Aidas Jurašius. Iš dabarties
Aidas Jurašius: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“
Mielas Aidai, sunku būtų rasti Lietuvoje kitą rašytoją, kuris labiau nei Jūs tiktų kalbėtis apie debiutus. Esate laimėjęs Pirmosios knygos konkursą, tą žymųjį Rašytojų sąjungos leidyklos konkursą, trumpai vadinamą PK. Jo dėka 2011 metais pasirodė Jūsų poezijos knyga „Alberto Salvatjero gyvenimas“. Vėliau – I vieta radijo pjesių konkurse („Sugrįžimas į savaną“, 2014). Esate ir ,,Literatūros ir meno“ savaitraščio prozos konkurso laureatas (apsakymas ,,Žmogus prie durų“, 2014).
Ir… pagaliau, vaikų literatūros gerbėjų džiaugsmui, tapote antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2015) pirmuoju laureatu (knyga ,,Akmenėlių pasakos“), Aldonos Liobytės premijos laureatu (IBBY apdovanojimas už sėkmingą debiutą).
Taigi pirmasis klausimas tik apie tai: jei ne konkursai, ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį?
Niekada negalvojau apie save kaip etatinį debiutantą. Manau, tikrasis debiutas yra pirmoji publikacija arba knyga, visa kita – tiesiog eksperimentavimas ar, skambiai šnekant, kūrybinio kelio paieškos.
O konkursai… Vadinamoji PK – savaime besiperšantis pasirinkimas kiekvienam jaunam autoriui, kuris nutaria pabandyti išleisti knygą. Tradicija, leidyklos vardas, kritikų dėmesys debiutantams… Laimėjau tą konkursą ne iškart, bet kitų alternatyvų net neieškojau, tik nuosekliai, kaip ir dera žemaičiui, kasmet tobulinau rankraštį.
Visi kiti konkursai buvo beveik atsitiktinis dalykas. Po PK apniko kažkokia apatija, tarsi nebeturėjau motyvacijos rašyti. Pasižymėdavau vieną kitą kilusią idėją, bet jas įgyvendinti rankos nekilo. Sukosi mintis ir apie pasakų knygą, kol galiausiai kažkur pamačiau skelbimą apie antrąjį nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Pasinaudojau tuo lyg stimulu „išsijudinti“.
Ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį be konkursų? Periodikoje publikavausi nuo studijų laikų, o tai jau taip pat suteikia šiokių tokių teisių į literato vardą. Knygos išleidimas – sudėtingesnis ir brangesnis dalykas, net nežinau, kaip būtų sekęsi be konkursų. Jų privalumas tas, kad jie (bent jau teoriškai) organizuojami sportiniu principu: yra taisyklės, komisija, organizatorių įsipareigojimai. Laimėjai – tave išleido, ir niekam nesi skolingas. Kita vertus, yra žmonių, kurie nedalyvauja konkursuose arba jų nelaimi, bet kažką rašo ir publikuojasi, tad konkursai tikrai nėra vienintelis būdas įžengti į rašytojų pasaulį.
Galiausiai nesijaučiau kaip nors ypatingai į jį įžengęs. Tapti „profesionalu“ (ką tai Lietuvoj bereikštų) nesiruošiu, nes man patinka buvimas nuošalėje, atpalaiduojantis nuo visokių kompromisų ir prievolių.
Papasakokite, kur augote ir kaip? Ką skaitėte vaikystėje, paauglystėje? Kas buvo Jūsų mokytojai, įkvėpėjai? Norime sužinoti ir apie tai, kokius žaidimus vaikystėje žaidėte.
Gimiau ir augau Naujoje Akmenėje. Kažko ypatingo ten nebuvo: paprastas provincijos miestelis su visais tradiciniais provincijos atributais. Skaityti savo noru, rodos, pradėjau ankstokai: daugiausia visokio plauko nuotykinius romanus apie indėnus, piratus ir riterius. Vėliau, žinoma, perėjau prie rimtesnės literatūros: klasikos, poezijos. Ypatingo poveikio iš šalies lyg ir nepatyriau: savo valia užsirašiau į bibliotekas, ten eidavau ir rinkdavausi pagal skonį. Ir tai tik į gera, nes rekomendacijos ir kažko, netgi pozityvių dalykų, brukimas kartais kelia priešišką reakciją. Visai įmanoma, kad jei niekas nebūtų kalęs į galvą, jog privalau domėtis automobiliais ir jausti nenumaldomą trauką varžtams ir atsuktuvams, dabar būčiau automechaniku.
Iš vaikystės.
Žaidimai… Lankiau krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką, taip pat šokius ir muzikos mokyklą, nors pastarieji užsiėmimai buvo labiau mamos iniciatyva, tad ilgai netruko. Turėjau ir „asmeninių“ pramogų. Pokalbio apie knygas kontekste gal svarbiausias buvo „kunigo“ žaidimas. Kažkuriuo metu buvo nutarta privesti mane pirmos Komunijos, taigi vieną vasarą su močiute dažnai lankydavausi bažnyčioje. Žinoma, ta mistinė atmosfera visai patiko, bet didžiausią įspūdį darė su knyga pasirodydavęs kunigas. Jis lipdavo su ja į sakyklą, ten skaitydavo kažkokius miglotus žodžius, o paskui juos aiškindavo. Matyt, nutariau, kad suprantantis knygas yra „kietas“: jis žino kažką svarbaus, tai, ko nežino sėdintieji apačioje. Taigi grįžęs iš kaimo susiradau pačią storiausią knygą (rodos, tai buvo rusų kalbos žodynas) ir žaidžiau „kunigą“: atsiversdavau bet kurioje vietoje ir kažką „protingo“ marmaliuodavau. Atrodė, kad knygose slypi kažkokios didžios paslaptys, tad, be abejo, netrukus ėmiau jų ieškoti skaitydamas. Storos knygos iki šiol kelia kažkokį malonų virpuliuką. Šiaip ar taip, turint omeny, kad dabar santykiai su religija, pavadinkim, šaltoki, gana ironiška, jog postūmį prie knygų gavau iš tokio šaltinio.
O Jūsų dabartis? Kuo esate, kaip jaučiatės, ar manote, kad Lietuvai reikia menininkų – tokių kaip Jūs ar Jums artimi?
Sunku pačiam apibrėžti savo reikalingumą. Nacionaline vertybe tikrai nesijaučiu, o ir apskritai turbūt tas reikalingumas nėra duotybė: pats turi įrodyti, kad esi reikalingas. Galiausiai kūryba man tik šalutinė veikla, o tai savotiškai atriša rankas ir atmeta būtinybę deklaruoti savo svarbą. Jei kepčiau knygas vieną po kitos ir niekas nenorėtų jų leisti, turbūt jausčiausi nereikalingas. Kita vertus, gal pakaktų sveiko proto ir savikritiškumo nutarti užsiimti kita veikla, jei jau nesugebi sudominti kūryba. Kažkuria prasme apie menininkų reikalingumą galbūt apskirtai neverta kalbėti: jie tik paslaugos tiekėjai, tad ir jų reikalingumą lemia teikiamos paslaugos kokybė ir poreikis, o ne jie patys.
Iš studijų laikų.
Skaitydami Jūsų ,,Akmenukų pasakas“, mes, keli vaikų literatūros gerbėjai, bandėme diskutuoti, kurio pasakų kūrėjo klasiko tradicija sekate. Jeigu sekate… Hoffmanno, Anderseno, pasaulio tautų pasakos… Ar Jums tai svarbu?
Vaikystėje pasakų beveik neskaičiau. Tada, kai derėjo skaityti, jos – ypač lietuvių liaudies – atrodė kažkokios bauginančios. Tai kažkam akį išlupo, tai ranką nurovė, tai galvą nukirto… Be to, visa tai pasakojama šokiruojančiai atsainiu tonu, lyg apie smulkmeną. O kur dar meniškos iliustracijos, kurių tikslas, matyt, buvo toks: jei nepavyko vaiko įbauginti tekstu, „pribaikim“ jį piešiniu. Trumpai kalbant, pasakos man siejosi su kažkokių fiziškai deformuotų žmonių ir žvėrių, turinčių keistų polinkių vienas kitą žaloti, pasauliu. Vienintelė pasakų knyga, kuri tuo metų padarė įspūdį – Vilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“. Tiesa, ji taip pat baisoka…
Taigi mano pažintis su pasakų tradicija gana ribota, o ar tai į gera, ar į bloga – sunku pasakyti. Kita vertus, šiais laikais gyventi kažkokioje kultūrinėje atskirtyje neįmanoma, įvairios tradicijos veikia jei ne tiesiogiai, tai per vienokius ar kitokius tarpininkus. Pavyzdžiui, esu išvertęs bene tris Jevgenijaus Švarco pjeses, sukurtas Anderseno pasakų motyvais, taigi ši tradicija turbūt neišvengiamai padarė man kažkokį poveikį. O štai minėtasis V. Hauffas nebūtų rašęs taip, kaip rašė, jei ne Hoffmanno įtaka.
Tikėtina, kad mano „Akmenukus“ susieti su kokia nors konkrečia tradicija sunku ir dėl kitos priežasties. Rašymo procesas vyko taip: atrinkau krūvą įdomesnių akmenėlių, paskui juos tyrinėjau ir bandžiau suvokti, kokias asociacijas jie kelia mano vaizduotei. Dėl to knyga šiek tiek chaotiška teminiu ar nuotaikos požiūriu, tačiau nebandžiau to šlifuoti, nes jungiamoji grandis yra akmenukai. Jie labai įvairūs, tad logiška, kad ir jų istorijos įvairios. Knygoje sakoma, kad šias istorijas man pasekė patys akmenukai, ir dalis tiesos tame yra, net jei „normaliame“ pasaulyje tai skamba šiek tiek šizofreniškai. Galbūt dėl to sunkoka identifikuoti ir labiausiai paveikusią tradiciją.
Kitas dalykas, kad nenoriu tapatintis su tradiciniu autoriaus, kaip visažinio nuo kalno pamokslą rėžiančio išminčiaus, vaidmeniu. Dėl šios priežasties su bičiuliu įkūrėme svetainę http://akmenukupasakos.lt, kur žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, gali siųsti savo „išgirstas“ akmenukų istorijas. Tam tikru požiūriu ši knygutė – kvietimas žaidimui ir bendraautorystei. Skaitant „Akmenukų pasakas“ turi apimti mintis, kad ir pats gali parašyti ką nors tokio. Ir man tai svarbiau už sąsajas su konkrečia tradicija.
Ką tik tapote Aldonos Liobytės premijos laureatu – už sėkmingą vaikų literatūros debiutą. Aldona Liobytė – ar Jums pažįstama, ar svarbi? Aidai, prašom nemanyti, kad Jus egzaminuoju. Man tik įdomu, kaip susitinka tolimos kartos ‒ Liobytė ir Jurašius.
Gal penkiolikos metų ėmiau sudarinėti perskaitytų knygų sąrašą. Ką skaičiau iki tol, deja, neturiu galimybės patikrinti, nes, kaip ir turbūt daugeliui vaikų, labiau rūpėjo pats tekstas, o ne autoriaus pavardė. Taigi, jei ir skaičiau vaikystėje Aldonos Liobytės kūrybą – šito nepamenu.
Sužinojęs, kad tapau Aldonos Liobytės premijos laureatu, pasiėmiau iš bibliotekos jos pasakų knygą ir, kaip tikiuosi, atnaujinau pažintį su šia rašytoja. Pasakos pasirodė gražios ir poetiškos, parašytos labai vaizdinga kalba (gerokai vaizdingesne nei manoji). Ar susitinka tolimos kartos? Žinoma. Kur jos dėsis. Priežastys, dėl kurių žmonės apskritai kuria, turbūt nesikeičia nuo senų senovės, ir tai savaime reiškia tradicijos tęsimą.
Esate vertėjas. Ką reiškia Jums gilintis į kito žmogaus tekstą? Kodėl tai darote? Ką reiškia vertėjo darbas rašytojui? Padeda tobulėti ar…?
Vaikystėje buvau pakvaišęs nuo K. May’aus romano „Vinetu“. Jis man taip patiko, kad pirmą kartą gyvenime atkreipiau dėmesį į vertėjo pavardę (iki šiol ir naktį pažadintas pasakyčiau, kad vertė Teodoras Četrauskas). Rodos, tuo metu kilo mintis ir pačiam pabandyti versti, bet greitai atsisakiau šios užmačios, nes paaiškėjo, kad rašyti vis dėlto įdomiau.
Dabar vertimai man tiesiog darbas. Nesu linkęs jo apgaubti romantiška aura ar mistifikuoti save iki tarpininko tarp kalbų ir kultūrų. Taip, kai verti ką nors labai sau artimo, išgyveni kūrybinį įkvėpimą, tampi tarsi bendraautoriumi – kažką tokio patyriau versdamas neseniai išėjusius rusų klasiko Leonido Andrejevo kūrinius „Šėtono dienoraštis“ ir „Judas Iskarijotas“ (jei galėčiau rinktis, kokio svetimo kūrinio autoriumi norėčiau būti, rinkčiausi „Judą“). Deja, tai, kas tau artima, nebūtinai verta leidyklos investicijų, taigi kartais tenka versti knygas, kurios ne itin traukia. Įsivaizduoju save kaip amatininką. Pavyzdžiui, stalių: užsakė stalą – gaminu stalą, užsakė kėdę – darau kėdę. Netapatinu vertėjo darbo su saviraiška, nebent išskirtinais atvejais.
Naudos šis darbas rašytojui turbūt duoda. Praplečia žodyną, šiaip moko valdyti kalbą. Nors man gal svarbiausia, kad knygų vertimai priverčia tapti vienos ar kitos srities… na, gal ne specialistu, bet šokiu tokiu žinovu. Štai neseniai išverčiau dvi istorinio pobūdžio knygas – apie Šumero ir Senovės Egipto kultūras. Žinoma, šumerologu ar egiptologu nuo to netapau, bet sužinojau daug įdomių dalykų. Manau, tai vienaip ar kitaip atsispindės ir kūryboje.
Štai klausimas, kurį ir džiugu, ir baugu pateikti: kuo šiuo metu, šią akimirką labiausiai norite būti? Vertėju? Poetu? Dramaturgu? Vaikų rašytoju? O gal norai visai kitokie, gal…
Visos minėtos „profesijos“ yra tos pačios veiklos atšakos. Tarp jų nėra kokio nors prieštaravimo, tad rašydamas pjesę ar pasaką didelio skirtumo nejaučiu. Tiesiog esi literatas, turi idėją ir bandai ją įgyvendinti atsižvelgdamas į jos specifiką.
Kuo norėčiau būti šiuo metu? Turbūt tuo, kuo esu. Verčiu knygą apie operos istoriją, taigi esu vertėjas. Rašau keletą pjesių, taigi esu dramaturgas. Vasarą žadu rašyti apsakymų rinkinį suaugusiesiems ir knygutę vaikams. Kalbant apie tolimesnę ateitį, norėčiau išbandyti jėgas poezijos vertimuose ir stambesniuose prozos žanruose. Taip pat būtų įdomu rašyti kino scenarijų. Pastaruoju metu vis labiau domina literatūros galimybės sąveikauti su vizualiaisiais menais, pavyzdžiui, fotografija. Bet apskritai į jokius rėmus savęs nespraudžiu: ką gali žinoti, gal po savaitės staiga sugalvosiu rašyti poemą ar detektyvinį romaną.
Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė
Nuotraukos iš A. Jurašiaus asmeninio archyvo