Rašytoja Alvilė Rimaitė Nidoje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Alvilė Rimaitė rašo vaikams. Ji – knygų, sulaukusių skaitytojų pripažinimo, autorė. „Kliukliukas, arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui“, „Šnurpio atostogos“, „Kukū iš pašto dėžutės“, „Kukū iš pašto dėžutės ir pusseserė Matilda“ – tai Alvilės nuoširdūs, nuotaikingi kūriniai. Ji ir radijo pjesių autorė, ir kūrybinių dirbtuvių vaikams rengėja. Šiuo metu į pasaulį atkeliauja dar viena Alvilės Rimaitės knyga – „Tirliuko sodas“.
Meno bangų puslapyje Alvilė atsako į rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimus.
Miela Alvile, man labai gražus jūsų vardas – toks retas. Tai gal ir pradėkime nuo vardo: kas jį jums suteikė, kokioje aplinkoje augote? Ar prisimenate savo pirmuosius žaidimus, žaislus, pirmąsias knygas, galbūt – ir svajones, baimes?
Augau Vilniaus centre, Pamėnkalnio gatvėje, tiesiai virš vaikų svajonės – kavinės „Nykštuko“. Iki valios atsižiūrėdavau į vitrinoje gyvenančias voveres, o įsmukusi į laiptinę uosdavau gardaus maisto kvapus ir toli gražu ne tokius viliojančius cigarečių dūmus. Kavinė turėjo darbuotojų įėjimą mūsų laiptinėje, ten buvo ir jų rūkomasis, siaubingai piktinęs mano Mamą.
Vaikystės namai buvo kupini knygų, spaudos, teatro ir muzikos. Mama, Operos ir baleto teatro orkestro violončelininkė, prenumeravo gausybę leidinių, mūsų pašto dėžutėje nuolatos kas nors laukdavo. „Literatūra ir menas“, „Švyturys“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Kultūros barai“, „Pergalė“, vėliau tapusi „Metais“, „Šiaurės Atėnai“, „Lietuvos aidas“, mums, vaikams – „Genys“ ir „Pionierius“, vėliau tapęs „Aitvaru“. Beje, būtent šiame leidinyje pirmą kartą įsiminiau ir Gintarės Adomaitytės pavardę. O dabar, tik pamanykite, esu Jūsų kalbinama!
Augau ne tik namuose, bet ir teatre. Mama dažnai pasiimdavo į spektaklius, kuriuose grodavo. Teatre turėjau gerąją tetutę, salės darbuotoją, visada surasdavusią man laisvą vietą. Tokiu būdu net rimtus spektaklius: „Don Karlą“, „Traviatą“, „Karmen“, „Rigoleto“, pamačiau dar nė neidama į pirmą klasę. Vėliau ir pati dainavau teatro vaikų chore – koks buvo smagumas puoštis scenos kostiumais ir dalyvauti tikruose spektakliuose! Su Mama lankydavausi klasikinės muzikos koncertuose, dėmesio vertuose filmuose, parodose ir dramos spektakliuose. Jaunimo teatras – jo spektakliai anuomet buvo mano mylimiausi.
Iš žaislų neabejotini favoritai buvo minkšti žvėreliai. Skaityti pradėjau anksti: trejų metų pažinojau raides, ketverių mane buvo galima ramiai palikti su knygomis. Kaip dabar atsimenu – ant kelių storas pluoštas knygelių, o širdyje toks geras jausmas: štai dabar aš jas visas ramiai versiu, grožėsiuosi iliustracijomis ir skaitysiu, skaitysiu.
Kalbant apie svajones – iki galvos netekimo svajojau apie šunį. Kolekcionavau viską su šunimis: kalendoriukus, atvirukus, pašto ženklus. Vokišką šunų enciklopediją buvau išžiūrėjusi tūkstančius kartų. Vėliau tą leidinį iki skutų sugraužė paauglystėje pagaliau gauta dobermanė Elba. Ir šiandien sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be šuns.
Alvilei penkeri. Asmeninio archyvo nuotrauka
O grįžtant į klausimo pradžią – Alvilės vardą išrinko mano Tėvelis. Net trejų neturėjau, kai jis žuvo autoavarijoje. Keturiolikos metų netekau ir Mamos. Be daugybės šviesių dalykų, mano vaikystė turėjo ir didelių skaudulių. Ir šioje vietoje vėl atsiranda knygos. Astrida Lindgren, Otfrydas Proisleris, Markas Tvenas, Kristinė Niostlinger, Vytautė Žilinskaitė, Kazys Saja, Jonas Avyžius, Karlas Majus, Aleksandras Diuma, Farlis Movetas, Irmgarda Keun, Meindertas De Jongas, Marija Gripe ir daugybė kitų autorių, kurių knygos tapo mano užuovėja, mano stebuklų pasauliu, mano tvirtybe ir mano atrama. Tik prabėgus daugeliui metų ėmiau suvokti, kaip stipriai man padėjo vaikystės knygos.
Skaitau Jūsų gyvenimo aprašymą ir matau, kad tapote čiurlioniuke. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla dažnokai idealizuojama, pristatoma beveik kaip mūzų rojus. O kaip buvo iš tikrųjų? Jaučiatės pašaukta muzikai ar tiesiog – parinkta, o gal dar kitaip?
Į menų gimnazijos paruošiamąją klasę įstojau būdama penkerių. Atvedė Mama, kuri ir pati buvo baigusi šią mokyklą. Iš pradžių mokiausi chorinio dirigavimo, vėliau perėjau į muzikos istorijos specialybę. Jos bakalauro studijas baigiau ir LMTA (tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje), o tada nužygiavau į Vilniaus universitetą, naujai iškeptas leidybos magistrantūros studijas. Todėl turbūt nesijaučiu pašaukta muzikai, nors nesigailiu nei vienų metų praleistų ją studijuojant.
Pradinėms klasėms prabėgus skaidriai, vidurinių klasių etape buvo visko. Ir mokytojų griežtumo, kokį šiandieninėje mokykloje sunkiai įsivaizduočiau, ir didelių mokslo krūvių. Paprastai vaikai grįžę namo bei paruošę pamokas bėga į lauką, eina į būrelius, džiaugiasi laisvalaikiu, o čiurlioniukai – parsiranda po savo aštuonių pamokų ir dar groja. Porą valandų fortepijonui kasdien turėdavau skirti ir aš.
Tačiau vyresnes klases atsimenu vėl labai šviesiai – visi tuomečiai mokytojai buvo tikros asmenybės. Kokios įdomios diskusijos virdavo dailės istorijos klasėje su mokytoja Danute Jedzinskiene! Kokios puikios būdavo mokytojos Rasimavičienės lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, istorija ir etika, dėstomi mūsų mylimo mokytojo Albino Galinio. O kur dar man tekusi didžiulė laimė turėti nuostabiausią specialybės mokytoją, vėliau tapusia ir mano dėstytoja akademijoje, šviesaus atminimo muzikologę Oną Narbutienę. Ji ne tik mane šiltai globojo, pagauliai įtraukdavo į muzikos istorijos pamokas, bet ir paskatino rašyti.
Noras tapti rašytoja… Iš kur jis atėjo ir kaip? Gal turite rašytojo ar rašytojos idealą? Mėgstamiausią knygą ar kelias knygas? Kaip veikia jūsų rašymus kiti menai?
Kai mažos suaugusieji klausdavo, kuo aš būsianti, atsakymas buvo vienas – vaikų rašytoja. Puikiai atsimenu tuometinį tvirtą įsitikinimą. Iš kur jis? Nežinau, gal iš tos didelės vaikiškų knygų stirtos, su kuria ant kelių galėdavau leisti valandų valandas? Be to ir istorijas labai mėgau pasakoti, šeimoje ir draugams.
Tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga, mokiausi, dirbau ir tik gimus sūnui stabtelėjau bei prisiminiau seną svajonę – rašyti vaikams. Tuomet sukūriau pirmąją knygą „Kliukliukas, arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui“.
Rašytojo idealas? Astrida Lindgren. „Mažylis ir Karslonas, kuris gyvena ant stogo“, „Mes varnų saloje“, „Ronja, plėšiko duktė“, „Broliai Liūtaširdžiai“ – vaikystėje jas skaičiau daugybę kartų, skaitau ir dabar, taip pat kaip ir „Pepę ilgakojinę“, „Emilį iš Lionebergos“, „Brita Mari išlieja širdį“, „Mūsų visų Madikę“, „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ ir kitas, kurias gavau perskaityti jau suaugusi.
Darbo kambaryje į mane žvelgia jauna rašytoja nuo knygos „Karo dienoraščiai“ viršelio, ji šiltomis akimis šypsosi ir nuo Margaretos Strömstedt parašytos biografijos. Ir aš kaskart jai nusišypsau. Juk kiek nuotykiauta kartu, kiek sykių su Karlsonu svaidyti persikų vazonai pro langą, galuota namų kankintoja Freken Bok ar tramdyti sukčiai, kiek raudota dėl Tjorvenės Bocmano ir tiek pat kartų apsipilta džiaugsmo ašaromis jam pasirodžius gyvam, su Ronja ir Birku išbėgioti girios takai, su Skrebučiu ir Junatanu kautąsi prieš Tengilį ir Katlą.
Išskirtinai mylėjau Haruki Murakami. Griebdavau viską, kas išleidžiama jo lietuviškai. Sielai artimų knygų randu nuolat – tiek tarp rašančių vaikams, tiek tarp autorių suaugusiems. Tiek tarp užsienio, tiek tarp mūsų – lietuvių kūrėjų.
Kitų menų įtaka? Pamintiju, kad metai muzikos pasaulyje įtakojo ir mano rašymą. Skambesių paieškomis, gal kartais ir kūrinių formomis. Pagalvoju, kad ir filmai palieka savo įspaudą. Dažnai rašydama matau scenas, lyg žvelgčiau į nufilmuotą istoriją. O kartais pamanau, kad rašymas siejasi ir su skulptūra. Tarsi iš akmens ar medžio skaptuoji personažus ir siužeto vingius, dailini bei glūdini kol virsta pasakojimu.
Kokius patyrėte jausmus, kai pasirodė jūsų pirmoji knyga? Ar iš visų savo parašytų knygų esate išskyrusi vieną – kaip brangiausią, kaip tą, kurią patariate kitiems skaityti?
Nors 2008 metais leidyklai „Baltos lankos“ išleidus „Kliukliuką“ patyriau visą glėbį džiaugsmingų jausmų, tačiau dar stipresnius jausmus man padovanojo pats rašymas, kūryba. Ne visuomet tai paprastas procesas, bet man jis teikia labai daug laimės.
Iš savo knygų šiandien išskirčiau šviežiai išeinantį „Tirliuko sodą“. Ir ne tik todėl, kad ji naujausia ir jaučiuosi turinti palydėti ją į gyvenimą. Tirliukas užima ypatingą vietą mano širdyje. Gamtos išgelbėjimo tema ir mažo galimybės dideliame pasaulyje stipriai man atliepia. Svajoju, kad Tirliukas įkvėptų šilčiau ir įdėmiau pažvelgti į mus supančius begalinius gamtos stebuklus. Kad padrąsintų imtis jūros didumo darbų.
O dabar jau galiu pažerti puokštę sveikinimų Jums, Alvile, ir Jūsų „Tirliuko sodui“ – knygai, pasakojančiai apie vandens lašą, bandantį išgelbėtį jam svarbų pasaulį. Kokiame sode (tiesiogine ar perkeltine prasme) radote savo personažus – tiek daug nepastebimų gyvių, augalų? Ar esate gamtos žmogus? Jei taip, kur jums, vilnietei, būti geriausia?
Labai ačiū už sveikinimus. Taip, esu gamtos žmogus nuo pat pirmųjų gyvenimo vasarų, kupinų ežerų, upių ir miškų, tėvelių sodo, pajūrio. Gamtos artumo poreikis progresuoja, todėl kone prieš dvidešimt metų centrą iškeičiau į Vilniaus pakraštį, o štai dabar septintus metus gyvename kaime. Tiesa, jis prisišliejęs prie Vilniaus ir man tai – tobuliausia vieta. Mylimas gimtasis miestas šalia, o pažvelgusi pro langą galiu išvysti gatve žengiančią stirną. Ar prabusti nuo lapės lojimo paryčiais ir spėlioti kiek šiemet lapiukų ji atsives.
Alvilės Rimaitės sode. Asmeninio archyvo nuotrauka
Teko laimė gyventi šalia didelio miško, kasdieniai pasivaikščiojimai jo takais su šunimi yra vienas iš mano įkvėpimo šaltinių. Taip pat, kaip ir mūsų mažas sodelis. Įmerkiu rankas į daržo ar gėlynų žemę ir siela kaip mat atsigauna. Čia regiu kasdienę gamtos magiją. Kaip dėželėje tūnojusi sėkla per kelis mėnesius virsta didingu pomidorų krūmu, svarinančiu saldžius vaisius gerokai virš galvos. Kaip varnėnas slyvoje įninka kudakuoti vištos balsu, o jam atliepia giminietis, tarškėdamas it žadintuvas. Vėjo šokis beržo šakose, artėjančios vasaros audros nuojauta, žieduose dūzgiantys vabzdeliai ar simpatinga rupūžė, besimarkstanti nuo lietaus lašų – gamtoje stebuklai slypi kiekviename žingsnyje. Ir į kiekvieną jų telpa ištįsi pasauliai.
Ir„Tirliuko sodo“ personažai iš to paties beribio šulinio. Žinoma, reikėjo ir gilinti, tikslinti turimas žinias. Todėl tuo metu ant darbo stalo gyveno Lietuvos raudonoji knyga, leidiniai apie gyvūnus, rėmiausi ir internete publikuojamais mokslo darbais bei straipsniais, padėjusiais kurti gamtos veikėjus, nenutolstant nuo jų tikrojo gyvenimo rėmų.
,,Tirliuko sodo” iliustracijos (jas kūrė Raimonda Nabažienė) yra švelnios, neužgožiančios teksto – palikta erdvės ir skaitančiųjų vaizduotei. Ar būtent taip ir įsivaizdavote knygą, kai ji buvo dar tik rankraštis? Ką aplamai manote apie šių laikų vaikų literatūros įvaizdinimą?
Taip, nepaprastai džiaugiuosi „Tirliuko sodo“ iliustracijomis. Labai patiko dailininkės Raimondos Nabažienės sprendimas vaizduoti Tirliuką ir kitus gyvuosius lašus, kaip vandens žmogelius. Ir toji maža melsva širdelė – juk ji ir veda lašelį pirmyn. Švelnumu, dėmesingumu detalėmis, subtiliu žaismingumu ir galiausiai savo gražumu, šios iliustracijos pranoko mano lūkesčius. Esu laiminga.
Alvilės Rimaitės dirbtuvėse
Vaikų literatūros įvaizdinimas? Turime stiprių dailininkų įvairovę. Kartais toje įvairovėje pasitaiko ir pasikartojimų. Bet visumoje, iliustruotojai džiugina. O naujai kuriamų ilgesnių tekstinių knygų mažam skaitytojui, norėtųsi daugiau. Knygos man visada buvo svarbios visų pirma žodžiais pasakojama istorija. Tekstinėse knygose vaizduotė ugdoma itin stipriai. Todėl labai norėtųsi, kad šalia nuostabių ir įtaigių paveikslėlių knygų, būtų ir toliau kuriamos pagaulios, įtraukiančios, žodžiais istorijas atskleidžiančios knygos. Kad vaikams šeimoje, mokykloje, bibliotekose būtų padedama atrasti tokių knygų grožį, prasmę ir smagumą.
Ar dabar, šią akimirką, turite kūrybinių norų, svajonių, sumanymų, kuriais galite dalintis su skaitytojai? Ar liksitės vaikų literatūroje, o gal žengsite į paauglių, suaugusių pasaulį?
Kol kas visos mane aplankančios idėjos yra skirtos vaikams. Knygų rašyme mažiems ir jauniems matau didelę prasmę. Tačiau niekada negali žinoti, koks personažas susiras tave po pusmečio, po savaitės, ar net artimiausią sekmadienį. Įsikurs vaizduotėje lyg namuose ir ims timpčioti už plaukų, kad jo istorija būtų užrašyta. Štai, vėl panašu, kad įsivaizduoju veikėją vaikams. O koks jis bus iš tiesų – viliuosi, pamatysim.
Ačiū už atsakymus ir – sėkmės Jums bei į pasaulį žengiančiam Tirliukui.