Pirmoji į galvą atėjusi mintis, pristatant Mindaugą Skudutį kaip Ignalinos krašte gimusį dailininką buvo itin logiška: pasiteirauti paties tapytojo, ką jam – kuriančiam žmogui – reiškia Palūšės miškai ir Galvio pakrantėje išsidriekusi gimtoji Antagavė. Tačiau kuo ilgiau žiūrėjau į tapytojo paveikslus ir skaičiau jo paties ištaras apie meną ir gyvenimą apskritai, tuo aiškiau darėsi, kad atsakymas iš tikrųjų jau yra suformuluotas. Jis nėra tiesioginis, nes tokio, tiesą sakant, kalbant apie meną, ir nereikėtų. Juk, pasak paties Skudučio, ,,tapymas – kaip autobiografijos rašymas tiems, kas norės ir sugebės perskaityt” („Gerame mene atsispindi gyvenimo įvairovė. 13 Mindaugo Skudučio atsakymų”// Šiaurės Atėnai, 2018 08 24).
Vis dėlto prieš imatis ,,skaityti” paveikslus, skaitymo kelrodžiais gali pasitarnauti ir paties dailininko mintys. Mindaugas Skudutis yra sakęs: ,,aš visada žiūrėjau į miestą kaimiečio akimis, su tam tikra baime ir nepasitikėjimu. Man visada kėlė pagarbą senoji architektūra, bažnyčios, aikštės, net šlapimu dvokiančios laiptinės ir kiemai, kur apibyrėjusio tinko sluoksniai byloja istoriją. Man patinka miestas, kai nusileidžia sutemos ir iš tarpuvarčių išlenda paslaptingos žmogystos siūlydamos savo nuodėmingas prekes. Man patinka vėjo ir likimo blaškomi praeiviai blyškiais veidais rudenio prieblandoje. Bet aš niekada nebūsiu tuo nerūpestingu dykinėjančiu miestiečiu, atsainiai apžiūrinėjančiu praeinančias šaligatviu moteris. Miestas vilioja neribotom galimybėm, bet praradimai neišvengiami“ (Jurėnaitė www.mmcentras.lt). Laikydama šias Skudučio mintis atsakymu į taip ir neužduotą klausimą, vadovaujuosi Lewis Carrollo Alisos analogija. Tam, kad pasaulis taptų neregėta didžiule keistenybe, pačiam reikia tapti beveik nepastebimu. Būti tuo ,,kaimiečiu” su baugulio ir traukos kupinomis akimis, gebančiomis pamatyti įprastu žvilgsniu nepastebimą nepažįstamo miesto absurdą, groteską, destrukciją ir dramatizmą, papildytus vizionieriškomis, ekspresyviomis, siurrealistiškomis detalėmis.
Taip interpretuotomis Vilniaus (ilgainiui tapusio bene svarbiausiuoju jo paveikslo motyvu) temomis į profesionalių tapytojų gretas XX amžiaus antroje pusėje įsiliejęs Mindaugas Skudutis ne tik praplėtė Lietuvos tapybos lauką, bet tapo vienu iš tų radikalių tapybos reformatorių, drauge su kitais ,,Penketo” grupės (Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio, Romano Vilkausko) nariais. Iki kirmėlistų epitetu apibūdinto ,,Penketo” parodų panašių temų lietuviškoje tapyboje nebuvo, išskyrus ,,Ketverto” grupės (jai priklausė Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda, Algimantas Kuras) kūrinius, nuvainikavusius socializmo laikų reprezentatyviosios gyvenimo pusės vaizdavimo reikalavimus ir pasukusius buitinės, kasdieniškos tematikos link.
Drauge su bendražygiais Mindaugas Skudutis žengė dar toliau, pro kasdienybės sieną prasiverždamas į pasąmonės ir vaizduotės valdas, suartinusias lietuvišką tapybą su XX amžiaus antrosios pusės meniniais ieškojimais. Neretai fragmentiški, niūraus kolorito, ekspresyviais, aistringais potėpiais nutapyti figūriniai Skudučio paveikslai, savo laiku oponavę socializmo tapybos estetikai, šiandien gali būti laikomi opozicija tam grožiui, kurįo monopolis, anot paties dailininko,„priklauso reklamai ir blizgiesiems žurnalams” („Gerame mene atsispindi gyvenimo įvairovė. 13 Mindaugo Skudučio atsakymų”// Šiaurės Atėnai, 2018 08 24), paliekant dailininkams bjaurumą, kuris, kaip ir grožis yra konvencinis, sąlyginis konstruktas. „Nežinau, kodėl visiems gulbė atrodo graži, o varlė negraži, gamta taip neskirsto, viskas, kas egzistuoja, yra gražu, pavyzdžiui, mano mamai, visą gyvenimą praleidusiai Lietuvos kaime, juodaodžiai atrodė negražūs, o afrikiečiams turbūt atvirkščiai – turėtų būti negražūs baltieji žmonės” (ten pat). Drauge su tapybine įtaiga, kurią lemia pastozinio potėpio ir ploniausių lesūrų, prislopintų tonų ir netikėtų spalvinių pragiedrulių deriniai, neišardomas piešinio bei potėpių lydinys, šis grožio ir bjaurasties, traukos ir atostūmio pojūtis dailininko paveikslus paverčia tirštumos, gausos, judraus gyvenimo pilnumo vaizdais. Vitališka, dvilypė ir nenuspėjama vaizdų magija daro gravitacinį poveikį žiūrovo žvilgsniui. Prasiskverbti pro medžio šakų raizgalynę, padaryti staigius posūkius gatvių kilpomis, slysti per anaiptol ne parodomosiomis pozomis pavaizduotas žmonių figūras – tai žvilgsnio trajektorijos, kuriomis keliaujant jaudiniesi, esi sukrėstas ir žavimas, nes paveiksluose nerasi nė vieno saugią ramybę teikiančio plokščio, dekoratyvaus lopinėlio. Tiesa, pastarojo dešimtmečio dailininko kūriniai, lyginant juos su jau klasika tapusiais „Metabolistiniu paveikslu” (1979–1980) ar „Gimimo diena”(1981) – ramesni, nepriklausomai nuo to, ar tai – figūrinė kompozicija, peizažas, portretas ar net istorija, vaizdais papasakota ant laikrodžio ciferblato (2016 m. Vilniaus galerijoje-dirbtuvėje RA buvo surengta dailininko ištapytų laikrodžių paroda). Mindaugas Skudutis vistiek išlieka kūrėju, priverčiančiu stipriai jausti ir giliai mąstyti.
Dalia Karatajienė