Žiemos ekranų atidarymas. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo.
„Jį seka net medžiai…“
Įspūdžiai iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ (I dalis)
Agnė Macaitytė
„Jį seka net medžiai…“ ‒ frazė, apibūdinanti Orfėją ir jo meno galią paveikti žmones Christophe’o Honoré filme „Metamorfozės“, galėtų tikti ir tiems, kurie kviečia į šiemet sausio 22‒vasario 8 d. vykstantį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Festivalis rengiamas jau 10 -ąjį kartą. Nuo vasario 2 dienos filmai bus rodomi kituose Lietuvos miestuose ‒ Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Nidoje, Palangoje, Visagine, Druskininkuose ir Anykščiuose. Repertuaras įvairus, pagrindinėje programoje bus parodyta 12 naujų, per pastaruosius kelerius metus sukurtų filmų, o retrospektyvoje kviečiama susipažinti su aktorės ir režisierės Nicole’s Garcios kūryba. Tačiau į kitus miestus vežama tik po porą filmų. Nelabai aiški ir atranka ‒ kodėl tuos miestus pasieks būtent tie, o ne kiti filmai? Gaila, kad į Alytų ‒ miestą, kurį drąsiai būtų galima vadinti vienu iš stipriausių frankofonijos židinių Lietuvoje, mat tame regione ilgus metus prancūzų kalba buvo mokoma kaip pagrindinė užsienio ‒ bus atvežti tik du filmai ir parodyti tik po vieną kartą. Reta proga alytiškiams pasiklausyti mokėtos, bet primirštamos prancūzų kalbos lieka beveik neišnaudota.
Šiuose straipsniuose ‒ apie tai, ką pavyko pamatyti Vilniuje.
„Mari istorija”
Atidarymo filmas „Mari istorija“ („Marie Heurtin“, rež. Jeanas-Pierre’as Améris) nukelia į 1885 metus. Jame pasakojama apie nuo gimimo aklos ir kurčios paauglės Mari mokymąsi suprasti aplinkinius ir prisitaikyti bendruomenėje. Režisierius ‒ ne naujokas, kuriantis nuo 1992 metų, 1996-aisiais jo filmas „Nekaltojo prisipažinimai“ apdovanotas Kanų kino festivalyje, „Toks gyvenimas“ ‒ Sen Sebastiano kino festivalyje ir tarptautiniame Marakešo kino festivalyje. Grįsta faktais biografinė drama „Mari istorija“ apdovanota Lokarno kino festivalyje. Pagrindinį ‒ kurčios ir aklos ‒ paauglės Mari vaidmenį atliko Ariana Rivoire, kuri pati yra kurčia. O Mari globėją seserį Margaritą suvaidino aktorė Isabelle Carré, per 6 mėnesius išmokusi gestų kalbą. Tačiau medžiagos filmui rinkimas, kurčiųjų bendravimo ypatumų pažinimas, anot festivalio atidaryme viešėjusio režisieriaus, užtruko septynerius metus. Arianos ir Isabelle dueto vaidyba nepriekaištinga, jos natūraliai įsigyvenusios į devynioliktojo amžiaus pabaigos situaciją, kuomet neįgalieji patirdavo didžiulę socialinę atskirtį ir dėl fizinės negalios būdavo laikomi netgi protiškai neįgaliais. Galima teigti, jog tai filmas, įrodantis tiek tai, kad atkaklios pastangos susikalbėti galiausiai duoda laukiamų rezultatų (siužeto lygmuo), tiek tai, kad žmogus su negalia gali taip puikiai dirbti su filmo kūrimo komanda, jog žiūrovas net nesusimąsto, kad aktorė ‒ negirdinti. Be to, filme gestų ir žodinė kalbos vartojamos beveik vienodai dažnai, todėl džiugu, jog šios kalbos parodomos kaip lygiavertės (nesuprantantiems prancūzų gestų kalbos yra subtitrai). Vis dėlto žiūrovui nuolatos primenamas jo paties santykis su pasauliu per regą ir klausą: pirmieji epizodai pakeri įspūdingo grožio vaizdais, kelias suka pro žalią, saulės nutviekstą mišką, fone negali neišgirsti paukščių čiulbėjimo. Kaip kontrastas ‒ Mari būsena: tamsos ir tylos pasaulis, kurį ji gali suvokti tik lytėdama, uosdama, ragaudama. Filmo veiksmas prasideda nuo momento, kuomet ji atvežama į Larnė institutą ‒ laukinukė, niekuomet neavėjusi batų, nešukuota, murzina, laisvais vėjo plaikstomais marškiniais. Niekad nebendravusi su žmonėmis, išskyrus tėvą ir motiną. Su tėvu ją sieja ypatingas ryšys. Atrodo, tai vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki. Tėvas taip pat besąlygiškai myli dukterį, tačiau suvokia, kad nerūpestinga vaikystė, kai ji laisvai lakstė laukais, baigiasi, tad nori nenori teks įžengti į suaugusiųjų pasaulį ‒ arba protiškai atsilikusių žmonių prieglaudoje, arba tikėtis stebuklo ‒ kad kas nors išmokys susikalbėti su aplinkiniais. Ta mokytoja tampa vienuolė Margarita. Vis dėlto, pabandžius įsijausti į Mari būseną, priekabesniam žiūrovui gali kilti klausimų ‒ kodėl laukinė Mari turėtų priimti Larnė (ir apskritai visuomenės) taisykles? Iškeisti laisvą aprangą į judesius varžančią vienuolių prižiūrimų merginų uniformą? Lakstymą basomis ‒ į veikiausiai spaudžiančius, raišteliais suvarstomus batus? Pamėgti praustis ir šukuotis? Ji juk gyvena tuo, ką jaučia čia ir dabar. Apie galimą ateitį prieglaudoje jai neįmanoma pasakyti. Tai žino tik artimieji ir aplinkiniai. Taigi reikėtų, jog Mari atrastų savyje labai stiprų motyvą keistis. O jo filme nėra. Mari, iš pradžių audringai priešinusis, pasikeičia be vidinės motyvacijos ‒ tiesiog vienuolės Margaritos užsispyrimo ir atkaklių pastangų dėka. Margarita netgi nusipelno Mari pasitikėjimą. Čia telieka gūžtelėti pečiais ir sukurti paaiškinimą pačiam ‒ pavargo? ėmė priprasti? kažkokiu būdu suvokė, kad niekur nepabėgs nei iš Larnė, nei nuo Margaritos globos? Įtikinama tik nepaprastai sparti Mari kalbos mokymosi pažanga po to, kai ji pagaliau suvokia pirmąjį gestą ‒ ženklą, kuriuo gali parodyti mėgstamiausią daiktą peiliuką. Džiaugsmas suprasti ir būti suprastai natūralus. Tik klausimas, kaip Mari atranda, jog siela nemirtinga, vėl lieka neatsakytas. Gestų kalbos tam akivaizdžiai per maža. Apeliuojama į Dievo veikmę. Taigi tai filmas su religiniu atspalviu ‒ tik tuo ir galima paaiškinti logikos spragas.
O štai mito universalumu ir to modelio veikme šiuolaikiniame pasaulyje buvo galima įsitikinti pažiūrėjus Christophe’o Honoré filmą „Metamorfozės“ (2014). Lietuvoje jau rodyti jo filmai „Paryžiuje“ („Dans Paris“, 2006), „Meilės dainos“ („Les Chansons d’Amour“, 2007) ir „Mylimosios“ („Les Bien-Aimés“, 2011). Režisierius (ir rašytojas, išleidęs ne vieną romaną paaugliams) dažnai kalba apie šiandieninio jaunimo problemas, jų išgyvenimus, kurių anaiptol negalima apibrėžti visuomenei priimtinomis normomis.
„Metamorfozės”
Tačiau kokios normos įtvirtintos mituose, ar antikos dievų gyvenimas ‒ sektinas pavyzdys mirtingiesiems? O gal susitikimas su dievais ir dalyvavimas jų veiklose ‒ mirtinai pavojingas? Sunku nusakyti filmo žanrą. „Žiemos ekranų“ anotacijoje radau, kad tai komedija. Tačiau jei žiūrovas tikisi jam įprasto komedijos žanro, gaus nustebti. Komediją čia veikiau reikėtų suvokti neatsiejamai nuo žanro šaknų, kuomet ji buvo sudėtinė dionizijų (bachanalijų) šventės dalis, eitynių daina, o tų eitynių dalyvis vadintas komu. Įspūdingą karnavalinį filmo pasaulį iš tiesų nesunku prilyginti bachanalijų šėlsmui, o jų dalyve ‒ kome ‒ tampa paauglė Europa, kurią Jupiteris iš šiuolaikinio miesto įvilioja į paribį ‒ mišką, kuriame gyva ir gaivinama antikos atmintis, kai kurias istorijas perkeliant ir į miesto erdvę. Riba, skirianti šiuodu pasaulius, labai trapi, tai ne vien užbrėžta gamtos / kultūros skiriamoji linija, kurią simbolizuoja išėjimas į priemiesčio laukus. Honoré filmas ‒ tai Ovidijaus „Metamorfozių“ metamorfozė, kur Narcizas gimsta šiandienos pasaulyje, ir aklojo Teiresijo perspėjimas-pranašystė „Jis gyvens ilgai, jei nepažins savęs“ nukreipta ne tiek į susitikimą su išoriniu savo atvaizdu, kiek į vidinius išgyvenimus, ryšį su bene depresijos kamuojama motina, dėl ko jaunuolis nesugeba sukurti artimų santykių su bendraamžiais. Narcizo epizode ‒ ir skaudi paauglio savižudybės problema. Trijų seserų Minijo dukterų, kurios pagal mitą nepripažįsta Bacho dieviškumo, istorija transformuojama į šiandieninę vyro prievartos, galios demonstravimo situaciją: filme akivaizdžiai parodoma, kokia neaiški riba tarp paaugliško veržimosi priimti iššūkius ir gundymo, pereinančio į prievartą ir moters pažeminimą, vertimą paklusti vyro įgeidžiams. Lygiagrečiai ‒ ištikimai mylinčių iki senatvės Filemono ir Baukidės, bei iš nenugalimo seksualinio geismo vienas kitą sudraskiusių Atalantos ir Hipomeno, užmiršusių padėkoti Venerai už jiems suteiktą meilės dovaną, istorijos… Paauglė Europa atvira, tarsi kempinė sugerianti tuos pasakojimus, ir tai ‒ o ne pirminis fizinis kontaktas su Jupiteriu ‒ tampa jos iniciacija į suaugusiųjų (dievų?..) pasaulį. Tačiau ar tik paaugliškas maištas paskatina ją taip beatodairiškai nusekti paskui Jupiterį? Režisierius ir čia pateikia staigmeną. Taip, filmo pradžioje Europa atrodo tiesiog nervinga, kampuota paauglė, nepaleidžianti iš rankų cigaretės ir suirzusiu tonu bendraujanti su bendraamžiais. Tačiau ilgainiui ‒ tik iš užuominų ‒ suvoki, kad ko gero mergina yra patyrusi jei ne insestą, tai tėvo tvirkinimą. Gal iš čia ta skausminga nejautra pakeliui sužinotoms istorijoms, kurios apgalvotai veriamos ant siužeto siūlo. Nieko blogiau jai vis tiek nenutiks. Filmas suskirstytas į tris segmentus: „Europa ir Jupiteris“, „Europa ir Bachas“, „Europa ir Orfėjas“ ‒ šiame paskutiniajame į Orfėjo ir jo prarastos Euridikės istoriją tarsi palimpsesto būdu įrašomas ir Europos likimas, tik šią į namus bando susigrąžinti jaunesnysis brolis. Ar jo broliškos meilės pakaks, kad mergina grįžtų į sau atpažįstamą dabartį, ar ji taip ir liks universaliame mitiniame laike? Režisieriaus atsakymas galėtų būti toks ‒ mitai veikia mumyse, o kelionė yra tik būdas tai parodyti. „Metamorfozės“ ‒ ypač vizualus filmas, aktorių bruožuose ir kūnų linijose lengva atpažinti antikinių skulptūrų formas, metamorfozėms iš žmogaus į gyvūnus (elnius, liūtus) pasitelkiami subtilūs montažo efektai, šimtaakiui Argui sukurti ‒ itin realistinis grimas. Junonos bausmė Argui už neišsaugotą Ijo ‒ lyg siaubo filmo epizodas. Tik jo akių metamorfozė ‒ povo uodegos plunksnos ‒ sugrąžina į vizualiai estetišką pasakos poetiką.
Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.
„Mari istoriją“ dar galima pamatyti vasario 5 d., 19.00, Kaune, kino centre „Forum Cinemas Akropolis“;
„Metamorfozes“ ‒ sausio 30 d., 21.00, Vilniuje, „Skalvijos“ kino teatre; vasario 6 d., 19.00, Klaipėdoje, „Kultūros fabriko“ kino salėje; vasario 8 d., 16.15, Kaune, „Romuvos“ kino teatre.