Parašyk dar vieną knygą, Vaiva Vasiliauskaite
Rasa Milerytė
Fantasy literatūra yra tarytum nuotykio pažadas. Prieš dvejus metus lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje panuotykiauti pakvietė Neringa Vaitkutė, pristačiusi skaitytojams trilogiją „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ bei „Šnabždesiai bedugnėje“ (neseniai išleista dar viena šios rašytojos knyga – „Tamsa, kuri prabudo“), anksčiau, o dabar kiek primiršta, fantasy žanrą išbandė Daiva Vaitkevičiūtė su dilogija likusiomis knygomis „Marius Pietaris ir Burtų knyga“, „Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas“, o šiemet į nuotykį skaitytojus kviečia Vaiva Vasiliauskaitė ir jos knyga „Pabusk“.
V. Vasiliauskaitė gimė 1997 metais. Vaikystėje pradėjo kurti fantastines istorijas, kaip sako viename interviu – iš pradžių tie pasakojimai buvo vaikiškų žaidimų dalis. Knygos „Pabusk“ pamatu tapusią istoriją ėmė rašyti būdama dvylikos metų. Iki tol, kol knyga išvydo dienos šviesą, ji buvo perrašyta tris kartus. Pagal pirminį sumanymą knyga turėjo būti kiek kitokia ir apimti visą V. Vasiliauskaitės norimą papasakoti istoriją. Tačiau ilgainiui keitėsi personažų charakteriai, prasiplėtė nuotykių spektras, o knyga skilo į dvi dalis (antroji – jau rašoma).
Romane pasakojama apie septyniolikmetę Alisą, paprastą paauglę, iš įprastos tikrovės patekusią į antrinį pasaulį – Stebuklų šalį, purtomą gėrio ir blogio kovos. Alisa prisijungia prie grupelės savo bendraamžių, siekiančių nuversti blogąją ir į sostą sugrąžinti gerąją karalienę. Siužetas gana tipiškas fantasy literatūrai, žinoma, nieko labai nauja čia ir nesugalvosi. Pasakojimo kokybę turėtų lemti ne vien turinys (kas sakoma), bet ir forma (kaip sakoma). Taigi V. Vasiliauskaitei lieka forma: sukurti antrinio, alternatyvaus pasaulio istoriją, mitus, įvesti į tą pasaulį savitus, kituose kūriniuose dar nematytus personažus.
Iš poros spaudoje publikuotų interviu su V. Vasiliauskaite matyti, kad jaunoji rašytoja – daug skaitantis žmogus. Mėgstamiausiu žanru mergina įvardija fantastinę literatūrą, šiuo metu skaito daugiau klasikinės literatūros. Kaip jaunam žmogui susidoroti su galima skaitytų ir pamėgtų tekstų įtaka? Kaip sakė vienas poetas – talentingi kūrėjai ne skolinasi, o vagia vieni iš kitų, vadinasi, kur nors rastus motyvus, įvaizdžius, detales perkeičia taip, kad naujame tekste visa tai tampa nebeatpažįstama. V. Vasiliauskaitei tai padaryti sunkoka: siužetas gerai atpažįstamas, veikėjai stokoja originalumo, kuriami Stebuklų šalies mitai jau girdėti kitose knygose. Rašydama šį romaną atspirties tašku autorė pasirenka L. Carrollio knygą „Alisa stebuklų šalyje“ (iš čia ir pagrindinės veikėjos vardas), todėl suprantama, kad tam tikrų įtakų tikrai rasime. Tačiau šalia bent iš dalies pateisintinų „Alisos stebuklų šalyje“ motyvų yra ir kitų, pvz., „Meistro ir Margaritos“ pirmo skyriaus pavadinimą primenantis skyriaus pavadinimas „Nekalbėk su nepažįstamaisiais“ (o akcentuojama beprotybės tema, bepročio, suvokiančio daugiau nei kas nors kitas, įvaizdis šias dvi knygas ypač suartina) arba aliuzijos į kitas populiarias fantasy žanro knygas.
Kitas V. Vasiliauskaitei iškilęs sunkumas – patetika. Vietų ir įvykių aprašymai romane apipinti klišėmis ir nusaldinti: „Sakoma, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, pasižymi viena keistai stebuklinga savybe: kiekvienas užgimęs jausmas, kiekviena patirtis, kiekvienas sapnas ir kiekvienas žodis čia įgauna pavidalą. Ji lyg fantastinis veidrodis, kuriame nematoma tampa matoma, o neįmanona – įmanoma. Pyktis čia virsta pabaisomis, o meilė – begalinėmis pievomis svaigių gėlių. Jei gerai įsiklausai, jei gerai įsižiūri, medžių lapuose, vėjyje, žaltvykslėse ir aptrupėjusių statulų akyse gali perskaityti tūkstančių tūkstančius istorijų. Kalbama, jog pati Giria išaugo iš keistos besišypsančio katino istorijos, tiesiai iš jo paslapties. Nes paslaptis – tik paslaptis – kuria istorijas.“ (p. 223). Patetikos, banalumo įspūdį stiprina nuolat kartojamas žodis „keistas“, bandymas pabrėžti veikėjų beprotiškumą, paviršutiniški Alisos svarstymai apie gyvenimą ir savo vietą jame.
Autorei sunku suvaldyti tekstą. Nemotyvuojamas Alisos atminties praradimas (gali būti, kad tai bus paaiškinta antroje knygos dalyje), pritrūksta motyvo pirmuosiuose puslapiuose pasirodžiusios veikėjos nužudymui (o žūties scena persmelkta dirbtinio heroizmo). Linijinis pasakojimo būdas (su reikalingais ekskursais į praeitį) tekstą daro nuobodų, siekdama per didelio detalumo autorė nepajėgia išryškinti svarbesnių ir nutylėti dėmesio nevertų įvykių. Ko gero, būtent dėl pastangos papasakoti istoriją kuo nuosekliau, nemokant sudėlioti reikiamų akcentų, tekstas tampa ištęstas, o istorija nesutelpa į vieną knygą. Didelė „Pabusk“ klaida, liudijanti negebėjimą dirbti su tekstu, yra tai, kad veikėjai per daug plepa ir per daug linksminasi, nors knygos situacija reikalauja ryžtingų veiksmų bei kovos.
Komplikuota knygos kalba. Jei autorius palieka akį rėžiančių stiliaus klaidų, redaktoriaus pareiga tekstą sutvarkyti taip, kad gretimose pastraipose nesikartotų tokie triukšmingi, ryškūs žodžiai kaip „kakofonija“. Tačiau stilių yra ir už ką pagirti: akys mielai stabteli ties tokiais pasakymais kaip „už manęs laukė alkanas sodas“ arba „per šonkaulius nekantriais nagais gremžia nerimas“. Kartkartėmis autorė mesteli netikėtą, subtilų palyginimą.
Kadangi V. Vasiliauskaitė dar labai jauna, dar tik mokosi pasakoti istorijas, galima viltingai visa tai nurašyti jaunystės klaidoms, patirties trūkumui, ir tikėtis, kad šis romanas – tik išsirašymo etapas. Daugiau padirbėjusi prie antrosios knygos, apvaliusi pasakojimą nuo nereikalingų įvykių pertekliaus, sutelkusi dėmesį į intrigą, į pagrindinį įvykį, autorė galėtų parašyti puikią Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjusio fantasy žanro knygą.
Bet kol kas fantasy žanras neveiksmingas, ir įsimintinesnio nuotykio knygoje nėra. „Pabusk“ yra labiau psichologinis romanas, kalbantis apie jauno žmogaus problemas, jo pastangas surasti savo vietą sociume, pritapti, jei tiksliau – surasti tokią erdvę, kur būtų galima gyventi su tuo, kas tau ir aplinkiniams tavyje atrodo keista. Alisa nuolat abejoja savo teise būti tarp žmonių, savo verte, jaučiasi trukdanti aplinkiniams. Ir vėl susiduriame su patetiška jos jausmų, dvejonių išraiška („Ir aš jam papasakojau. Papasakojau istoriją, kurios nekenčiau, nors buvau pagrindinė jos herojė. Istoriją apie vargšę mergaitę, kuriai laimė atrodė tarsi neįperkama suknelė „Chanel“ parduotuvės vitrinoje. Apie mergaitę, pametusią Minotauro labirinto siūlą. Apie mergaitę, kuri negalėjo žiūrėti į veidrodį, nes žinojo, jog yra tik bjaurus tuščias kiautas, sustingusi, bejausmė žmogaus iškamša. Ir apie tai, kaip ši niūri istorija apie bedvases kančios naktis, skausmą ir ašarų stygių staiga virto fantastine istorija apie tą pačią mergaitę, nusviestą į beprotišką vietą, kurioje negali išgyventi vienas“, p. 220), vis dėlto pastanga kalbėti apie jauno žmogaus psichologines problemas pagirtina. Alisa kankinama daugybės vidinių demonų (menka savivertė, nepasitikėjimas kitais, vienatvė, baimė būti įskaudinta) ir kelionė į Stebuklų šalį suvoktina kaip kelionė į pasąmonę, kaip psichoterapijos seansas. Štai kodėl Stebuklų šalies gyventojais tampa žmonės, kuriuos Alisa pažįsta pirminiame pasaulyje. Štai kodėl Filipui daug svarbiau nei atkurti santarvę ir teisingumą Stebuklų šalyje yra pabūti su Alisa, padėti jai atsiverti, išgydyti joje slypinčią artumo baimę, o kartu ir patenkinti jos artumo troškimą. Pagaliau štai kodėl beveik visas pasakojimas yra kelionė, o ne lemiamas mūšis. Tai Alisos kelionė gylyn į save. Pasirinktas fantasy žanras suteikia Alisai galimybę paklaidžioti savo pasąmonėje, susidurti su ją puolančiais demonais ir juos nugalėti. Žanras knygoje tampa įrankiu, galinčiu padėti autorei pasiekti tikslą – parodyti jaunos merginos dvasinio sveikimo procesą. Galbūt todėl neišpildomi žanro reikalavimai, o dirbtiniu būdu kuriant vidinių Alisos dramų sprendimui nereikalingą intrigą knyga tampa blankoka.
Kad svarbiausias romano tikslas yra parodyti Alisos gijimo procesą, rodo ir įsakmus knygos pavadinimas, ir atskirų skyrių pavadinimai: „Sugrįžk“, „Kantriai lauk“, „Nepamiršk savo ilgesio“, „Nesijuok iš kito nelaimės“, „Tik nebijok“… Visų penkiolikos skyrių pavadinimai užrašyti liepiamąja nuosaka. Tie paliepimai – vieni lyg moraliniai imperatyvai, kiti – padrąsinimai, paskatinimai, treti – tiesiog geri patarimai. Kalbant populiariosios psichologijos terminais, Alisai tarytum sudaromas penkiolikos žingsnių planas sveikimo link, kurio rezultatai, reikia tikėtis, bus sėkmingai užrašyti antroje dalyje.
Nuotykio pažadas neišpildytas. Tikėtina, kad skaitytojas, ieškąs knygoje intrigos bei įtampos, pasijus apgautas. Į romaną visų pirma dėmesį turėtų atkreipti ne maginės fantastikos, o psichologinio romano mėgėjai. Ir tik tie, kurie pasiryžę nekreipti dėmesio į ištęstą pasakojimą, blankius charakterius, tuščiažodžiavimą. „Pabusk“ reikėtų vertinti kaip atspirtį arba pasirengimą šuoliui į literatūros erdves. Kaip treniruotę ar kaip bandymą išsirašyti. Tam tikra prasme tai labai maksimalistinis romanas – autorė turi daug idėjų ir kol kas jai svarbu visas jas išsakyti, nors rašytojui turėtų labiau rūpėti tai, kaip iš tūkstančio idėjų atrinkti vieną iš tiesų vertingą. Natūralu, kad jaunam žmogui gali būti sunku suvaldyti savo sąmonės srautą, kad pritrūksta kompetencijų nuspręsti, kas publikuotina, o kas dar taisytina. Knyga „Pabusk“ neturi pakankamai svorio, kad užantspauduotų verdiktą – bus šio romano autorė rašytoja ar nebus. Kol kas V. Vasiliauskaitė turi nesuvaldomą fantaziją ir, panašu, daug ryžto bei entuziazmo. Du pastarieji jai padės nepalūžti po pirmosios recenzijos, o kai turi fantaziją, išmokti pasakoti istorijas daug lengviau nei išsiugdyt fantaziją gebančiam suvaldyti tekstą.
1 komentaras
Viskas čia teisingai surašyta. Tik gal griežtokai. Nes knygą perskaičiau vienu atsikvėpimu. Ir liko tas noras sužinoti – o kas paskui? O tai reiškia – gerai viskas knygai. Ir straipsnio pavadinimas teisingas. Autorei reikia rašyti toliau!