Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Atjunk

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Neringa Mikalauskienė

Pranešimas, skaitytas Klaipėdoje vykusiame 10-ajame tarptautiniame seminare JŪRA IR VAIKŲ LITERATŪRA (šių metų seminaro tema – Penkios aukščiausios vaikų literatūros bangos: XXI amžius).

Rebekos Unos knyga Atjunk ‒ įdomus reiškinys pastarųjų kelerių metų lietuvių paauglių literatūroje. Kodėl? Seminaro dalyviams lietuviams priminsiu, o svečiams iš užsienio šią informaciją, manau, bus svarbu sužinoti, kad nuo 2014-ųjų leidykla „Alma littera“ organizuoja paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kur autoriai anonimiškai teikia rankraščius. Iš jų literatūros specialistai išrenka tris geriausius, jie išleidžiami knygomis, o jau iš tų knygų patį geriausią išrenka paauglių komisija. Rebekos Unos Atjunk rankraštis kartu su Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublika ir Dainos Opolskaitės Eksperimentu gyventi tapo pirmojo konkurso nominantais. Tiesa, paauglių komisija iš šių trijų geriausiai įvertino Akvilinos Cicėnaitės apysaką, tačiau Rebekos Unos knyga gavo kitų ypač svarbių apdovanojimų: 2015-aisiais vaikų literatūros specialistai jai skyrė Prano Mašioto premiją, o tais pat metais pabuvusi geriausių knygų paaugliams penketuke, už kurį balsuoja visi Lietuvos skaitytojai, ji surinko daugiausia balsų ir tapo Metų knyga paaugliams.

Iki tol apie autorę, pasirašančią Rebekos Unos kūrybiniu pseudonimu, nieko nebuvome girdėję. Atjunk yra debiutinė jos knyga. Per kelerius metus (nuo Atjunk pasirodymo 2014-aisiais iki 2016-ųjų) Rebeka Una išleido dar tris knygas: Pijus ir Nikolas, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikams, Barbora ir Pelkių senelis ir Aš esu Tomas, seklys ‒ pradinukams. Beje, pastarąją labai rekomenduoju tiems, kurie vaikų literatūroje pasiilgsta pozityvaus žvilgsnio į pasaulį. Tai šilta, smagi apysakaitė apie kaime vasarojančius vaikus.

O dabar grįžkime prie apysakos Atjunk. Fantastinio žanro (tiek literatūros, tiek kino) mėgėjų ji nenustebins. Netgi lietuvių fantastinės literatūros tradicijoje distopijų būta ir anksčiau, pradedant XX a. pradžioje kūrusiu Justu Piliponiu, kuris fantastikos mėgėjų kartais pavadinamas ir lietuviškuoju Žiuliu Vernu, baigiant XX a. pabaigoje leistais Geriausios Lietuvos fantastikos rinkiniais, kuriuose buvo spausdinama įvairių autorių kūryba. Kaip distopinio romano pavyzdį minėčiau ir 2004-aisiais išleistą Justino Žilinsko Genomą 3000, kur visuomenė tampa priklausoma nuo genetikos mokslo pasiekimų. Tačiau tai nebuvo kūriniai, specialiai orientuoti į paauglių auditoriją. O štai Rebekos Unos Atjunk skirta būtent jiems.

Apysakoje vaizduojama netolima ateitis. Jos veikėjai gyvena išplėtotų technologijų ir socialinių tinklų pasaulyje, kurį vadina sistema arba translaifu. Galima spėti, kad jo tobulinimas vis spartėja: skaitytojas stebi „sniego gniūžtės“ efektą ‒ jei vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena laikus, kai mėgavosi buvimu gamtoje, jaunajai kartai tas pasaulis nesuvokiamas. Pavyzdžiui, vien nuo minčių, kad galima įlipti į medį, jiems svaigsta galva ir ima pykinti. Tikri kūnai, kaip ir emocijos, trukdo tapti tobulu žmogumi sistemoje, prie kurios turi būti nuolatos prisijungęs per užrašinę. Toje sistemoje kiekvienas turi mažiausiai kelis tūkstančius draugų, mato, ką jie veikia, ir pats gali kurti daugiau nei vieną savo pavidalą, kurie mokosi, keliauja aplink pasaulį, tyrinėja žvaigždynus. Suprantama, iš tiesų jie sėdi savo kambariuose ir už jų sienų išeina labai retai. Realūs susitikimai ima varginti, trikdyti. Kalba taip pat paprastėja: „Idealu suprasti iš pusės žodžio. Arba iš simbolio“. Įvardyti konkrečius jausmus ‒ džiaugsmą, nusivylimą, pyktį ar ilgesį ‒ yda. Apie jausmus reikėtų sakyti tik ar jie pozityvūs, ar neutralūs ar labiau neigiami.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja ‒ keturiolikmetė Gryta. Ją jau iš pat pradžių matome kvestionuojančią sistemos privalumus. Gryta prisistato turinti „šiokių tokių evoliucinių defektų“ ir kad nėra pripratusi prie šiuolaikinio gyvenimo. Jai patinka bėgioti, ji bando skaityti knygas senoviniu būdu, ji ilgisi tikrų susitikimų su drauge Ala ar mama. Kartais ji netgi atsijungia nuo užrašinės. Be to, Gryta labai domisi tuo pasauliu, kuriame žmonės gyveno praeityje. Daugiausia žinių apie jį Grytai suteikia bendravimas su Dana, kuri „gyvena taip seniai“, kad jai pakeisti visi biologiniai organai, išskyrus smegenis ir akis. Juos Dana atsisakė pasikeisti. Sistemoje nieko nėra privaloma ‒ tik rekomenduojama. Tačiau jei rekomendacijų nesilaikai, galima suprasti, kad žmogui bus daromas tam tikras psichologinis spaudimas, ir galiausiai jis nusileis.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad senojo / naujojo pasaulių ir jausmų buvimo / nebuvimo opozicija naująjį pasaulį arba translaifą rodant kaip užslėptą grėsmę žmogiškumui grindžiama vien tik žmonių, kurie vis dar priklauso tam senąjam pasauliui, sentimentais. Duodama suprasti, kad paauglės Grytos susidomėjimas ankstesniu žmonių gyvenimu irgi galėjo kilti iš tam tikro biologinio ypatumo ‒ ji, kaip vėliau išsiaiškina, buvo pradėta „senoviškai“, t.y. ne mėgintuvėlyje, partnerį atsirinkus pagal labiausiai tinkančius genus ir patinkančias savybes, bet iš meilės ir atsitiktinai. Tačiau netgi genų atranka pradėtiesiems mėgintuvėlyje ne visada tobula: jaunesnioji Grytos sesuo Ina turi Dauno sindromą. Taigi įsiuvus Inai mikroschemą, sistema ją sunaikina. Visi reiškia privalomą, bet gana paviršutinišką užuojautą, nes mirtį žmonija yra beveik nugalėjusi: kūnui mirus, jo pavidalai tęsia gyvenimus virtualiame pasaulyje. Jie tokie realūs, kad Gryta ilgą laiką nepastebi, kad bendrauja su mamos pavidalu, nors pati mama kaip ir Ina mirė įsiuvus mikroschemą. Štai čia reiklesniam skaitytojui kyla klausimų.

Pavyzdžiui, kodėl ši mikroschema, jeigu sukurta kiekvienam pagal unikalią jo DNR, tą žmogų nužudo, jei jis pagal sistemos kriterijus pasirodo netobulas? Ir svarbiausia ‒ kodėl taip reikia, kad būtų įsiuvama mikroschema?

Gryta beveik prisikasa prie paaiškinimo: tam, kad žmogus negalėtų nusižengti taisyklėms. Nuo socialinio tinklo, esančio užrašinėje, kartais galima atsijungti, ir kiti nebemato, kuo tu užsiimi. Tačiau (cituoju): „kai po oda bus įsiūta ir su audiniais suaugs mikroschema, pateksi į modernų kalėjimą informatorių. Jis nuolat praneš, kur esi, ką veiki, tavo temperatūrą, hormonų sudėtį, neuromediatorių greitį; turbūt ir mintis. Iškart bus nustatoma, kaip tave gydyti, terapija ar jau operacija.“ (Citatos pabaiga).

Taigi esminė opozicija čia yra ne realaus ir virtualaus pasaulių priešprieša, o laisvė ir nelaisvė. Naujųjų technologijų plėtra ‒ tai priemonė užtikrinti žmonių kontrolę. Sunaikinti jausmai ‒ tai garantija, kad nebebus tų, kurie dėl kokių nors priežasčių pasipiktins sistema ir bandys ją sugriauti. Tačiau ši išvada pakimba ore, nes autorė taip ir nepaaiškina, kas slypi už sistemos. T.y. lieka neaišku, kam naudinga, kad pasaulis taptų šitoks? Kas kuria rekomendacijas, kurių nesilaikymas tolygus grėsmei, kad anksčiau ar vėliau būsi nubaustas ar sunaikintas? Galbūt tai ‒ saujelė į valdžią atėjusių žmonių ar vienvaldis diktatorius? Gal Žemę užgrobė ateiviai iš kosmoso, tik niekas to nežino? O gal pačios išmaniosios technologijos padarė išvadą, kad netobuli žmonės jas sukūrė tam, kad patys taptų patobulinti ir geriau gyventų? Galbūt tos išmaniosios technologijos iš tiesų žmonijai nori tik gero ir nieko čia bloga, jei ateityje ydingų individų nebeliks?.. Skaitytojas lieka ne tik be paaiškinimų, bet ir be užuominų. Tik su įspėjimu, kas gali nutikti, jei virtualus pasaulis ims gožti realųjį.

Atsakymo į esminį klausimą ‒ kas slypi už sistemos? ‒ nebuvimą galima būtų laikyti knygos trūkumu. Tačiau vėlgi, remiantis vidine pasakojimo logika, tai įmanoma pateisinti. Pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi pasakotojas nėra visažinis. Būtų gana sudėtinga įtikinamai pavaizduoti situaciją, kad keturiolikmečiams atsiskleistų, kas ir kodėl valdo distopiškąjį pasaulį. Tai labiau suaugusiųjų analizės objektas. O knygos veikėjai paaugliai netgi tokiame pasaulyje pirmiausia gyvena paaugliams būdingą gyvenimą: maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ieško galimybių peržengti jų ribas kasdienybėje ar naujų su brendimu susijusių patirčių. Štai Grytos vaizduotę labiau nei pasaulio ateitis kaitina tarp senų knygų ir žurnalų rasta dviejų besibučiuojančių žmonių nuotrauka. Prie šio epizodo knygoje kelis kartus sugrįžtama, o apysakos kulminacija tampa ne vien Grytos atsijungimas nuo sistemos, bet ir jų su Mantu bučinys: „Aš prisimenu, ką sakė Dana. Chemija ‒ tai kai supranti, kad negali nepasibučiuoti. Ir jis turbūt negali. Jo lūpos artėja prie mano. Mes ‒ du išdžiūvę medžiai, kompiuteriai, kurių išmanioji sąmonė sutrūkinėjo“.

Taigi apysaka iš esmės baigiama tuo, kas paaugliams buvo svarbu visais laikais ‒ pirmuoju bučiniu. Būtent todėl Rebekos Unos knyga išlaiko šiandieninio paauglio dėmesį nepaisant to, kad jaunosios kartos, augančios XXI-ajame išmaniųjų technologijų klestėjimo amžiuje, apysakos idėja nenustebinsi, o ir perspėjimai apie pernelyg didelį įsitraukimą į socialinius tinklus vargu ar daro jiems didelį poveikį. Tačiau apysakoje išlaikytas tikėjimas, kad pasipriešinęs sistemos taisyklėms gali pasaulį pakeisti į geresnį galbūt atgręš paauglius į tai, kas buvo vertinama anksčiau: gyvą ryšį su kitais žmonėmis ir su realiu, o ne išmaniųjų technologijų sukurtu pasauliu.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *