Apie almanachą Poezijos tiltai 2020
Poezijoje (arba plačiąja prasme literatūroje) dažnai atsispindi tam tikro sociumo gyvensenos ypatumai, pasaulėžiūros akcentai, individų tarpusavio santykių skerspjūviai, ryšio su aplinka subtilybės ir kitos, konkrečiai socialinei, kultūrinei ar tautinei grupei būdingos, egzistenciją įprasminančios charakteristikos. Analizuodami atributus, priklausančius formos lygmeniui atrastume nemažai stilistikos, raiškos konstravimo, emocingumo laipsnio skirtumų, dažniausiai susijusių su istorijos raidos ir / ar geografinės vietovės įtakotu konkrečios individų grupės mentalitetu. Tačiau egzistuoja tam tikros universalios būties problemos, kurioms spręsti ir pasitelkiamos minėtos skirtingos metodikos. Tad kokie būtų tie bendrieji vardikliai, būdingi įvairių kultūrų kūrybai, kokie bruožai ar tematikos vienija skirtingų tautybių autorius po esmės paieškoms iškelta eilėraščio vėliava?
2021 m. asociacija Slinktys išleido 2020 metais vykusio tarptautinio virtualaus poezijos festivalio almanachą. Per 100 poetų iš įvairių pasaulio šalių jame dalinasi tekstais, bylojančiais apie laikmečio nuotaikas ir skirtingų kultūrų santykį su būties iššūkiais. Margaspalvius rinkinio eilėraščius pagal tematiką, emocinį krūvį ir lyrinio subjekto vaidmens reikšmingumą galima būtų suskirstyti į keletą grupių:
a) meditatyvus individo – aplinkos santykio pabrėžimas;
b) įsiprasminimas kaip vietos ir / ar krypties ir / ar būdo identifikavimas;
c) sakralios eilės;
d) meilės tematika;
e) daiktiškoji (buities svarbos akcento) ir aktualijų poezija.
Individo ir aplinkos sąveikoje ištrykštančios metaforų versmės ir įtampų kibirkštys metams bėgant neapleidžia eilėraščių, išskrebintų įvairių kraštų poetų plunksnomis. Aplinkos objektų pagalba, dekonstruodamas jų savybes, trinti laiko ir erdvės ribą bando Abel Murcia: „Akmuo tai nurimęs vanduo; / sraunus akmuo tai vanduo.“ (p. 10). Į gamtos reiškinių – žmogaus jungtį, universalizuodama atskirų objektų bruožus, Agnieszka Masalytė įspraudžia kalbos atributų dėmenį („Ir tik tu mane kviesdamas / Sutinki visais / Pasaulio linksniais“ (p. 18), o atminties (tuo pačiu laiko) ir vietovės energetika (kaip išliekantis paveldas materijai sunykus) pastebima Aleksander Nawrocki eilėraštyje („bet toji meilė / iš visų pašalių pasitinka / mus, atsitiktinius turistus“ (p. 22). Nuo smilgos stagaro į kosmosą žvilgsnį nukreipia Aleksander Sokolowski („Regiu: / mano žemės broliai / geria žvaigždžių gyvasties eliksyrą.“ (p. 24). Alinos Borzenkaitės Aušros vartų idilė (p. 28) susišaukia su agrarinio peizažo harmonija, kurią aprašo Alicja Kuberska (p. 26). Miesto ir gamtos reiškinių ryšį pastebi ir Julija Golovina (p. 164). Romuald Lawrynowicz lyrinis subjektas medituoja „viešojo transporto deniuose“ (p. 246), taip tarsi bylodamas, jog ir žmogaus rankų kūryba yra svarbi visumos dedamoji. „Baimė / yra kaip virusas / mažytė, / todėl greit plinta.“ (p. 39), – individo jausenas aplinkos reiškiniais bando išreikšti Andrzej Samborski. Gamtos dėsningumų išsideformavimą savo eilėraštyje pabrėžia Nijolė Daujotytė (p. 210), o supančios materijos harmoniją, tarpusavio ryšį bei sąsajas su jausenomis pastebi Ona Jautakė: „Guliu ant grindų, mano žvaigždės mažutės, / Lyg žiūrėčiau iš šulinio“ (p. 218). Aplinkos ir žmogaus vienį raiškiai atskleidžia ir Renate Schmidgall eilėraščio eilutės: „Gležnas pūkelis ilsis / erškėčio žiede lyg ant vaikiško kaklo“ (p. 238). Žmogaus laikinumo ir gamtos atsinaujinimo skirtį aptinka Rebecca Levitant (p. 235). Išvyką į kitas dimensijas, kaip išsivadavimo nuo būties slėgio galimybę, apsvarsto Stanislaw Kieronski.
Žmogų teleportuoti į išlaisvintas nuo apribojimų erdves stengiasi ir Justo Boleikia Boleka: „Dabartis, įsprausta į korsetą, prašosi tylos“ (p. 171). Vis dėlto, skaitytojui gali kilti klausimas, kokius gi konkrečiai elementus iš abstrakčiosios aplinkos išskiria autoriai bandydami integruoti asmenybę į vyksmą. Tėvynės, motinos ir individo vidinio pasaulio sąveiką savo eilėraštyje atskleidžia Ares Chadzinikolau (p. 50), ryšio tarp atskirų individų svarbą pabrėžia Bazilio Rodriguez Canada (p. 56), Michal Zablocki (p. 198) bei G – Cho Pevu (Steve Biko) (p. 110), o vietos – prisiminimo – žmogaus dėmenis kristalizuojantis nostalgijai pastebi Krystyna Konecka (p. 182). Asmenybių, geografinės vietovės ir jausenos jungtis atspindi Vlado Braziūno eilėraščio eilutės: „kitam krašte tėvynės ar vilties / Ūla, gegutė, šilas ir Aputis“ (p. 266). Janina Osewska aplinką sutaurina tiek, kad netgi šešėliai tampa „šviesos liudytojais“ (p. 149). O jei šviesos negana? Arba ji ryški tiek, kad prisilietus iškyla rizika nudegti? Išeidamas tarytum „išjungia“ pasaulį Jelenos Šalkauskienės eilėraščio lyrinis subjektas (p. 161). Buitis, mistika ir žaismės atspindžiai persipina varlės Anel’kutės įvaizdyje Juozo Žitkausko kūryboje (p. 168). Tarsi mantrą obels žiedą į visumos vyksmą įpina Anna Kowalska, akcentuodama baigties neišvengiamumą ir tuo pačiu būtinybę: „Kad būti / Kartais reiškia išnykti.“ (p. 46). Obelį pasaulio ašimi renkasi ir Izabela Zubko (p. 142). Gydančią gamtos galią pastebi Bella Clara Ventura: „O lapai nušlavė skaudulius. / Nors pilve nejutau drugelių, / Many jau stiebės obels duendė.“ (p. 59). Mėnulio mistikos pakerėtas mėnesienos šviesa gėrisi Nicola Prebenna eilėraščio herojus (p. 206). O štai mirtį įkalinti drevėje bando Zbigniew Wlodzimierz Fronczek (p. 269).
Antrajai almanacho eilėraščių grupei būdingas įsiprasminimo klausimo aktualizavimas. Gretindamas likimus ir ieškodamas sutampančių vingių Aftab Seth atranda vienijančią visų kelių savybę – tai pabaigos egzistavimas: „…tavo kelias / ir mano kelias, / mūsų kelias, mano drauge, / yra jau nueitas“ (p. 13). Agnieszka Mackojc taip pat pabrėžia baigties („sudegsime“) dėmenį atsinaujinimo procese („Mėnulyje iš liūdesio / pražydo tulpės“ (p. 16). Aistis Žekevičius prieglobsčio lyriniam subjektui ieško technologijų pasaulyje. Juk kartais nuo būties slėgio norisi pasislėpti įjungus „saugų“ (o gal kartu ir įkalinantį „seifo“?) režimą, atsiribojant nuo aplinkoje karaliaujančio netvarumo. Juk kol „naršau vadinasi esu / bent egzistuoju“ (p. 19). Sergej Smirnov būtį regi kaip nesibaigiančą pjesę: „Jame mano galva kaip daugelis kitų / turėtų nusirist prie rampos ir gęstant šviesai iš lūpų kruvinų išspjauti / dailų burbulą į orą.“ (p. 251). Ieškodama priežasčių integravimosi į aplinką komplikuotumui pagrįsti Goda Gurinskaitė konstatuoja: „tai tik per anksti atmerktos akys / per anksti išvystas pasaulis“ (p. 122).
Dimitris Pistikos savo eilėraštyje tarsi skatina poetą „kabarotis uolomis ir tarpekliais“ dėl skaitytojo ir kūrybiniu palikimu įprasminti egzistavimą (p. 87). O gal tikslas bus pasiektas nusileidus „kitapus nakties“, išplėsdama eilėraščio geografiją iki Delio, klausia Dominika Olicka (p. 92). Mistinę paukštę prisijaukinti bando Vitalij Klimovič (p. 264). Taikos svarbą savo eilėraščiu pabrėžia Pauline Le Roy (p. 224). Tuo tarpu Fabio Martinez siūlo rinktis pasyvaus stebėtojo vaidmenį: „Nieko neieškok, / Viskas ateina savaime – / Meilė, / Knyga, / Gėlė.“ (p. 99). Kristina Užėnaitė savo eilėraščiu tarsi skatina apsidairyti ir pastebėti tuos, kuriems likimas paruošęs dar didesnius iššūkius, ir taip atrasti vidinę ramybę (p. 184). Guillaume Metayer prasmės ieško titulų paneigime ir vaidmenų išsižadėjime (p. 132), o štai Jerzy Stasiewicz žaismingai ragina dar ir „atsikratyti asilo užsispyrimo“ (p. 154). Dirbtinumo pinkles vyksme įžvelgia ir gyvenimą kaip žaidimą stebi Simonas Bernotas: „Guli pripūsta lėlė guminė / Ji kažkam atstoja karalienę“ (p. 253).
Daiktiškoji (buities) ir aktualijų poezija yra tarsi bandymas lyrinio subjekto jausenas ir egzistencinės paieškos pastangą išreikšti materijos ir / ar aktualijų pagalba. Daiktų, aplinkoje vykstančių procesų vardijimas ir aktualizavimas tarsi simbolizuoja, kad individas neegzistuoja vakuume ir yra neatsiejamas nuo jį supančių elementų ir procesų. Tarp batų ir puodų dvelktelintį būties šaltį pastebi Anna Nasilowska (p. 48), prasmės nyksmą kasdienybės procesuose konstatuoja Augustas Lapinskas (p. 51), dėl mamonos neblėstančios įtakos skaitytoją perspėja Jan Szczurek (p. 145). Nemažai eilėraščių almanache skirta pandemijos tematikai. Sunkvežimius su lavonais vaizduodamas greta sulytos kregždės, aktualijų ir gamtos dėsningumų ryšį bando aptikti Filippo Senatore (p. 102). Franko Dionesalvi viliasi, jog negandos privers atsigręžti į žmogiškumo ir susitelkimo pusę (p. 105). Nusilenkti gamtos galybei ir taip įveikti pandemijos iššūkius kviečia Laura Hernandez Munoz (p. 186). Vėjo gūsyje prieglobsčio nuo viruso grėsmių ieško ir Janina Janakakos – Szymanska (p. 147). Oleg Dolgunov savo eilėraštyje perspėja, jog nuo nematomos grėsmės „mes neišsisuksim“ (p. 231). Tiesa, Patrick Lavince tiki optimistiniu pandemijos eigos scenarijumi, nors „plunksna dabar ilsisi“ (p. 221), o Sangiuliano mano, jog, negandoms praėjus, svarbu „atrasti dainų priežastis“ (p. 248). Viruso išsikvėpimą prognozuoja ir Christopher Okemwa (p. 72). Su lašu ironijos į situacijos dramatiškumą žvelgia Tadas Žvirinskis: „Ir žinau tikrai, kad dažnas bijo / Pasirodyt gatvėje be kaukės. / Kas galėjo patikėt? Mesijas – / Virusas, kuris pasmaugia“ (p. 261).
Įsikibti buities ir taip nugludinti būties briaunas bando Nidos Timinskaitės eilėraščio lyrinis „aš“, prasmės ieškodamas „vienadieniuose bulvių žieduose“ (p. 208). Perkonstruodama objektų savybes, tikrovę į fantasmagorijos erdves perkelia Gloria Nistral: „Žodžiai susitrynė, / ir jų nektaras / išgaravo, / galop pavirsdamas / nėščiomis peteliškėmis“ (p. 120). Daiktų, kaip dekoracijos, kaip fono reikšmingumą pabrėžia Gretos Ambrazaitės eilėraščio eilutė: „mus pasiglemžia scenografija“ (p. 124). Ne tik pasaulio žiedynai, bet ir spygliai juntami Guillame Decourt kūryboje: „…Mergaitės iš Rytų parsiduoda už karšto sumuštinio Sorbonos aikštėje kainą…“ (p. 129). Ingrida Viluckytė kūną skaido iki atskirų organų, taip tarsi priskirdama asmenybei materialiąją išraišką (p. 137), o į kambario erdvę būtį spraudžia Inna Jerofejeva (p. 140). „Gyvenimas, mergyt, susidėvi“, – konstatuoja Olga Liasniuk savo eilėraštyje. Lyg skalpelio ašmenimis atspindėdama ateitį: „Nukars krūtys, taps beviltiškai tuščios, / kaip kibirai, kuriais motina apvožia daržo daigus“ (p. 216). „Tuščiuose kibiruose migo saulės nutvieksta dykuma“ (p. 258), – buities objektais emociją išreiškia Stanislaw Srokowski. Radikaliai tai daro Tadas Zaromskis: „atsiraugėju juoda tulžim sėsdama į autobusą iš oro uosto / manęs kažkas laukia, vairuotoją šnekina senis, aš stebiuosi / kodėl mano pagieža / neištaško viso šito į gabalus“ (p. 259).
Holistiniu požiūriu į poezijos galias dalinasi Dainius Gintalas. Kūryba gali atspindėti ir talpinti savyje visas buities detales ir taip jas tarytum pertransformuoti į Esmės paiešką: „gera poezija dedasi tai gyvenimu, tai mirtim / ji tai deivė, tai giltinė – / kažkoks dantytas tarpas / atrodo, va, pralįsi, bet visada susikruvini“ (p. 77). Poezijos prigimtį apmąsto ir Jidi Majia: „Ji gėlių šnabždesys ir meilužių burkavimai. Ji tuštuma, / Atsivėrusi išnykusių ar užmirštų žmonijos kalbų vietoj“ (p. 157). Idealizuodamas kūrybą, poeziją virš tikrovės negandų kilsteli Konstantinos Buras (p. 177). Diana Paklonskaitė bando ieškoti ryšio tarp metaforos ir tikrovės: „taip sunkiai aptemę / net nuotraukose mūsų šypsenos sulytos” (p. 84). Tarsi daiktai ar realus vyksmas galėtų būti tasai ryšys tarp materialiojo pasaulio ir fantazijos. O štai Jozef Zieba, akcentuodamas neūkiškumą, piešia kiek kitokį poeto paveikslą: „Poetai zvimbauja kaip gyliai, / … / Poetai nesėja, nepjauna, / jie kaip žvirbliai žolynuos“ (p. 162).
Almanache skaitytojas atras ir meilės tematikos eilių. Su lengvai nešamu akmeniu jausmą lygina Alina Saniuk (p. 33). Moters ryžtą išlikti nepriklausoma pabrėžia Anna Dan (p. 41). Subtiliai ir vaizdingai emocijų antplūdį išreiškia Amaru Vanegas: „Įrodinėdami, kad Dievas gyvena / prakąstose slyvose. / Taip tu ir aš, / nuostabūs tylos žvėrys, / žavimės, apnuoginame / Stebuklingų glamonių absoliutą“ (p. 36). Šiame eilėraštyje, kaip ir Carlos Vasquez Zawadzki kūrinyje (p. 68), individo – aplinkos riba tarsi nutrinama ir kūniškumas perkeliamas į kosmoso plotmę. Taip fizinis kontaktas įgauna sakralaus artumo bruožų. Išblukinant konkretų jausmo objektą geismas suabsoliutinamas iki žmogaus sampratos sudedamosios dalies Manuel Munoz Hidalgo eilėraštyje (p. 190). Dramatišką (o ir tauriąją) artimo meilės pusę pabrėžia Birutė Jonuškaitė: „Atverčiu delnus – / vien mažyčiai kraujo lašeliai“ (p. 64). Ilgesiu ir praradimo skausmu dvelkia ir Pilar Pedraza Perez Del Castillo eilutės: „Taip nurimęs mano lūpose / priminsi gilia tylą, ramią upę“ (p. 230).
Daniel Dowejko įpina laiko matmenį, prisiminimais nostalgiškai idealizuodamas romantiškuosius praeities fragmentus (p. 83). Meilės jaukumą (ir tuo pačiu trapumą) pabrėžia Dorota Gorczynska – Bacik, palygindama jausmą su mediniu namu (p. 94). Sąsajos tarp emocijų ir architektūros ieško Kamilė Asadauskaitė, jungiančiąja gija pasirinkdama kūniškumą (p. 173). O štai tolius sujungti ne taip paprasta. Tai tolygu bandymui „susiūti krauju pasruvusį kūną“ (p. 195), teigia Maria Mistrioti. O gal vis dėlto „suartėjame mūsų rankoms gydant žaizdas“ (p. 233), kaip kad Piotr Chrzczonowicz eilėraštyje? Ryšiu tarp gėlininko ir našlaitės (gėlė) meilę kaip rūpesčio atitikmenį piešia Natalja Zubareva – Chramova (p. 203). Konkretų asmenį su aplinka sutapatina Ridha Mami: „Ant tavo šypsenos slenksčio / Ilsėjos saldi / Balandžio ryto malonė“ (p. 240). Neoromantinį meilės lyrikos pobūdį nuneigia Edvard Saško: „…SIUNČIU ŽODŽIUS LAI / ĮSMIGS Į TAVE KAIP KAMŠČIATRAUKIS…” (p. 96). Hilario Jimenez Gomez ieško dviejų žmonių artumo atrasdamas bendrus pomėgius ar vienijančius objektus (knyga) (p. 135). Atminties laukuose prisiminimų žarijas kursto Julius Keleras: „menora, sužmėžavus lange prie nuplėštos / užuolaidos tavo dienoraščio puslapy“ (p. 166).
Rinkinyje yra ir viena kita dievoieškos pastangoms pašvęsta eilutė. Sakralinei poezijai priskirčiau Alina Lassota eilėraštį „Popiežius” (p. 31). Mistifikuoto trapumo Esmėje aptinka Birutė Ona Grašytė: „Dvi stirnos nubėgo / Prisiminiau kad ir aš mačiau / Tokios lengvos / Kad net pėdų sniege nepalieka / Bet jei žengtų kiaurai / Tave pabaidytų“ (p. 61). Aplinkoje dieviškumo potėpius pastebi ir Grzegorz Walczak (p. 127). Didžiojo Meistro, „išplukdysiančio laivą“, laukimu sustingusi Peter Skrzynecki „Otago įlanka” (p. 227). Gerardo Beltran bando materializuoti angelą sargą, galiausiai pripažindamas tikėjimo „neegzistuojančiu“ galią (p. 117). „Išeidamas pro savo kapo langą / … / Pamažu ištirpstu tarp darbų ir prasmių“ (p. 200), – baigtimi įprasmina būtį Nagmeldin Karamalla – Gaiballa. Ryszard Grajek ragina tikėti, jog net ašaros yra Dievo meilės išraiška (p. 244). Nenusaldintu žodžiu anapusybės egzistavimo patvirtinimo bando ieškoti Dominykas Norkūnas: „peiliu badau ostijas, / nes trokštu kraujo iš anapus“ (p. 89).
Gausus autorių, skirtingos stilistikos, tematikos ir emocinio atspalvio kūrinių almanachas „Poezijos tiltai 2020“ demonstruoja skaitytojui, jog, nepaisant poetų tautybės, amžiaus, kultūrinių mentalitetų įvairovės, eilėraštis išsaugo savo prigimtines savybes. Tų bendrų vardiklių egzistavimas tarsi parvirtina poezijos žanro tvarumą ir universalių idėjų atsparumą formos suvaržymams. Teigti, jog visi knygos tekstai lygiaverčiai minties gelme, novatoriškumo laipsniu ar raiškos spalvų ryškumu būtų pernelyg drąsu. Kaip ir ginčytis dėl subjektyvių kokybės kriterijų pasirinkimo. Tačiau almanachas, talpinantis per 100 skirtingų autorių kūrybą, vilioja šviesos žaisme ant plunksnų margumyno ir plačiu mostu, leidžiančiu rasti surezonavusį kūrinį tiek neoromantinės, sentimentaliosios poezijos mėgėjui, tiek ir literatūros gurmanams, ieškantiems inovatyvesnių išraiškos būdų. Derėtų nepamiršti ir socialinio tokių leidinių aspekto – multikultūrinis tekstų koliažas leidžia skaitytojui susipažinti su įvairių tautų priemonėmis žodžiui grūdinti ir širdies virpesiui perteikti. Ir tuo pačiu įsitikinti, jog nepaisant odos spalvos, temperamento, kalbos subtilybių, visi esame to paties eilėraščio vaikai. Vaikai metaforos, nusidriekusios nuo alfos iki omegos. Vidury alfabeto besidairantys, kurlink visi krantai blunka.