Vytautė Petkevičiūtė. Eilėraščiai

Vytautė Petkevičiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautė Petkevičiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gimiau 1997 m. kovo 22 dieną, baigiau Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją, dabar mokausi Londone, Vestminsterio universitete, kur studijuoju viešuosius ryšius ir reklamą. Mano įkvėpimo šaltinis visuomet yra kitas žmogus. Emocijos, poelgiai, nuojautos įkvepia mane kurti dialogą su pačia savimi. Tai vidinis instinktas, kuris skatina sustoti, nutildyti pasaulį aplink ir atsigęžti į save. Rašymas ‒ pati atviriausia mano pusė. Tai laiškas pasauliui, o kartais ir sau, apie tai, ką jaučia žmogaus širdis.

Pasiduoti 

lytėjimas svetimas

kaip miesto gatvės –

piešiu smėliu kryžių

ant jūsų uolos

 

šiąnakt, net jei broliai

devyni sugrįžtų –

kalbėtis neverta,

gal tik nusijuokt

 

ir leisti sekundei tekėt,

tarsi plyštų

jausmų debesis ant

kareivio galvos

 

ir leisti likimui kalbėt,

jei išdrįstų

surast išėjimą iš

savo tiesos

 

išleidusi traukinius,

įtvirtinus skydus

vainikais papuoš mano sielą

naktis

 

žinau, net jei broliai

devyni sugrįžtų –

čia saldžiai mūs tyko

vienakė mirtis

Pelkės šviesa I. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa I. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

***

mano siela gali išvažiuoti bėgiais

pabirti po grindis

mažais gabaliukais

tikėti, kad kviečia tave

ir šaukti balsu, kuriuo

nesustodami skristi

klykia paukščiai

 

mano siela klūpi neprašydama,

kad kelias vestų tiesiai ir tik kartais kairėn

nors daros silpna nuo bedieviško kritimo

o mintys tik eilėm, eilėm

kvailom seilėm rašalo nutįsus

 

ji vis skaičiuoja procentus, kiek

mažų skaičiukų po kablelio prireiks parašyti

kad pasakytum ‒ gerai tave pažįstu,

labai tavęs noriu,

ištversiu šiame pasaulyje, kur pažiūrėti

žmogui į akis

vis prireikia talento

 

bet balsas stringa suspaustose lūpose,

rankšluosčiuose, šlapiuose nuo drėgmės,

sklindančios pro langą

ir šaldantis nerimo jausmas

kartais

užsimiršta

 

***

sodelis sielos rauna piktžolę

vos tik išdygsta iš juodosios žemės

atsikratyti to kas, įtari, nereikalinga

pirma stotelė blunkančio gyvenimo

 

pavargusi, išsekusi, sulysusi

senutė sąžinė jums tiesia abejingą

ranką

gyventi apsivijus vienu kryžiumi

ne pasmerkimas ne šlovė

svarbiausia tau –

 

ir ne vienatvė

Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

Appassionato

drąsa — lava iš

mano lūpų

išliks per amžius atšvaitai

 

aušros tarp mūsų brėkštančios

duobutės skruostų

juodas juo

kas tavo marškiniai

 

kas tavo marškiniai?

pametę sagą mano

šikšnosparniu naktin

išskris

 

geluonis, riksmas,

švelnios lūpos – – –

ranka užspaudi

atviras akis

 

ir tampa siela

vienalytė

tamsi it varna

pasmerkta

 

kai tu pabusi

kitą rytą

dangus žibės

aksomine šventa

juoda

 

su pabaiga

pravertam langui

užtrenkiant duris

linkiu sau ramios tylos —

tiek gūsių praeita,

dviese gulint žodžių išbarstyta

 

galbūt gailiuosi.

naktys, kuriose prašvintam,

du dievai,

pasivadinę „artimu“, „teisinga būtimi“

 

užmiegant

tu

pravertas

langas

pabundant

mes

užtrenktos

durys

 

man nusibodo.

imk tylą —

priminimą, kad

niekuomet negalėjau pykti ilgiau nei naktį

gailestį, kad

buvome tokie skirtingi – – –

 

neškis, o gal nešdinkis

dviejų dievų per daug

vienas iš mūsų turės būti žmogumi.

 

tai viskas.

pavargau

sėdėdama

prie praverto lango,

kuomet už nugaros vis

varstosi durys

Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa III. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *