Alma Braziūnienė ir kultūrinio šnipinėjimo įspūdžiai iš Ignalinos

Alma Braziūnienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Dr. Alma Braziūnienė – knygotyrininkė, retųjų spaudinių žinovė, Vilniaus universiteto Mokslo premijos laureatė, viena iš būsimo Knygos muziejaus kūrėjų.

Daugiau apie dr. Almą Braziūnienę skaitykite čia Knygotyrininkė Braziūnienė – apie vienintelius Mažvydo ir Daukšos „Katekizmų“ egzempliorius ir pažintį su Varneliu.

2020 metų vasarą, birželio pabaigoje – liepos pradžioje Alma Braziūnienė tapo rezidencijos ,,Po Ignalinos dangumi“ nare. Kartu su kitais rezidentais ji džiugiai keliavo po Ignalinos apylinkes, dairėsi ir po patį miestą, o dėmesį labiausiai sutelkė ties jai gerai pažįstama tema: biblioteka ir muziejus. Jos geranoriškas, atidus žvilgsnis sudomins ir ignaliniečius, ir šio krašto gerbėjus, labiausiai – kultūros žmones, gal ir savivaldos atstovus. ,,Reikia tik drąsos parodyti savo išskirtinumą“ – toks Almos Braziūnienės linkėjimas Ignalinai.

Publikuojame Almos Braziūnienės vasaros įspūdžius. Ir skubame pranešti, kad jos linkėjimas pildosi. Šiuo metu Ignalinos krašto muziejuje veikianti ekspozicija ,,Kelionė geležinkelio istorijos bėgiais“ iš tiesų atspindi Ignalinos savastį.

Gintarė Adomaitytė

Ignalinoje pirmąkart. Atostogos. Gražus kurortinio miestelio vaizdas. Švaru ir nuolatos švarinamasi: vis kur nors šluojama, ravima, tvarkoma. Pereinu pagrindinę aikštę. Sterilu. Ant postamentėlio tikriausiai stovėjęs kadaise Iljičius? O gal ir ne. Aikštė kaip daugelis tokių ne tik Lietuvoj, kaip Lukašenkos Baltarusijoj irgi – tiek supanašėjusios. Taikinys – muziejus.

Ignalinos krašto muziejus. Šio muziejaus feisbuko paskyros nuotrauka

Skambteli varpelis. Tai ženklas, kad lankytojų čia nėra srautais plūstančių. Klausiu, kur galiu įsigyti bilietą. Sako, pas mus nemokamai. Nuteikia gerai. Ne dėlto, kad būtų gaila poros eurų (paprastai tiek kainuoja savivaldybių muziejų bilietai), o todėl, kad jautiesi laisvas, kad steigėjai supranta, jog iš lankytojų surinktų centų ne kažin ką tenuveiksi, tik daugiau vargo juos administruojant. Darbuotoja maloniai aiškina, ką galima pasižiūrėti. Interjeras naujas, bet visai tinkamai muziejui pritaikytas.

Vestuvių nuotraukų ekspozicija. Meno bangų archyvo nuotrauka

Viena salikė – buvusi metrikacijos. Ir dabar tokia tebesanti, bet jau muziejinė. Visai geras sumanymas. Dešinėje – istorinės ignaliniečių vestuvių nuotraukos, kairėje – dabartinių vestuvininkų. Tos dešinėje man įdomesnės, jas ilgiau ir pasižiūriu. Dešiniosios pusės – kokiu principu atrinktos? Kas savanoriškai padovanoja? Čia ir tų nuotraukų autoriai nurodyti. Tipiškai vestuvinės. Nemokama jų reklama. Juolab kad ne po vieną nuotrauką, kai kurių vestuvių – po keturias ir panašiai.

Didžioji salė – muziejaus turtai. Etnografinė ekspozicija (indai, darbo įrankiai ir pan.) kaip ir kituose savivaldybių muziejuose. Kokio intriguojančio pasakojimo čia nėra, bet bent yra paaiškinimai. Man įdomiausia senosios knygos. Jų čia trys stendai. Užrašų kaip ir nesama. Ką reiškia mišiolas? Tik tiek. Juolab kad antrasis „mišiolas“, regis, tikrai ne mišiolas, o Biblija. Nesunkiai būtų galima identifikuoti, jeigu po ranka turėčiau bibliografiją (ji bibliotekoje tikrai yra) ir jeigu šias knygas būtų galima pasklaidyti. Ir ką lankytojui gali reikšti užrašas „išleista lietuviškai lenkiškomis raidėmis“? Žodžiu, jeigu rezidencija Ignalinoje būtų kiek ilgesnė, siūlyčiausi tas knygas aprašyti – jos dabar, vargšelės, bežadės, nieko nesakančios, net šimtmečio, kada išleistos, nerodo. Tai ne priekaištas, tai ženklas, kad muziejinei knygai pristatyti muziejininkams reikia pagalbos. Reikia tik nebijoti jos paprašyti. Ir žinoti, kad tokios pagalbos reikia. Šiaip didžioji salė šviesi ir graži, bet, žinoma, pernelyg jau panaši į daugelio kitų savivaldybių muziejus. Senųjų fotoaparatų kolekcija net ne už stiklo, lengvai kokį vertingesnį ilgapirštis gali ir nusinešti. Tiesa, dar lietuviškų ilgųjų stendas iš karto prie įėjimo. Čia tai šedevras! Negaliu patikėti savo akimis – argi čia lietuviški ilgieji kaip prancūziški batonai suguldyti?! Pasirodo, čia buvusio Kultūros ministro Šarūno Biručio dovana! Gerai, kad dar aprašyme paminėtas tų ilgųjų dydis – iki 11 cm. Bet kaip vaikui išaiškinti, kad tai, ką jis mato savo akimis, nėra tiesa, kad šios kopijos keliskart padidintos? Neišmanau, ką mąstė to padidinimo iniciatoriai. Gal jų intencijos ir geros buvo, bet rezultatas – tikrai ne.

Antrame aukšte – laikinosios parodos. Jauku. Eksponuojama kaimynų, Zarasų fotografų, autorinė paroda. Lelijos, peizažai. Kad ir kur nuvažiuotum, kokiame rajono muziejuje būtum, šitokios parodos kaip du vandens lašai. Netikiu, kad rajonuose nebūtų originaliau fotografuojančių. Gal čia toks užsakovų skonis, gal susirenkančių į tokių parodų atidarymus pageidavimas? Visos nuotraukos įrėmintos visiškai vienodo pločio apvadu. Ar fotografo žvilgsnis nelūžta žiūrėdamas į tokį rėmelį? Ar rėmintojas niekad nieko nėra girdėjęs apie aukcinės proporcijos dėsnį – aukso pjūvį? Nemaža muzikos instrumentų kolekcija. Gražiai pristatyti Ignalinos sporto laimėjimai. Ačiūdie, nėra pagiriamųjų stendų šiandienai (o tai reiškia, šiandienos merijai). Ko trūksta? Ignalinos istorijos. Jai skirti tik prabėgom parengti keli saviveikliniai stendukai laiptinėje. Lyg tarp kitko. Gal parengs? Maloniai mane sutikusi muziejaus darbuotoja dar paaiškina, kad muziejus jaunas, įsikūręs iš nieko, prieš šešerius metus. Juk būta čia ir savų žydų, ir miesto kūrimosi istorijų ir kitokių dalykų, kurie Ignaliną išskirtų, padėtų jos nesupainioti nei su Zarasais, nei su Molėtais, nei su kitais Lietuvos rajonų centrais. Tiesa, nepaminėjau gražios Algio Jakšto fotografijų parodos pagrindinėje salėje. Senojo kaimo šiluma, regis, vadinasi. Gyvi kaimo žmonių portretai.

Ignalinos viešoji biblioteka. Meno bangų archyvo nuotrauka

Keliauju bibliotekon. Čia skaitytojų netrūksta. Kompiuterių klasėje beveik visos vietos užimtos. Žmonės atneša grąžinti knygas, ieško naujų.Skaitomiausios knygos„suskaitytos“, pačių bibliotekininkių lipnia juosta suklijuotomis nugarėlėmis. Autoriams tai matyti smagu. Skaitoma periodika. Aptarnaujanti bibliotekininkė mielai konsultuoja, garsiai su savo skaitytojais aptaria kultūrinius renginius:

– Girdėjai, rytoj muziejuj parodos atidarymas?
– Ateisiu, yra atvažiavę Ruseckaitė, Šileika, Braziūnas.I nternete mačiau.
– Ruseckaitė jau buvo šiandien, pasirašė savo knygas. Ir Adomaitytė buvo.
– O ką Adomaitytė čia veikia?
– Periodiką skaito.

Periodika iš tikrųjų noriai skaitoma. Ir kultūrinės periodikos yra. Peržvelgiu „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Žiemgalą“ –Ignalina skaito!

Jeigu vėl važiuosiu į Ignaliną, o ne į Palangą, vėl čia užsuksiu. Jau nebe kaip kultūrinė šnipinėtoja, o kaip tikroji poilsiautoja. Ignalina turi visa, kas padėtų konkuruoti ne tik su Palanga, bet ir su kitais Lietuvos kurortais. Reikia tik drąsos parodyti savo išskirtinumą.

Alma Braziūnienė