Fotografavo Vladas Braziūnas
Rasa Milerytė – poetė. Ji „Meno bangų“ bičiulė, bendradarbė. Rasą geruoju mini kūrėjai, patyrę jos subtilų redagavimą ar atidų korektūros skaitymą. „Meno bangos“ didžiuojasi, kad Rasa visada yra šalia, kai tik prireikia jos patarimo, nuomonės, kritikos ar tiesiog – artimo asmens supratimo. 2024 metų vasarą Rasa Milerytė dalyvavo „Meno bangų“ rezidencijoje Ignalinoje, Saulėtekio sodyboje. Ji skaitė savo kūrybą popietėje „Kas mus augino, ką auginame mes“ bei rezidencijos uždaryme Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Rubrikoje „Rezidencijų kūrybiniai aidai“ menobangos.lt publikuoja pluoštą R. Milerytės poezijos. Besidomintiems pranešame, kad Rasą, skaitančią savo kūrybą, galėsime išgirsti spalio 12 d. 14 val. Anykščiuose, rašytojos Bronės Buivydaitės memorialiniame muziejuje.
***
Pirmiausia sudega diena,
ją palaidojam mėlynoj urnoj.
Iš jos išdygsta mėlyna rožė.
Į širdį gremžiasi liūdesio peilis,
kas valandą jį kažkas pagalanda.
Širdyje pastatyta daug tiltų,
jie liepsnoja – tavo prakuros
sielvartas.
Miesto meras skelbia ekstremaliąją padėtį,
gali degti miškai –
praneša žinios.
Ekstremaliąją padėtį išsprendžia komisijos.
„Daugiau pozityvo“, – sako pagalbos linija.
Širdies teritorijoj negalioja mero potvarkiai.
Pelenų pelenai aplinkui,
bet juose melsvuoja rožė.
Nemeluosiu, ji nekvepia niekuo,
nes paguoda tik įskelia ugnį.
Tu esi Dresdenas –
kelkis iš pelenų.
***
Nežiūrėk į bedugnę,
Nes bedugne pavirsi –
Taip sakydavo protėviai,
Kai viską nuklodavo juodumos.
Tamsūs varnų pulkai
Vangiai kylą į tekančią saulę.
Man patinka, kaip šiugžda jų plunksnos.
Nežiūrėk į save,
Ten nėra kuo grožėtis,
Ten tik ilsisi mažas negyvas lapiukas.
Iš jo kaulų galėsiu susiręsti kalėjimą.
Taip sakydavo protėviai,
Žvelgdami į bedugnę viliojančią.
Jos dugne, įžiūriu,
Žaižaruoja daili geležėlė.
***
Dažniausiai laidodavom
peles ir kurmius,
bet kartais pasisekdavo –
rasdavom negyvą paukštuką
ar žaltį.
Susikaupusi vaikų procesija
per pievą
link alyvų krūmų –
ten buvo mūsų vaikystės kapinaitės,
pirmosios mūsų mišios,
švenčiausi sakramentai,
nekaltumo altorius.
Išdraskyti mūsų vaikystės kapai –
krūmus iškirto,
kai kaime asfaltavo kelius.
Trečiąją dieną,
kai nuvysdavo gėlės,
apleisdavom savo mirusius
ir eidavom laidoti kitų.
Maždaug tada seneliai
susidėjo plastikinius langus.
***
Per geit išaugtuose namuose
seni žaislai kai ką dar mena –
tą didelį vaikystės meną.
Negyvos laikrodžių rodyklės,
sustingęs oras kambariuos.
Po kiemą – juodo šuns šešėlis.
Ne vietoj pamesta vinis.
Galbūt pasikeičiau per sprindį.
Seniai žvaigždių nebeatspindi
senelio ręstas šulinys.
***
Bandau susapnuoti,
nes tai, ką prisimenu,
man seniai nepriklauso.
Tabletė po tabletės,
kol miegas aptraukia akis.
Kartais ritualas pavyksta,
bet daug dažniau
lieka tamsūs šešėliai,
medžių šakos,
draskančios langą.
Paukščiai aštriais snapais
lesa suledėjusias ašaras.
Taip kartojasi ilgesio genas
per devynis mano gyvenimus,
kol galiausiai plyšta širdis.
Taip lengvai, nes daug kartų
buvo įtrūkusi.