Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.
Už gyvenimą (ne)kartu
(Įspūdžiai iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“, II dalis)
Agnė Macaitytė
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ tęsia kelionę po Lietuvos miestus. Kai kuriuos filmus ypač verta pamatyti jauniems žmonėms ir, žinoma, tiems, kurie yra šalia jų.
Sukrėtė „Suzana“ ‒ Katell Quillévéré filmas apie jauną merginą, dėl nesaugaus meilės ryšio palikusios šeimą ir įsitraukusios į nusikaltimo pasaulį. Pagrindinės veikėjos, kurios vardu pavadintas filmas, charakteris atskleidžiamas per įvairius jos ryšius: Suzanos ir tėvo, Suzanos ir sesers, Suzanos ir jos sūnaus, pagimdyto dar paauglystėje, Suzanos ir jos mylimojo. Tie ryšiai nėra vienaprasmiai: tėvas ‒ po žmonos mirties vienas atsakingai auginantis abi dukras, tačiau ta atsakomybė neretai pereina į griežtą kontrolę, nuo kurios norisi pabėgti. Suzanos sesuo ‒ maištininkė ir iš pirmo žvilgsnio lengvabūdė, ieškanti pramogų klubuose, tačiau kur kas atsakingesnė už rimtąją Suzaną, kai reikia pasirūpinti ir jos paliktu vaiku, ir pačia palūžusia Suzana. Suzanos mylimasis ‒ vagis ir narkotikų prekeivis, kuris gelbėdamas savo kailį palieka Suzaną teisėsaugai, tačiau jo meilė atrodo nuoširdi, jis ir pats tiki, kad nelegaliais būdais gavęs pinigų galės aprūpinti šeimą, kurią nori sukurti su Suzana. Galiausiai ‒ pati Suzana, jautri paauglė, parodžiusi nepalaužiamą užsispyrimą, kai ryžosi gimdyti ir viena auginti vaiką, ir taip, atrodytų, lengvai palikusi dėl nenugalimos aistros mylimąjam.
„Suzana”
Vaikystę kartu praleidusių seserų Suzanos ir Marijos besąlygiška meilė atrodo lyg kontrastas dramatiškam šeimos istorijos tęsiniui: akivaizdu, kad Suzanos vaikai ‒ sūnus, jai patekus į kalėjimą užaugintas globėjų šeimoje, ir po aštuonerių ar dešimties metų gimusi dukra ‒ tokio tarpusavio ryšio jau neužmegs, nors trapi viltis paskutiniuose epizoduose ir sužimba. Šiek tiek dirbtinokas siužeto posūkis ‒ Marijos žūtis. Labiau tokia atomazga gal būtų tikusi ašaringai melodramai, juolab kad jų motina buvo mirusi jaunystėje. Ar ne per daug tų mirčių išsakant nebenaują mintį ‒ brangink artimuosius, kol dar gyvi? Tačiau banalumo nelieka, kai iš tolesnių Suzanos veiksmų suvoki, jog tai buvo vienintelis kelias, leidęs įtvirtinti jai savo tapatybę ‒ suvokti, kad nebegali gyventi su svetimu pasu, svetimoje valstybėje, taigi ‒ ir svetimą gyvenimą. Suzana nuo pat paauglystės ieško savo vietos ‒ ir ją galiausiai atranda itin skausmingu būdu.
Apie savo vietos visuomenėje paieškas ‒ ir filmas „Aukštuomenė“ (rež. Julie Lopes-Curval). Tikriausiai mes tik labai paviršutiniškai suvokiame, kaip niuansuotai bendrauja Paryžiaus aukštuomenė – le beau monde. Negali to vadinti arogancija ‒ nes jiems tai natūralu. Ir nors prarają tarp skirtingų visuomenės sluoksnių vis bandoma peržengti (suprantama, tą bando daryti jaunimas ‒ maksimalistinio tikėjimo meile dėka), bet galiausiai paaiškėja, kad susikalbėjimas neįmanomas.
„Aukštuomenė”
Filme „Aukštuomenė“ tai bando padaryti iš nepasiturinčio sluoksnio kilusi, Normandijoje užaugusi dvidešimtmetė mergina Alisa ir turtingos paryžiečių šeimos sūnus Antuanas. Jaunuoliai nuoširdžiai myli vienas kitą ir stengiasi suprasti. Alisa ima studijuoti prestižinėje menų mokykloje Paryžiuje ‒ veikiausiai dėl gražaus, ją kavinėje pastebėjusios ir nusprendusios padėti Antuano motinos gesto. Per pažintis ji tikisi sutvarkyti ir savo sūnaus ateitį. Tiesa, vargu ar tą sūnaus ateitį ji sieja su Alisa.
Filme itin svarbūs dialogai, veikiau tai, kas slypi už žodžių ‒ vėlgi prancūzai tam turi net specialų pavadinimą non-dit. Mes sakytume ‒ „skaityti tarp eilučių“ arba „suprasti iš pusės žodžio“, tačiau vis tiek tai nebus visiškas non-dit atitikmuo, nes „skaityti tarp eilučių“ nėra nuolatinė būsena, o štai susivokti, ką slepia le beau monde pokalbiai „apie nieką“ ‒ jau ištisas menas. Meno mokyklos studentė Alisa taip pat nesuvokia. Ji linkusi į konkretumą. Ją domina taikomoji dailė, mada (ir ne aukštoji, o kasdienė), o ne abstrakcijos. Orą jai reiškia iš vilnos nuveltas žaislas ‒ paukščiukas, kuris dėstytojui patarus „bent jau sparnus nuardyti“ tampa ir savotišku Alisos simboliu. Kaip ir jos išsiuvinėta rožė ‒ graži, bet banali gėlė. Vėlgi galima priimti tą nekvestionuojant ‒ banalu tai banalu. Tačiau žinodamas kai kuriuos meno kontekstus (jau už filmo ribų…), gali prisiminti Gertrude Stein atsakymą į klausimą, kas yra menas ‒ „Rožė yra rožė, yra rožė…“ ‒ taigi kartojimasis neišvengiamas.
Režisierės Julie Lopes-Curval Alisa kaip ir garsioji Carrollio Alisa bando perprasti jai svetimą aukštuomenės pasaulį, į kurį taip netikėtai „įkrito“ ‒ tiek tarpusavio santykius, tiek jai iš pradžių nesuvokiamą abstraktųjį meną. Esama ne vien prasilenkimų, bet ir netikėtų jungčių. Antuano aukštuomenės gyvenimas nežavi, jis įsitikinęs, kad jo motina yra snobiško, saloninio meno šalininkė, galinti parūpinti jam fotografo vietą panašios tematikos žurnale, o to jis nuoširdžiai purtosi. Alisa čia nemato nieko bloga, nors pati kuria tai, kas neatitinka nei tos aukštuomenės skonio, nei abstrakčiam, „aukštąjam“ menui keliamų reikalavimų. Ji žavisi Antuano fotografijomis, bet nesuvokia, kad jam žmonės, net ir mylimi, yra ir „medžiaga idėjoms realizuoti“, todėl jų leidimas ar neleidimas demonstruoti galerijoje nuotraukose užfiksuotus intymiausius gyvenimo momentus jam atrodo nereikalingas.
Jaunuoliai išsiskiria mylėdami vienas kitą, bet nesugebėję sujungti pernelyg skirtingų patirčių ir lūkesčių, koks turėtų būti gyvenimas. Susikalbėjimui vien „myliu“ neužtenka.
Tačiau ar padeda susikalbėti bendros patirtys, net jei yra tiesiogiai susijusios su pagalba ekstremaliomis gyvenimo aplinkybėmis? Filme „Už gyvenimą“ (rež. Jeanas-Jacquesas Zilbermannas) pasakojama, kaip trys draugės, kartu išgyvenusios Aušvico koncentracijos stovykloje, po 15 metų susitinka kelioms dienoms pajūrio kurorte ir bando atkurti kadaise užsimezgusią ir buvusią itin stiprią draugystę.
Visų moterų likimai po Aušvico susiklostė savaip: Lili ištekėjo už savo paauglystės meilės žinodama, kad jis Aušvice buvo suluošintas ir niekad negalės turėti vaikų, Roza irgi ištekėjo už buvusio koncentracijos stovyklos kalinio, pagimdė kelis vaikus, bet nei vyro, nei vaikų negali iš tiesų pamilti, nes vis dar gedi pirmosios dukrytės, nacių pasiųstos mirti į dujų kamerą, trečioji, prieš karą ištekėjusi, po Aušvico išsiskyrė ir tapo feministe, t. y. ėmė kovoti, kad moterys lygiomis teisėmis su vyrais galėtų dalyvauti religiniame gyvenime ‒ būti rabinėmis, ir už tai ją pasmerkė didžioji žydų bendruomenės dalis.
Taigi tos trys moterys susitinka miestelyje prie jūros ir bando rasti bendrą kalbą – prisiminimai apie Aušvicą jas sieja, bet apie tai kalbėti per sunku, net neįmanoma, o apie ką nors kita nepavyksta, nes jos visiškai skirtingos ir turi savus įsitikinimus. Jų dialogai ‒ lyg vaikščiojimas bedugnės pakraščiu laikantis trapios draugystės gijos, kuri lengvai gali nutrūkti netyčiom pokalbiu palietus skaudžiausią vietą.
Draugės stengiasi mėgautis gyvenimu, eina į paplūdimį, gamina šventinę vakarienę… Filme nepaprastai tiksliai perteikta nerūpestinga kurortinio miestelio kasdienybė, kai nereikia niekuo rūpintis ir skubėti. Laikas tartum sulėtėjęs ir sustingęs. Tačiau moterų pokalbiai atveria sluoksnį, kuris slypi po siekiu gyventi „šia diena“ ‒ ir žiūrovas supranta, kad šios veikėjos tarsi iškritusios iš konteksto, ir jos pačios vis grįžta į tą „iškritimo“ būseną ‒ tarsi būtų svetimkūniai ne tik miestelyje, bet ir gyvenime apskritai. Net Lili meilės romanas, užmegztas su jaunu paplūdimio vaikų žaidimo aikštelės prižiūrėtoju, atrodo netikras ir nėra siužeto varomoji jėga. „Laiminga pabaiga“ ‒ draugių pažadas kasmet susitikti tame miestelyje ir jo tęsėjimas tik sustiprina įspūdį, kad jos gyvena lyg robotai pagal išmoktą „toks turi būti gyvenimas“ programą.
Ne veltui tai, kas vyko Aušvice ir kitose koncentracijos stovyklose per Antrąjį pasaulinį karą, vadinama nusikaltimu žmogiškumui. Tokie filmai ‒ atminčiai išlaikyti ‒ turi būti kuriami. Tiesa, šis trunka apie 2 valandas ir tikrai buvo galima kurių nors epizodų nedėti arba juos trumpinti – tačiau čia, matyt, buvo tas atvejis, kai prifilmuota daug geros medžiagos, todėl režisieriui sunku jos atsisakyti…
Filmus dar galima pamatyti:
„Suzana“ ‒ Druskininkuose, „Grand Spa Lietuva“ konferencijų centre, vasario 6 d. (penktadienį), 17 val.
Klaipėdoje, „Kultūros fabriko“ kino salėje, vasario 7 d. (šeštadienį), 17 val.
Anykščiuose, Anykščių menų inkubatoriuje, vasario 8 d. (sekmadienį), 17 val.
„Aukštuomenė“ ‒ Kaune, kino teatre „Romuva“, vasario 7 d. (šeštadienį), 18 val.
„Už gyvenimą“ ‒ Kaune, kino teatre „Romuva“, vasario 7 d. (šeštadienį), 20 val.