįždavo pėsčiomis! Girdėjau ne vieną buvusį Irenos mokinį sakant: ,,Į mokyklą sugrįžti norėčiau vien todėl, kad galėčiau tiesiog pasėdėti Irenos Šaltienės pamokose ir pasiklausyti jos dar kartą.“ Manau, jog tai yra geriausias mokytojo darbo įvertinimas.
Mokytojos Irenos pamokose teko sėdėti ir mano vaikams: sūnui trejus metus, o dukrai vienus, kai buvo humanitarinėje klasėje. Sūnus labai ,sulipo su mokytoja, kai dešimtoje klasėje parašė rašinį ,,Mano gentis“. Tema jam labai patiko (manau, jog ir dešimtuką gavo už šią užduotį), nes nepaprastai mylėjo senelius, o ypač patiko jų pasakojimai apie praeitį. Klausinėti reikėjo nemažai, o visą rašinį parašyti ranka (1997 m. kompiuterio mūsų namuose dar nebuvo). Pasakojimai sugulė į pusstorį sąsiuvinį, kurį vėliau mokytoja Irena skolindavosi vesdama autorinius seminarus. O kokia neišmatuojama nauda mūsų šeimai. Ypač močiutės, kol buvo gyvos, skaitė ne vieną kartą ir net ašarėlę braukė prisiminusios tai, ką buvo pamiršusios. Amžina pagarba mokytojai už šią unikalią užduotį.
Dar vienas nepamirštamas prisiminimas. 1998 m. mokytoja Irena organizavo dešimtokams kelionę į Rokiškį, Biržus, Likėnus ir Anykščius. Ji šios kelionės metu įsiminė visiems kaip vaikščiojanti gyva enciklopedija. Šios laidos mokinius mokytoja labai mylėjo. Kai 2000 m. ši laida baigė, mokytoja Irena su labai mėgtu savo mokiniu M. Vilčinsku vedė išleistuvių šventę. Tai tokia mūsų nepamirštamoji Irena…