Ričardas Garbačiauskas. Iš ciklo Brandenburgo vartai, J.S. Bachas, Pralaimėjimo kartėlis. Akrilas, kartonas, 67×100, 2018 m.
Ričardo Garbačiausko kūryba, aprėpianti keturis intensyvaus darbo dešimtmečius, perėjo kelią nuo figūratyvinės tapybos iki abstrakcijos.Tiesa, tai, kas jau pereita, neišdilo be pėdsakų – prie žmogaus figūros dailininkas retkarčiais sugrįžta, įkomponuodamas ją tapybinėse miniatiūrose arba paversdamas dekoratyvia su abstrahuotomis formomis susipynusia paveikslo detale.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Ričardo darbuose atsirado tiek tapybinės laisvės, kad žmogaus figūra turbūt nepajėgtų jos išreikšti: taip susisukti, išsitiesti, persiversti, trūktelėti, sutirštėti ir blukti tegali tik linija. Nemanau, kad apsiriksiu teigdama, jog tapybinis potėpis, virtęs paveikslų įtampą ir nuotaiką kuriančia linija tapo bene pagrindine Ričardo raiškos priemone.
Menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė ir tapytojas Ričardas Garbačiauskas jo parodoje Ignalinos bibliotekoje. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje birželio 16 d. atidaryta dailininko paroda ,,Nerimo parafrazės”, kuri drauge tapo ir pirmuoju VšĮ Menobangos inicijuoto projekto Kultūra ir gamta renginiu – tai linijos dialogas su spalva, formuojantis įsimenančias intensyvias ritmines struktūras, asociatyviai primenančias gamtos gaivalingumą ir vitalizmą. Gamtos inspiracijos atsiskleidžia paveiksluose ne tik asociatyviai – darbuose įkūnytos dekoratyvinių detalių faktūros, tekstūros, formos turi tiesioginių, nors anaiptol ne faktografiškai tikslių sąsajų su organinėmis, gamtinėmis analogijomis. Ritminės ryškios ir stiprios kūrinių struktūros yra savaip dramatiškos.Ir tai – nenuostabu, nes kūriniai gimė dailininkui klausantis J. S. Bacho„Brandenburgo koncertų“. Iliustratyvių muzikos poveikio ženklų kūriniuose ieškoti neverta.Tačiau orkestro garsų polifonija, muzikos kūrinių ritmika dailininko kūriniuose vis dėlto turi savitus vaizdinius atitikmenis. Polifoniją galima matyti esant įsikūnijusią siautulingų paveikslų linijų, jų krypčių, pločių, sodrumo variacijų gausoje. Iš pažiūros kartais atsitiktinė, tačiau estetiškai gryna ir švari kompozicija yra suformuota išimtinai ritmo pagrindu.Tankėjantis ir išretėjantis, staigiai nutylantis ir vėl triukšmingai įsiveržiantis į paveikslo erdvę visų kūrinio elementų ritmas kartais iš tiesų yra skausmingai iškraipytas, perversiškas ir dėl to – emociškai įtaigaujantis. Abstraktaus žanro kūriniai dažniausiai visada esti prisodrinti nuotaikos, todėl dažnu atveju juos galima vadinti tiesiog emocijų atvaizdais. Ričardo parodos darbuose šie emocijų atvaizdai – tai aktyvios stichijos, kurios ir be didelių žiūrovo pastangų ima rezonuoti su žiūrinčiojo jausminiu pasauliu. Menotyrininko interpretacijos čia nebetenka galios – žiūrovo akistatoje su paveikslais, ją perima ir užvaldo patys kūriniai.
MENO BANGŲ rezidencijos KULTŪRA IR GAMTA dalyviai Ričardo Garbačiausko parodoje. Asmeninio archyvo nuotrauka