Gintarė Adomaitytė Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, 2023 m.
Fotografavo Laura Vansevičienė
Tą dieną, kai pagaliau susėdome išsikalbėti su rašytoja Gintare Adomaityte, Ignalinoje baigėsi vasara. Iš pradžių tik lašnojo, o popiet prapliupo lietus. „Meno bangų“ vadovas Marius Kraptavičius su manimi tik pasisveikino ir atsisveikino – išvyko į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą. Mudvi likome namuose, kuriuose vyravo jauki netvarka: Gintarė, apsikrovusi dėžėmis ir jai vienai pažįstamais dokumentais (laiškai, dienoraščiai, rankraščiai, nuotraukos) tvarkė savo archyvą, šiek tiek pačiaudėdama nuo dulkių – ir ne bet kokių dulkių. Archyve – jos giminės ir jos pačios asmeninė istorija, pradedant proseneliu knygnešiu Augustinu Baranausku ir baigiant jau kompiuteryje glūdinčiomis „Meno bangų“ projektų istorijomis.
Gintarė buvo atvira, nuoširdi, o kartu ir reikli. Ji prašė, kad klausimų būtų tik septyni, kitaip atsakymai pabėgs, nuvingiuos, praras kryptį. Man nebuvo taip jau lengva viską, kas rūpi, sutalpinti į tuos septynis. Kita vertus, gavau rimtą žurnalistikos pamoką: interviu būtina disciplinuoti.
Aistė Gintautaitė
***
Priminkite, kas jus atsiuntė iš Vilniaus į Ignaliną? Viename privačiame pokalbyje užsiminėte, kad štai – jau šešiolika metų, kai judu su Mariumi esate ignaliniečiai. Taigi, kas paskatino, paragino, pastūmėjo?
Dėl to, kad išvykome iš Vilniaus, labiausiai „kaltas“ Marius, pareiškęs, kad nebenori gyventi Šeškinėje. Pradėjome dairytis, kur būtų galima gyventi ramiai kvėpuojat. Apžiūrėjome bene viską – nuo Vilniaus pakraščių iki pačios Klaipėdos. Neįtikėtina, bet radome mums tinkamą skelbimą – siūlymą įgyti butą Ignalinoje.
Ignalinoje! Vietovėje, kurioje iš pradžių aš viena, o paskiau ir su Mariumi vasarodavau. Tai ir tikrai, Aiste, įvyko prieš penkiolika metų. Šiemet, kai įpusės spalis, būtinai paminėsime dieną, kai susėdę prie virtuvės stalo Atgimimo gatvės bute, abu pasičiupome po telefoną ir apskambinome visus, kam tik galėjome. Labai knietėjo pasigirti, kur esame, ką planuojame veikti rytoj. O planavome eiti į miškus, į paežerę. Tą darome ir dabar, beveik kiekvieną dieną.
Kodėl retsykiais portale www.menobangos , rubrikoje Kultūros kryžkelės skelbiate ir kritines mintis apie gyvenimą Ignalinoje, regione? Gal patyrėte nusivylimų? Vis dėlto kritiška esate labai retai. Tad dar kartą ištariu: kodėl retai? Ko labiausiai Ignalinoje pasigendate?
Nustebsite, bet rubrika Kultūros kryžkelės radosi todėl, kad ją kurti paskatino Lietuvos kultūros tarybos Utenos regiono ekspertai, apžvelgdami Meno bangų projektus. Ekspertų vertinimai buvo mums gana palankūs, bet lydimi pastabos: esame pernelyg pozityvūs, vengiame problemų.
Laukiau tokios nuomonės. Kad ir kaip keistai skambėtų, portalo pozityvas man pačiai buvo tapęs tokiu… saldoku pyragaičiu. Kultūros kryžkeles būtinai tęsime: spalio, lapkričio mėnesiais pasipils mano ir kolegų reiklūs tekstai. Kita vertus, ir pozityvą labai saugome, man smagu ir prasminga skleisti kitų projektų vadovų gerąsias patirtis.
Redos ir Arūno Uogintų performansas Ignalinoje, „Saulėtekio“
kaimo turizmo sodyboje: projektas „XX a. atspindžiai Meno bangų
rezidencijoje“ . Fotografavo Vladas Braziūnas
Klausiate, ko aš pasigendu Ignalinoje? Kad kuo daugiau būtų profesionalių ir mėgėjiškų spektaklių, klasikinės ir modernios muzikos koncertų, performansų, šokio įvairovės. Bet aš neraudu, nedejuoju, nesiskundžiu. Juk matote, Ieva, kokia gausi mūsų asmeninė biblioteka, o kaiminystėje ir Ignalinos biblioteka, kurioje galiu užsisakyti geidžiamą retą knygą iš didesnių bibliotekų. Vis dar saugome turtingą diskų kolekciją ir seną muzikinį centrą, bet dažniau rausiamės po legalias interneto platformas, taip „išvykdami“ į tolimiausias šalis.
Kartais iš Ignalinos dingstame ne virtualia, o kuo tikriausia prasme. Smagu trumpam apsigyventi Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose – lankyti teatrus, parodas.
Kam jums viso to reikia – portalo www.menobangos.lt, kasmet Ignalinoje rengiamų meno kūrėjų rezidencijų? Neslėpsiu, kad vykdama į Ignaliną, dar Vilniuje, apžvelgiau Lietuvos kultūros tarybos finansuojamus projektus. Taip, Meno bangos (ir judu) laimite, nuolat laimite, bet finansavimas – tik simbolinis. Ir, jei gerai suprantu, šiemet meno kūrėjų rezidencijai negavote jokios – nei mažiausios – Ignalinos savivaldybės paramos.
Matyt, ir mudu, ir mudviejų „Meno bangos“, ir visi žmonės, su jomis susiję, yra savotiški simboliai – nedidelės vietovės kamerinių projektų simboliai.
Man viso to reikia, nes noriu gyventi įdomiai. Ir kad žmonės, kurie šalia manęs, gyventų ne šiaip sau, ne vien serialais ir sėdėjimu ant suoliuko. Stebėdama, kaip šiemet savo veiklą baigia dideli, populiarūs festivaliai, pati sau mąstau: gal jie peraugo savo galimybes, gal pernelyg smarkiai užsimojo, gal buvo naivūs ir patiklūs pačia gražiausia prasme: patikėjo, kad jei tapo reikalingi gausybei žmonių kelis ar keliolika kartų, tai tas reikalingumas tęsis visą amžinybę.
„Meno bangos“ visai kas kita. Tikiu kamerine aplinka ir tikiu ja nuo mažens: monospektakliai, kvartetų, duetų ar solo muzika, jaukios nedidelės salės, keliolikos tapybos darbų paroda, galų gale – nedideli miestai yra tai, ką visada mėgau.
Literatūriniai skaitymai kaimo turizmo sodyboje „Saulėtekis“.
Fotografavo Vladas Braziūnas
Šių metų „Meno bangų“ rezidencijos renginiuose atidžiai žvelgiau į mūsų renginiuose besilankiusią publiką: didžioji dalis man pažįstama bent jau iš matymo, prisirišusi prie „Meno bangų“ ir pririšusi mane. Jaučiu jos poreikius, net ir norus įsilieti su savo kūryba, saviraiška.
„Meno bangos“ daugybę metų banguoja Ignalinoje beveik be savivaldybės paramos, ir kas? Bent jau esame laisvi laisviausi – neįsipareigoję.
Ką planuojate veikti rytoj, poryt, šiais metais, kurių tiek nedaug belikę? Gal projektų vadovės veikla trukdo būti rašytoja?
Trukdo, dar ir kaip trukdo ir aš tuo… labai džiaugiuosi. Stebitės? Be reikalo. Esu išleidusi dvi dešimtis knygų vaikams, paaugliams, suaugusiems. Nejaugi manote, kad to negana? Tikriausiai gana, bet nelauktai netikėtai pastebėjau, kad kompiuteryje turiu bent kelis nebaigtus tekstus, rašytus tiesiog sau, kai pagauna nuotaika. Galbūt ryt poryt prisėsiu tų tekstų plėsti, gal juos gilinsiu, o gal ir ne – tiesiog pasvajosiu, kaip kada nors ką nors iš jų išauginsiu. Be kančių, be įtampos, be įsipareigojimų. Nors… tiesą sakant… Šis tas jau tapo lyg ir pabaigtu kūriniu, tereikia ten papildyti, o šen patrumpinti, bet… Gal apie tai pasakosiu kitą kartą? Palaukime pusmetį ar metus – aš jums, Aiste, tikrai papasakosiu, pažadu.
Su kuo jums labiausiai patinka dirbti, būti, kurti, tiesiog – gyventi? Žinau, kad pirmas vardas, kurį man ištarsite, yra Marius. Bet juk turi būti ir daugiau žmonių?
„Meno bangų“ įkūrėjai ir puoselėtojai – Gintarė Adomaitytė ir Marius Kraptavičius.
Fotografavo Vladas Braziūnas
Jūs, Aiste, teisi – žinoma, kad su Mariumi. Kartais sakoma, kad negalima imtis rimtų darbų su savais žmonėmis, bet ką tai reikštų perfrazuojant? Dirbsime su svetimais? Su tolimais? Nepažįstamais?
Gera dirbti su Rasa Mileryte – ji uoli, patikima ir draugiška „Meno bangų“ talkininkė. Bloga, kad nebeturime Neringos Dangvydės, labai padėjusios įsiūbuoti „Meno bangas“, tikėjusia jomis gal net labiau, nei mudu su Mariumi.
Dirbti, būti ir kurti neapsakomai gera buvo su pastarosios „Meno bangų“ rezidencijos nariais.
Gintare, priminkite: tai neseniai pasibaigęs projektas ,,XX a. atspindžiai Meno bangų rezidencijoje“.
Taip, tai vienas džiugiausių „Meno bangų“ projektų. Kas vakarą, praradusi bet kokį kuklumą, Mariaus paklausdavau: kas tuos žmones į rezidenciją taip gerai surinko? Ir laukdavau atsakymo: tu, Gintare, tu. Tą atsakymą, žinoma išgirsdavau, bet ne tik šiemet. Visos aštuonios mūsų rezidencijos svarbios tuo, kad skirtingiausių žanrų menininkai susitinka, bendrauja, išsipasakoja. Man truputį gėda prisiminti tas dienas, kai bandžiau Marių įtikinti, kad rengsime vien rašytojų rezidencijas – juk man tai artima, suprantama. Vis dėlto leidausi įtikinama, kad pirmojoje reziduos ir rašytojai, ir dailininkai. Pamačiusi, kokie jie įdomūs vieni kitiems, sutikau plėsti, įvairinti menininkų ratą.
Štai ką tik grįžome iš pasivaikščiojimo po Ignaliną. Kai atvykau, lynojo. Dabar jau pliaupia. Bet jums nebaugu man įteikti neapsakomo dydžio skėtį ir guminius aulinukus, jūs pati lygiai taip pat apsiginkluojate ir vedžiojate mane po tamsią ir gana niūrią, paslaptingą Ignaliną. Kame ir kur slypi Jūsų energijos šaltinis?
Ar tikrai norite, kad pasakočiau giminės istoriją? Nes viskas ateina iš ten. Iš knygnešio Augustino Baranausko – mano prosenelio. Iš jo dukters Onos Medekšienės – mano močiutės, atvėrusios man Kauno muziejų ir teatrų paslaptis. Iš mamos Živilės Medekšaitės – lituanistės kuo giliausia prasme. Svarbus ir tėvo, chorvedžio Antano Adomaičio likimas: jis – neregys, vaikystėje iš gimtojo Kielionių kaimo atiduotas auklėti valdiškiems namas – Aklųjų institutui Kaune. Ir… tapo pirmuoju neregiu Lietuvoje, baigusiu aukštąjį mokslą – konservatoriją.
Projekto „XX a. atspindžiai Meno bangų rezidencijoje“ dalyviai atsisveikina su Ignalina
Mes niekada neturėjome turtų – nuosavų namų, sklypų, hektarų, kolektyvinių sodų. Nieko materialaus nepaveldėjau. Na ir kas? Paveldėjau gyvenimo džiugesį. Tą jūsų minimą energiją. Galbūt – pasaulio darną, kai gamta ir kultūra po lygiai svarbios. Mano tėvai pasvajodavo, kad senatvėje apsigyvens mažesnėje, jaukioje vietovėje. Jie nespėjo. Bet spėjau aš. Gyvenu šalia muzikos mokyklos, kultūros centro, muziejaus, bibliotekos – kaip visa tai būtų patikę mano tėvams.
Abu su Mariumi esame tos pačios kilmės: iš senųjų miestelėnų su šiokia tokia bajoriška priemaiša. Nežinau, ar ta kilmė teikia energijos, bet tvirtinu, kad garbės jausmą – tik stiprina. Honoras – taip senovėje vadinta mudviem artima būsena. Kai kišenėse galbūt švilpia vėjai, bet galva aukštai pakelta.
Ką gi, jau išseko, Gintare, klausimai. Tiek, kiek prašėte. Atidūs skaitytojai ir skaitytojos, matyt, pastebėjo, kad teikdama jums klausimus laikiausi linksniuotės principo: kas, ko, kam, ką, kuo, kame… Belieka šauksmininkas. Laikote save trijų miestų gyventoja. Kauno, Vilniaus, Ignalinos… Tai ir šūktelkite kiekvienam miestui bent ką nors.
Ignalinoje, prie Gavaičio ežero. Meno bangų nuotrauka
Vaje, tas šauksmininkas keistas linksnis, jis šaukiasi patoso. Ką aš galiu be patoso šūktelti Kaunui, kuriame praleidau pirmuosius devynerius savo metus? Gal tik paprašyti atleidimo, kad esu jį visai apleidusi, beveik nesilankau ir nežinau kodėl. Bet mylimas Kaune, tave sapnuoju – juk tai svarbu?
Vilniui galiu šūktelti, kad kiekvieną kartą, išlipusi sostinėje iš traukinio, pasijuntu vilniete, gyvenančia Ignalinoje. Viskas man Vilniuje aišku, suprantama, suvokiama. Gatvėmis ir gatvelėmis kojos veda pačios.
Ignalinai nešūktelsiu nieko. Kam šaukti, jei esu joje, jei kasdien su jos žmonėmis galiu ramiai pasikalbėti?
Gintare, ačiū už išsamius atsakymus, už emocijas. Už pasivaikščiojimą per liūtį. Už viltį, kad galima gyventi savaip. Ir už tą honorą: bandysiu jo ieškoti ir savyje.
Kalbėjosi Aistė Gintautaitė
Apie Meno bangų rezidencijas skaitykite
https://www.menobangos.lt/kokie-jie-buvo-tie-xx-a-atspindziai-meno-bangu-rezidencijoje/
https://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-kaune-ignalinos-gatveje-susitiko-ignalinos-pasakos/