
Nuo pat pradžių režisierius Philippe’as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme „Sirų šeima” vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.
Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas
Karolis Baublys
Sirų šeima (originalus filmo pavadinimas – Insyriated; prancūziškas pavadinimo variantas – Une famille syrienne) – antras belgų kino operatoriaus Philippe᾽o Van Leeuwo režisūros bandymas, įdėmiai žvelgiantis į karo siaubiamą Siriją. Iš esmės filmas skirtas dviem skirtingoms sirų tautos atstovų grupėms ‒ karo pabėgėliams ir tiems, kurie atsisakė palikti savo šalį net karo metu. Filme ryškus pedagoginis (šviečiamasis) momentas – atverti akis tiems europiečiams, kurie itin skeptiški sirų karo pabėgėlių priglaudimui jų šalyje. Šiuo požiūriu filmą tiesiog būtina pažiūrėti eiliniam lietuviui, kuriam Artimųjų Rytų problemos atrodo pernelyg tolimos ir miglotos.
Pasakojimo lygmenyje filmas susitelkia į sienomis įrėminamą buto erdvę. Tai – vienintelis vis dar gyvenamas butas karo siaubiamame kvartale. Jame – motina, dukterys, sūnus, senelis, jauna moteris su kūdikiu, priversti gyventi už storomis lentomis užremtų durų be pakankamo kiekio vandens. Laiko požiūriu pasakojimas telpa į parą (nuo ryto iki ryto), atskleisdamas visą galimų išgyvenimų spektrą: nuo baimės iki išdidumo, nuo fizinio skausmo iki šypsenos, nuo siaubo iki palengvėjimo.
Iš personažų ryškiai išskiriamos trys moterys: šeimos motina Oum Yazan, įkūnijama tarptautiniu mastu žinomos aktorės ir režisierės iš Izraelio Hiam Abbass; jauna žmona Halima, vaidinama aktorės iš Libano Diamand Bou Abboud; ir tarnaitė, kilusi iš Pietų Azijos, Delhani, kuri, vienintelė neišpažįstanti islamo, meldžiasi Budai. Šios trys moterys formuoja pasakojimo karkasą: Delhani (Juliette Navis) pro langą išvysta, kaip snaiperis pašauna Halimos vyrą Samirą; Oum Yazan (Hiam Abbass) nusprendžia, kad jokiu būdu nereikia šios tiesos sakyti Halimai, tad tarnaitė priversta tylėti. Pamažu išryškėja dviejų stiprių moterų paveikslai: Oum Yazan – drąsi kovotoja, tampanti savotišku nesančio vyro pakaitalu, pasiryžusi nė už ką neapleisti savo namų, ir Halima – jautri, moteriška, ketinanti bėgti, kai tik tam pasitaikys proga, išdidžiai pakelianti likimo skirtus išbandymus (ją išniekina netikėtai į butą išsiveržę nepažįstami vyrai).

Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).
Interjero detalės (didžiulės knygų lentynos) kuria išsiauklėjusių, inteligentiškų, aukštojo mokslo ragavusių asmenų šeimos portretą. Dar daugiau, dekoro detalės dažnai pakyla iki simbolinio lygmens (deganti žvakė; užtrenktos durys; dulkės; griuvėsiai…). Ypač niuansuotas garso lygmuo: karą žiūrovas ne mato, bet girdi (sprogstančių bombų, tratančių automatų garsai lydi menkai ką su karu teturinčius vaizdus). Režisierius sumaniai dozuoja realizmą ir fikciją, žiaurumą ir jautrumą, istorinius faktus ir metaforas, nepaversdamas meno kūrinio betikslių skerdynių vaizdavimu ir sykiu nenukrypdamas į perdėtą sentimentalumą.
Belgų drama Sirų šeima, atskleidžianti arabų aktorių profesionalumą, būtina skeptiškiems europiečiams, menkai tesukantiems galvas dėl Artimųjų Rytų karinių konfliktų. Drąsa išgyventi, perteikta stiprių moterų paveikslais, iškelia aukas kaip heroiškas asmenybes, moteris-kovotojas, tikinčias gyvenimu ir ateitimi.