Renginio akimirkos
„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai
Ridas Viskauskas
Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.
Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.
Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…
Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…
Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.
Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…
Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“
Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..
Nuotraukos iš organizatorių archyvo