Tikros ir tariamos aukos
Karolis Baublys
Šiais metais Kanų kino festivalis pateikė staigmeną – prizas už režisūrą atiteko talentingai moteriai, Sophiai Coppolai, legendinio režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukrai. Nesu mizoginiškų pažiūrių, veikiau priešingai, tad su neslepiama simpatija mėginsiu aptarti prizo nusipelniusio filmo Aukos (The Beguiled; prancūziškas pavadinimo variantas – Les Proies) meninį pasaulį. Pirmiausia, svarbu įsisąmoninti tai, kad šis Sophios Coppolos filmas nėra 1971 metais pasirodžiusios ekranizacijos remake, bet – nauja Thomaso P. Cullinano to paties pavadinimo romano (The Beguiled) ekranizacija.
Siužeto lygmenyje Aukų istorija vyksta 1864, JAV pilietinio karo, metais Virdžinijos valstijoje. Jaunų merginų internatas, besilaikantis atokiai nuo karo veiksmų, priglaudžia sunkiai sužeistą kareivį Johną McBurney᾽ų, įkūnytą airių aktoriaus Colino Farrellio. Johnas – vienintelis vyras merginų pensione – pats to nenorėdamas sudrumsčia ramią ir monotonišką internato kasdienybę, sukurstydamas ištisą aistrų virtinę. Sveikdamas Johnas vis labiau iškyla kaip subtilus psichologas ir talentingas suvedžiotojas. Moterys ir merginos viena po kitos pasiduoda tamsiaplaukio vyriškio žavesiui.
Filmas stiprus vientisu, puikiai suderintu skirtingų moterų aktorių ansambliu. Nicole Kidman įkūnija jaunų merginų internato viršininkę Marthą Farnsworth, kurios išorinis šaltumas slepia skaudžias praeities patirtis, jaunystės ilgesį, neišmatuojamą vienatvę. Lėtai prausdama atgabentą kareivį, švelniai lytėdama jo veidą, kaklą, krūtinę, pilvą, rankas, šlaunis (pati erotiškiausia filmo scena!), Martha susijaudina lyg mažametė mergaitė. Pokalbiai su Johnu jai sužadina giliai užgniaužtus jausmus apie vis labiau į praeitį grimstančią jaunystę, blėstantį grožį, į karą išlydėtą mylimąjį.
Dar (melo)dramatiškesnis Kirsten Dunst įkūnytos egzaltuotos mokytojos Edwinos Morrow paveikslas. Edwina – tipiška riterių romanų auka, laukianti jos išvaduoti atvyksiančio raitelio, nusinešiančio ją toli toli. Vos pasirodžius sužeistam kareiviui, ji į suknelę įsisega puošnią segę, nenešiotą nuo šv. Kalėdų… O pirmos bendros vakarienės metu romantiškoji veikėja apsivelka puošniausią suknelę, be jokio drovumo apnuogindama pečius.
Bene labiausiai pavykęs smalsios koketės Alicios paveikslas, įkūnytas sparčiai karjeros laiptais kylančios devyniolikmetės amerikiečių aktorės Elle Fanning. Alicia trokšta pažinti tikrąjį – gaivališkų aistrų, žavingų meilės intrigų – pasaulį, kuris slypi anapus nuobodžių pamokų, įkyrių maldų ir jokio malonumo neteikiančių kasdienių darbų. Vidury kasvakarinio maldų skaitymo Alicia atsiprašo, norėdama trumpam išeiti atlikti moteriškų reikalų, tačiau užuot ėjusį į tualetą ji tyliai įsėlina į sužeisto kareivio kambarį ir… švelniai pabučiuoja miegantį Johną.
Režisierei Sophiai Coppolai pavyksta subtiliai žaisti moteriškos psichologijos klišėmis. Filmas pamažu virsta niuansuota moteriškos ir vyriškos prigimčių studija, kvestionuojančia tariamą moters tyrumą. Ką pajėgi padaryti išduota moteris? Nustumti nuo laiptų (Edwinos atvejis), amputuoti koją (Marthos atvejis), nunuodyti (įspūdinga finalinė „paskutinės vakarienės“ scena).
Filmas priverčia iškelti klausimą apie tai, kas yra tikros ir tariamos šios istorijos aukos. Ar moterys, pasiduodančios naiviam idealizmui ir tauriems jausmams, yra tikrosios aukos? Tokį atsakymą režisierė ir scenarijaus autorė Sophia Coppola akivaizdžiai kvestionuoja ir dekonstruoja skirtingais filmo veikėjų poelgiais. Pavyzdžiui, Martha amputuoja Johno koją ne tiek dėl to, kad nėra kitos išeities, kiek genama asmeninio pavydo, juk lemtingąją naktį Johnas atėjo ne į jos, o į vilioklės Alicios kambarį… Vienintelė tikroji pasakojimo auka – vargšas sužeistas kareivis, kuris sumoka gyvybe vien už tai, kad yra… vyras.
Savitu feminizmu, rafinuota ironija, niuansuotu psichologizmu pasižyminčios Aukos – neabejotinai vienas įdomiausių ir stipriausių 2017 metų filmų. Tik gaila, kad lietuvių platintojai pasirinko itin banalų filmo pavadinimo vertimą – Lemtinga pagunda, tokiu būdu tarytum niveliuodami ryškų autorinį braižą turinčią kino menininkę su tradicinių trilerių kūrėjais.