Fotografavo Jonė Ramunytė
MENO BANGŲ rezidencijos ,,Ignalinos gelmės“ pirmoji kelionė įvyko 2022 metų birželio 16 dieną Linkmenyse, jų bibliotekoje. Čia su skaitytojomis ir skaitytojais susitiko dvi vertėjos: Jonė Ramunytė (prancūzų kalba) ir Indrė Klimkaitė (vokiečių kalba).
Jų abiejų iš anksto buvo prašyta pokalbiui pasirinkti po vieną iš savo verstų knygų – ir rinktis jas ne tik todėl, kad imponuoja pačioms vertėjoms. Juk svarbu atsižvelgti į auditorijos nuomonę, raginti ir drąsinti žmones skaityti kuo įvairiausias knygas.
Philippe‘o Claudelio ,,Brodekas“ – tai Jonės Ramunytės versta ir pokalbiui pasirinkta knyga, kviečianti atsidurti nuošaliame kaime (tikrai kur kas nuošalesniame, uždaresniame nei Linkmenys), įsigilinti į naujakurių būsenas, patirti nuotaikas tų senbuvių, kurie kaimą nori laikyti uždara vietove, tinkama gyventi tik jame gimusiems, augusiems.
Antrojo pasaulinio karo (o gal tiesiog karo) atgarsiai, žmogaus orumo ribos, atlaida ir tolerancija – tai esminės ,,Brodeko“ temos, skatinančios pakelti akis nuo knygos, atidžiai apsidairyti ir susivokti: štai čia mano pasaulis, o štai kitas – kuo jie nepanašūs, ar tikrai yra skirtingi?
Mirjam Pressler, ,,Natanas ir jo vaikai“ – šią knygą pristatyti Linkmenų skaitytojams nutarė Indrė Dalia Klimkaitė. Bet juk neįmanoma pasakoti apie Mirjamos Pressler (1940-2019) knygas, jei visų pirma neprisiminsime jos vaikystės, jaunystės: tai ir vaikų namai, ir gerų žmonių globa, ir Izraelio kibucas, ir prekyba džinsais, ir taksi vairavimas, ir – daugybė knygų paaugliams. Prisiminėme vieną iš tų knygų: jos pavadinimas skamba bent jau paguodžiančiai, o gal ir pamokamai: ,,Jei ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“.
Tačiau šį kartą kalbėjome apie ,,Nataną ir jo vaikus“. Ši knyga – žymiojo klasiko G. E. Lessingo (1729-1781) dramos ,,Natanas išmintingasis“ variacija. Žymųjį klasiką dabarties žmonėms skaityti nėra lengva, bet M. Pressler tekstas – suvokiamas, įtraukiantis. Čia daug monologų. Kiekvienam veikėjui ar veikėjai leista kalbėti savo balsu, pateikti vis kitokias gyvenimo Jeruzalėje 1192 metais versijas. Knyga apie senovę yra aktuali: joje ir uždraustos meilės istorija, ir tuometinio verslo ypatumai, ir prarastos giminystės paieškos, o svarbiausia – bandymai suderinti lyg ir prieštaringas, o gal giminingas, bent jau derintinas religijas.
Vertėja Indrė Klimkaitė (kairėje), šalia jos rašytoja Gintarė Adomaitytė, bibliotekininkė Danutė Daubarienė ir vertėja Jonė Ramunytė. Fotografavo Loreta Jastramskienė
Abi vertėjos apie pasirinktąsias knygas ir jų autorius pasakojo išsamiai, vėliau įdomiai ir atvirai atsakė į skaitytojų klausimus. Bene įdomiausias šis: ką sapnuoja vertėjos, ar būna taip, kad sapnuose prabyla užsienio kalba?
Jonė Ramunytė tvirtino, kad jos sapnai visada lietuviški, o Indrė Klimkaitė prisipažino: kartą sapnavo, kad sukūrė eilėraštį net ne vokiečių, o prancūzų kalba.
Kitą dieną vertėjų laukė kur kas jaunesnė auditorija Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijoje.
Šį kartą Jonė Ramunytė pasakojo apie knygą ,,Mano karalienė“. Jos autorius – rašytojas, scenaristas, režisierius Jean-Baptiste Andrea.
Tai buvo puiki proga priminti, kad kiekviename mieste, miestelyje ar kaime gyvena keistesnių žmonių, jiems skirta patirti gilių jausmų, tačiau jų elgesys kiek kitoks, nei esame pratę. Toks yra vaikinas, pramintas Šelu, besididžiuojantis striuke su užrašu Shell. Nuošalioje vietovėje jo tėvai prižiūri degalinę. Vien jau tai sukuria pasakojimo intrigą: kas gero iš degalinės atokioje vietoje?
Knyga – apie tai, kaip Šelui sunku pritapti, kaip jis pabėga iš įkyrėjusių namų ir patraukia į įsivaizduojamą, TV ekrane matytą karą, bet kalnuose sutinka savo karalienę – pirmą ir paskutinę savo neilgo, jausmimgo ir patiklaus gyvenimo meilę.
Indrė Klimkaitė pasakojo ne tik apie pasirinktą šiai pamokai knygą ,,Berniukas baltame kambaryje“, bet ir apie kompiuterius. Juk knygos autorius Karlas Osbergas – kompiuterinių žaidimų kūrėjas, nutaręs savo patirtis perkelti į rašytinį tekstą.
Pagrindinis personažas Manuelis pabunda užrakintame baltutėliame kambaryje, nieko neprisimindamas apie savo praeitį. Vienintelis jo džiaugsmas – kompiuterio balsas, vardu Alisa, padedantis naršyti neva realaus, o gal tik menamo gyvenimo įvykius.
Kas yra Manuelis? Kodėl vienus, virtualiame pasaulyje sutinkamus žmones, jam malonu matyti, o kiti kelia baimę? Ar padės jo ,,draugė“ Alisa atrasti pasiilgtą šeimą? Galų gale, ar tik pats Manuelis nėra išmaniai sukurtas robotas, pralenkiantis jam skirtas galimybes, pavojingai artėjantis prie žmogiškųjų dvasinių patirčių ir galių?
Abi vertėjos atskleidė, kad savo kelią atrado ne iš karto. Jonė Ramunytė rengėsi tapti dizainere, Indrė Klimkaitė – filosofe.
Įdomiausias klausimas šį kartą buvo toks: ar nutiko gimnazijos viešnioms taip, kad jų bent viena versta knyga liko stalčiuje, tapo nepageidaujama leidykloms? Atsakymas skambėjo darniai: ne. Kur kas dažniau tokia dalia ištinka rašytojus, net ir tuos, kurių pirmoji knyga laikyta sėkminga.
Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijoje, vertėjų pamokoje. Fotografavo Loreta Jastramskienė
Svarbu minėti, kad ir susitikime su skaitytojais Linkmenų
bibliotekoje, ir pamokoje Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijoje dalyvavo gražus būrelis rezidencijos narių, besidominčių Ignalinos krašto savitumais.
Domėtis buvo kuo: Linkmenys turi unikalų plaktukų muziejų bei paveikslų galeriją, ,,Ryto“ gimnazija taip pat gali didžiuotis savo iniciatyva sukurtu puikiu, profesionaliai sukurtu muziejumi.
Atrodo, kad po šių kelionių ir vertėjos, ir kiti rezidencijos nariai sapnavo ramius, Linkmenis ir Didžiasalį primenančius sapnus. Tikėtina, kad Ignalinos kraštas jiems sapnuojasi ir dabar, po intensyvių rezidencijos dienų sugrįžus į savo namus.
