Juozas Žitkauskas. Fotografavo Vladas Braziūnas
Ignalinos žmonės, besidomintys knygomis, Juozą Žitkauską jau pažįsta ir laukia jo skaitymų, tiesiog trykštančių energija, kartais – humoru, o kartais – savitu tyliu įsigilinimu į supantį pasaulį, nežymias jo detales. Neabejoju, kad visa tai, kas čia parašyta, patvirtintų ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių poezijos mėgėjai. Juozas mėgsta keliauti, bet kad ir kaip toli jis būtų nuo Lietuvos, visada širdimi lieka gimtojoje Dzūkijoje. Jo asmenyje telpa kuo puikiausias vadybininkas, leidėjas, renginių iniciatorius, jaunuomenės kūrybos skatintojas, Vilniaus aukštosios kultūros gerbėjas ir – retsykiais nuo bruzdesio nusišalinantis poetas. MENO BANGŲ rezidencija tam ir sukurta, kad kūrėjai ar kūrėjos patirtų ne tik bendravimo džiaugsmą, bet ir kūrybinę nuošalę. Čia publikuojama Juozo Žitkausko poezija būtent tokioje, paežerės nuošalėje, ir buvo peržiūrėta, paredaguota bei įteikta mūsų portalui.
MENO BANGŲ inf.
***
Pokalbiai Nidoje
– Tai tas namelis,
vienas, ant kalno?
– Turbūt reikia
toliau paeiti?
– Bet kaip tau
viskas įdomu?
– Įdomu. Mano
pusbrolis Tomas
kažkada ten gyveno.
Esu jo pusseserė –
viena iš Budenbrokų.
Nežinau kuri.
Šiandien tik atvažiavau,
kelioms dienoms.
– Koks skirtumas? Aš tai
nesidomėčiau.
– Sakau, kad
įdomu. Vieną
kartą ten nakvojom.
Buvo potvynis –
metų neatsimenu, –
briedis žiūrėjo
pro langą, visi
kalbėjo vokiškai.
Prisimenu, grojo.
Tikrai ne vietinis, –
visi jį vadino Faustu, –
toks jaunas buvo,
bet jau daktaras!
Nežinau, ką gydė,
bet grojo nuobodokai –
nieko nesupratau,
bet kiti klausėsi –
gal jie ką ir suprato. –
Išėjau į lauką,
žiūrėjau į marias
ir galvojau. Apie ką?
Apie daktarą Faustą.
Nors muzika ir
nuobodi, bet pats
visai nieko: linksmas,
kabino mane, sakė,
einam į kopas
gintarų ieškoti.
O gal net ne į kopas,
o kur nors ant Urbo
kalno. Nesvarbu. Daug
metų praėjo. Bet
prisiminimai liko.
Tai va ir ilgiuosi
to namuko ant kalno,
savo pusbrolio ir, žinoma,
daktaro Fausto.
(Muzikos tai ne,
greičiau tų nerastų
gintarų.) Ech, geri
laikai buvo!
Tai gal šampės,
mergos?
2023-09-02 / 2024-08-01, Nida
***
Maniusis. Paklotės
2024-06-27, Vilnius
***
Pasiutėlis
Tai buvo nedidelė balta katytė.
Jonas Biliūnas. Kliudžiau
Tai buvo rudas jaucis, bulium vadzinamas,
łėkė raudonom akim per geltonus liepų laukus;
mes tupėjom ir žaidėm, gerai net nematėm,
kap jis vuodegu šluostė mūs prakaito riebius lašus.
Mes vis žaidėm, jis lakstė ir dūlkes sukėłė, –
sausos pieskos laukuose grait pasdavė vėjui,
o rudzis vis šėlo ir šėlo pavėjui, net atrodė,
kad mūs žaislai ir mes pacys labiau jam rūpėjom,
nei ciej rūnkeliai, morkos ir šieno vežimai,
nerūpėjo arimai, nei tvarti edzimas –
tus pasiutėlis jaucis vis lakstė ir lakstė,
ciktai dar pamatiau, kad jo pal‘tas visai atsisagstis.
2024-07-13, Vilnius