Ten, kur raganos vanojasi
Gintarė Adomaitytė
…Į Puziniškio piliakalnį išplaukėme iš Palūšės. Patekau į laimingųjų keliauninkų grupę. Mano bičiuliai riedėjo ratuoti iš Ignalinos Meironių link ir toliau. Tuo metu mes, keli žurnalistai ir jų artimieji, dairėmės iš katerio, laukdami, kol pasirodys Linkmeno ir Asalnykščio ežerų protaka. Už kelionę ačiū Ignalinos viešajai bibliotekai, jos projektui „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Jau aplankyti Linkmenų ir Ginučių piliakalniai, o Taurapilio ir Kačianiškės piliakalniai projekto dalyvių dar laukia.
Per protaką statomas naujas tiltas jau beveik baigtas. Drąsiai galima eiti. Jauniausia keliauninkė, pamačiusi triūsiančius statybininkus, nutarė: dabar čia, į Puziniškį, perkels Gedimino pilį.
Į aukštą piliakalnį kopiau kartu su jo atradėju. Nedusdama. Tik klausydama, ką jis, Algirdas Panavas, pasakoja, tik žvelgdama, ką jis rodo. O rodė jis terasas, neabejotiną ne gamtos, o žmogaus rankų kūrinį.
„Esu gamtos žmogus, dažnai dairausi nuo kalvų, ieškodamas vaizdingų vietų. Ši vieta sudomino“, ‒ pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistas Algirdas Panavas. 1985 metais žvalgomosios ekspedicijos metu žinovai apibrėžė piliakalnio teritoriją. Jo data – I tūkstantmečio pirmoji pusė.
Protakoje šalia piliakalnio mėgsta vanotis raganos. Taip tvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistė Giedrė Šukytė. Jeigu jau specialistė taip teigia, reikia tikėti. Svarbu minėti ir Giedrės kolegę Sigutę Mudinienę, kartu su „Čiulbute“ dainavusią senąsias dainas, pažėrusią mįslių pluoštą.
Vilniaus universiteto doktorantė Dovilė Baltramiejūnaitė pasakojo, kaip atrado Tauragnų II piliakalanį, jau dvyliktą Aukštaitijos regioniniame parke. 2014 metais, vėloką vasaros vakarą, ji apžiūrėjo statybvietę. Rado žvangutį ir lipdytos keramikos. Kiek vėliau Kultūros paveldo centro archeologai patvirtino: taip, tai piliakalnio palikimas.
Dovilė Baltramiejūnaitė minėjo, kad Lietuvoje dar anaiptol ne visi piliakalniai atrasti. Jų ieškoti padeda naujausios technologijos, bet ir mūsų visų pagalbos tikimasi – jos laukiama iš kiekvieno žmogaus, mėgstančio kopti į aukštas kalvas.

Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė
su bibliotekos bičiuliais
Suprantama, kad vykdama prie piliakalnio, šio to prisigraibiau internete. Šaltiniai man vieningai tvirtino, kad miškas ten skurdokas. Nieko sau skurdokas! Tą dieną saulė auksu švytėjo pušų viršūnėse, žolė kėlė nakties lietaus rasą. Dairiausi pažeme. Tikėjausi pamatyti ten augančias retenybes: šiaurines linėjas ir plačialapes skiautalūpes (arba lietuviškąsias orchidėjas). Tas gėlės, kurias skinti draudžiama.
Nespėjau atrasti ir pasigėrėti. Pristigo laiko, gal ir žinių. Nors lietuvišką orchidėją mačiau visai neseniai, prieš gerą savaitę netoli Anykščių, Karalienės liūne. Retą gėlę man parodė Vijoleta Vanagienė, bet tai kita, visai kita istorija, kurią tikiuosi šią vasarą papasakoti.
Prie Puziniškio piliakalnio nupešiau atminčiai kelis čiobrelių žiedus (juk leista?), dabar jie džiūsta ant mano lentynos, svaigiai kvepėdami. Parsivežiau ir gervuogių žiedų bei lapų. Žiemą turėsiu žolienės svečiui priklydėliui. Man ji gardesnė nei kinrožių ar kitokia mandra arbata.
Projektui vadovaujanti bibliotekininkė Laima Andrijauskienė augalijai laiko neturėjo. Skaičiavo žmones, susirinkusius prie piliakalnio. Bandžiau jai padėti ir pamečiau skaičių. Tikrai daugiau nei šimtas, kur kas daugiau.
Į Ignaliną grįžau be privilegijų: ratuota, kartu su klegančiomis Aukštaitijos moterimis. Pokalbis svyravo nuo kasdienės buities iki pakilių idėjų. Nejučia išsitraukiau užrašų knygutę ir brūkštelėjau vieną kitą vaizdingą posakį. „Barasi dėl gylio žarnų“ – taip sakoma apie žmones, nežinia dėl ko besiginčijančius.
Prie piliakalnio nė kiek nesibarta. Vaizduotė ten nugali realybę.
Šias eilutes baigiu rašyti vidurnaktį. Nežinau, ar jau pragydo protakos raganos, bet Ignalinos laumės netoliese, Paplovinio ežere, tikrai maudosi. Ir ne tik maudosi… Ką tik kelios ilgaplaukės prašvilpė nuo paežerės pro mano langus ant riedlentėmis ir paspirtukais besikvatodamos, vėlyvus praeivius begundydamos, o gal ir baugindamos.
Galėčiau jau baigti šį rašinėlį, jau laikas ir man įsilieti į ežero mauduolių būrį, bet… Vienas prisiminimas prašyte prašosi, kad užrašyčiau.
Buvo vėlyvas ruduo, o gal ir pernykštės žiemos pradžia, kai Ignalinos bibliotekoje stebėjome filmą. Algirdas Panavas rodė, ką nufilmavo jo valdomas dronas. Matėme Aukštaitiją taip, kaip regi ją paukščiai iš aukštybių. Buvo žiūrovų, smalsaujančių, kur ir kokioje sodyboje įsikūrė gerai žinomi žmonės, kitiems rūpėjo sengirės. Į jas ir man, ir jums žengti uždrausta. Nebent esame sutaupę gražią sumelę baudai, nebent nebijome vilkų, nebent esame niekam tikę piliečiai. Į jas žengia tik specialistai vilkų ir kitų gamtos kūrinių skaičiuoti. Aš jiems, tiesą sakant, pavydžiu. Tas pavydas nei baltas, nei juodas. Tiesiog pavydas.
Nuotraukos iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo