Literatūrinių slinkčių 22 atidaryme
Literatūrinių slinkčių festivalis jau ketvirtus metus iš eilės buria ne tik literates (-us), bet ir įvairių žanrų dailininkes (-us), kurių kūryba drauge su literatūra spausdinama kasmetiniame rinkinyje ir gyvai pristatoma parodose įvairiose Lietuvos vietose. Tapybos žanras kasmet skleidėsi į skirtingų dailės sričių paletę ir šiemet subūrė savitą ir tarpdiscipliniškumu pasižyminčią komandą.
Kaip ir kasmet, festivalio dalyviai buvo atrenkami konkurso būdu. Sulaukta nedaug dailininkų anketų, tačiau pretendentės į festivalį pakviestos vienbalsiai. Komisijos nariai –Auksė Miliukaitė, Petras Lincevičius, Rosanda Sorakaitė – dailininkai, patys buvę „Literatūrinių slinkčių“ dalyviais, todėl žinantys renginio ypatumus bei profesinės patirties galintys įžvelgti techninę ir idėjinę jaunųjų kūrėjų darbų kokybę. Renkant festivalio dailininkų grupę įdomus, netikėtas ir svarbus tampa jų tarpusavio ryšys, tai, kaip kūriniai galėtų vienas kitą papildyti, užklausti, pratęsti jungtinėse parodose; visa tai – kuratorės, bandančios išgirsti, apie ką kalbasi susidaręs „penkiakampis“, užduotis.
Tapytoja Augustė Daškevičiūtė, kūrybą matanti kaip išsivadavimą, meditaciją, šokį, terapiją, išsiskiria ekspresyviais, stambiais potėpiais, neretai išreiškiančiais reakcijas į savo pačios ar aplinkos pokyčius. Vidinė sumaištis, kasdienybės triukšmas ir gyvenimo absurdiškumas – tai įkvėpimo šaltiniai, kuriuos menininkė permąsto ir išreiškia, suvaldydama santykius tarp spalvų ir formų. Mįslingi abstrakcijų pavadinimai skatina žiūrovą kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, kaip violetiniai, žalsvi, rudi atspalviai siejasi su kovo mėnesiu, arba: ar diptike „Drunk“ ir „2drunk“vaizduojamas apgirtęs asmuo, ar visgi tai, ką tas asmuo mato? Kaip įprasta tokiems kūriniams, menininkė ištikimai renkasi tapybą ant nemažos drobės aliejiniais dažais arba akrilu, o festivalio kontekste užima savitą laisvės ir maišto nuotaikomis persmelktą erdvę.
Literatūrinių slinkčių 22 atidaryme
Tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje apsigynusi Lilija Gotautaitė žengia už tradicinės tapybos rėmų, pasitelkdama kūrybai netikėtas technikas ir, svarbiausia, – medžiagas. Įvairią tekstilę (rankšluosčius, lovų užtiesalus, skiautes) keičia popierius (savadarbis arba šeimos relikvija galimas įvardinti 1870 m. Tilžėje išleistas mišiolas), o dygsniai kūriniuose tokie pat dažni kaip ir dažų potėpiai. Mišrios technikos ir neretai kreivų formų kūrinius apjungia spalvinė mėlio gama. Perregimai žydri ir gilių vandenų tamsumo atspalviai panardina į ganėtinai melancholišką būtį ir simbolizuoja menininkei svarbias temas: laiko galia, trapumas, atminties svarba. L. Gotautaitės kūriniai papildo kūrybos rinkinį efemeriškumo nuotaika, o karo ir pandemijos kontekste įgauna naujų prasmių.
Verdenė Monika Valkiūnaitė, baigiamajam scenografijos magistro darbui pasirinkusi stop-motion filmuko kūrimą, festivalio rinkinyje publikuoja žaismingus grafikos kūrinius, atliktus daugiausiai flomasteriais arba tušu. Geometrinėmis formomis, linijomis ir spalvomis užpildomose scenose pagrindiniai veikėjai – augalai (iš „Vaisių-daržovių dienoraščio“) ir gyvūnai (ciklas „Savana“), tačiau neįmanoma nepastebėti ir kitų – iš mėnulio, dangaus, žemės žvelgiančių akių. Kruopštumo ir atidos pareikalavę kūriniai įtraukia žiūrovą it vaiką, kadaise patį rankose laikiusį flomasterius ir lape vieną šalia kitos dėliojusį formas. Darbų iliustratyvumas, kviečiantis panirti į pasakišką pasaulį, – išskirtinis menininkės kūrinių bruožas.
Joanos Kairienės darbams būdinga gyvūniškumas, organinės formos ir gamtos motyvai. Viename interviu ši tarpdisciplininio meno srityje kurianti menininkė prasitarė, kad skirtingos grafikos ir tapybos technikos jai leidžia dekonstruoti vaizdą ir vėl iš naujo jį sudėlioti, tarsi iščiupinėti kiekvieną sudedamąją dalį. J. Kairienės kūrybos ištakos – būsenų ir santykių tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos bei šeimos istorijos tyrinėjimai. Lyginant su ankstyvesne menininkės kūryba, rinkinyje publikuojami kūriniai abstraktesni ir monumentalesni, atsiranda daugiau žemės spalvų, gamtiškų formų ir tekstūrų. Tekstilinis „Apeigų rinkinys“ į festivalio tinklą įpina mistikos gijų.
Grafikės Adelės Gančierės, pasinėrusios į tradicinių lietuvių liaudies medžio ir lino raižinių pasaulį, kūriniai pasižymi techniniu vientisumu. Menininkė, dar vaikystėje susidomėjusi senaisiais amatais, jau ne sykį įvertinta Lietuvoje ir užsienyje. A. Gančierės kūriniai – tradicinių motyvų interpretacijos, tarp kurių – šv. Jurgio ir Juozapo ikonografiniai portretai, Jūratės ir Kastyčio meilės istorija, ryškūs žalčio-jaunikaičio, saulės-motulės, gyvybės medžio simboliai. A. Gančierės kūryba kviečia mąstyti, kas esame ir iš kur ateiname į Žemę.
Rinkinys ,,Literatūrinės slinktys”. Rašytojų ir dailininkų kūryba
Menininkių kūrybą galima išvysti parodose: Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, Tauragės miesto kultūros centre ir virtualioje IRGI galerijoje. „Literatūrinių slinkčių“ rinkinyje publikuojama dailininkių kūryba – tai naujas žiūros taškas į jauną ir šiuolaikinę moterų kuriamą Lietuvos meno sceną. Čia nardoma tarp žmogiškų ir nežmogiškų būvio formų, tarp nepalaužiančio ir trapiojo laiko, tarp to, kas tikslu ir miglota, su žiupsneliu pasakų, kerėjimų ir praeities vėjų, lengvai kedenančių melsvas užuolaidas.
* Recenzija apie festivalio „Literatūrinės slinktys 2022“ literatų kūrinius publikuota žurnale „Literatūra ir menas“ (2022.09.09, recenzijos autorius – Martynas Pumputis).
Nuotraukos iš asociacijos SLINKTYS fb paskyros