Gimiau 1997 m. kovo 22 dieną, baigiau Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją, dabar mokausi Londone, Vestminsterio universitete, kur studijuoju viešuosius ryšius ir reklamą. Mano įkvėpimo šaltinis visuomet yra kitas žmogus. Emocijos, poelgiai, nuojautos įkvepia mane kurti dialogą su pačia savimi. Tai vidinis instinktas, kuris skatina sustoti, nutildyti pasaulį aplink ir atsigęžti į save. Rašymas ‒ pati atviriausia mano pusė. Tai laiškas pasauliui, o kartais ir sau, apie tai, ką jaučia žmogaus širdis.
Pasiduoti
lytėjimas svetimas
kaip miesto gatvės –
piešiu smėliu kryžių
ant jūsų uolos
šiąnakt, net jei broliai
devyni sugrįžtų –
kalbėtis neverta,
gal tik nusijuokt
ir leisti sekundei tekėt,
tarsi plyštų
jausmų debesis ant
kareivio galvos
ir leisti likimui kalbėt,
jei išdrįstų
surast išėjimą iš
savo tiesos
išleidusi traukinius,
įtvirtinus skydus
vainikais papuoš mano sielą
naktis
žinau, net jei broliai
devyni sugrįžtų –
čia saldžiai mūs tyko
vienakė mirtis
***
mano siela gali išvažiuoti bėgiais
pabirti po grindis
mažais gabaliukais
tikėti, kad kviečia tave
ir šaukti balsu, kuriuo
nesustodami skristi
klykia paukščiai
mano siela klūpi neprašydama,
kad kelias vestų tiesiai ir tik kartais kairėn
nors daros silpna nuo bedieviško kritimo
o mintys tik eilėm, eilėm
kvailom seilėm rašalo nutįsus
ji vis skaičiuoja procentus, kiek
mažų skaičiukų po kablelio prireiks parašyti
kad pasakytum ‒ gerai tave pažįstu,
labai tavęs noriu,
ištversiu šiame pasaulyje, kur pažiūrėti
žmogui į akis
vis prireikia talento
bet balsas stringa suspaustose lūpose,
rankšluosčiuose, šlapiuose nuo drėgmės,
sklindančios pro langą
ir šaldantis nerimo jausmas
kartais
užsimiršta
***
sodelis sielos rauna piktžolę
vos tik išdygsta iš juodosios žemės
atsikratyti to kas, įtari, nereikalinga
pirma stotelė blunkančio gyvenimo
pavargusi, išsekusi, sulysusi
senutė sąžinė jums tiesia abejingą
ranką
gyventi apsivijus vienu kryžiumi
ne pasmerkimas ne šlovė
svarbiausia tau –
ir ne vienatvė
Appassionato
drąsa — lava iš
mano lūpų
išliks per amžius atšvaitai
aušros tarp mūsų brėkštančios
duobutės skruostų
juodas juo
kas tavo marškiniai
kas tavo marškiniai?
pametę sagą mano
šikšnosparniu naktin
išskris
geluonis, riksmas,
švelnios lūpos – – –
ranka užspaudi
atviras akis
ir tampa siela
vienalytė
tamsi it varna
pasmerkta
kai tu pabusi
kitą rytą
dangus žibės
aksomine šventa
juoda
su pabaiga
pravertam langui
užtrenkiant duris
linkiu sau ramios tylos —
tiek gūsių praeita,
dviese gulint žodžių išbarstyta
galbūt gailiuosi.
naktys, kuriose prašvintam,
du dievai,
pasivadinę „artimu“, „teisinga būtimi“
užmiegant
tu
pravertas
langas
pabundant
mes
užtrenktos
durys
man nusibodo.
imk tylą —
priminimą, kad
niekuomet negalėjau pykti ilgiau nei naktį
gailestį, kad
buvome tokie skirtingi – – –
neškis, o gal nešdinkis
dviejų dievų per daug
vienas iš mūsų turės būti žmogumi.
tai viskas.
pavargau
sėdėdama
prie praverto lango,
kuomet už nugaros vis
varstosi durys