Meno istorijoje esama nemažai atvejų, liudijančių, kad dailininkas yra pajėgus aprėpti ne tik kelias meno sritis, bet lygia greta gali reikštis ir nekūrybinėje sferoje. Vincentas Smakauskas (1797 – 1876) – kaip tik ir buvo tokia asmenybė. Metus pasimokęs Mokytojų seminarijoje prie Vilniaus universiteto, tame pačiame universitete jis ėmėsi dailės studijų, tapybą studijuodamas pas Joną Rustemą, grafiką – pas Juozapą Saundersą, o skulptūrą– pas Kazimierą Jelskį. 1821 metais, įgyjęs meno magistro laipsnį, jaunasis dailininkas tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje, iš kurios sugrįžęs kelis metus dėstytojavo Vilniaus universitete.
Tačiau netrukus jo dėmesys nukrypo į mediciną. 1836 pabaigęs tuo metu visoje carinėje imperijoje garsėjusią Vilniaus medicinos‑chirurgijos imperatoriškąją akademiją, Smakauskas ėmėsi gydytojo darbo. Pradžioje dirbo Mielagėnuose, o vėliau kelis metus gydytojavo Varšuvoje.
1858 m. Smakauskas galiausiai atvyko į Krikonis, kuriuose gyveno iki savo dienų pabaigos, laimingai vedęs Emiliją Kublickaitę, kurios šeimai priklausė Paliesiaus dvaras. Čia buvo nutapytas žymiausiu laikomas Smakausko paveikslas Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją. Monumentali reikšmingą visos Lietuvos kultūrinį įvykį vaizduojant drobė sukurta, minint 250-ąsias universiteto steigties metines. Nepaisant anuomet pelningos gydytojo praktikos, turtų Vincentas Smakauskas taip ir nesusikrovė, nors visą gyvenimą dirbo gydytoju, o šalia to – nuolatos kūrė.
Kokiomis pagundomis gali būti nusagstytas kūrėjo kelias, aprašyta 1848 m. publikuotame J. I. Kraszewskio romane Sfinksas. Kurdamas romaną, Kraszewskis intensyviai susirašinėjo su Smakausku.Tad Sfinkse verdančios intrigos, verslininkams pardavinėjant meno kūrinius ir už pinigus aprūpinant dailininkus pelningais užsakymais, atskleidžiančios menininko dramą, prasidedančią idealų siekiais ir pasibaigiančią menininką žlugdančiais sandoriais bei kompromisais, matyt, laikytinos ne tik literatūrinėmis Kraszewskio išmonėmis, bet ir Smakausko įžvalgų įamžinimu.
Smakausko Kraszewskiui rašyti laiškai išsamiai atskleidžia dailininko teorines pažiūras ir drauge rodo jo iliustracinį talentą. Mat laiškų mintis lydi kruopštūs, grakščia linija pasižymintys dailininko piešiniai, išduodantys glaudų menininkus siejantį asmeninį ir kūrybinį bendrdarbiavimą. Todėl nenuostabu, kad be iliustracijų A. Mickevičiaus poemai Konradas Valenrodas, M. Balinskio ir T. Lipinskio knygai Senovės Lenkija, K. W. Wójcickio knygai Senovės vaizdai, Liudviko Rėzos Dainoms, Smakauskas sukūrė iliustracijas ir Kraszewskio poemai Vitolio rauda. Be to, kad minėtieji kūriniai aiškiai nurodo į romantines nuotaikas, persmelkusias visą vėlyvąją Smakausko kūrybą, dailininko dėmesys iliustracijai atskleidžia ir ypatingą jo atidą piešiniui bei juo paremtai grafikai, kurios įvairias technikas dailininkas buvo meistriškai į valdęs. Gausybėje išlikusių piešinių Smakauskas įamžino anuometinio gyvenimo kasdienybę, peizažinius vaizdus, architektūrinius paminklus, bajorų bei paprastų žmonių pokalbių, ginčų, šeimyninio gyvenimo scenas. Didžiumos jo piešinių objektai – įvairių anuometinių laikų gyventojų, kuriuos dailininkas gerai pažinojo gydytojaudamas, kasdienybės vaizdai – ir juokingi, beveik karikatūriški. ir rimti, kartais – tiesiog eskiziški, sukurti lengva ranka, figūrų judesiais bei gestais perteikiantys personažų nuotaikas ir charakterius.
Beje, pats dailininkas piešinį laikė bet kokios meninės kompozicijos pagrindu, ir toks piešinio sureikšminimas gali būti suvokiama kaip Smakausko sąsaja su klasicizmu, kurio adeptų prioritetai, renkantis tarp spalvos ir piešinio, visada nusverdavo piešinio naudai. Smakausko prielankumą klasicizmui liudija jo prisipažinimas, kad iš visų žanrų vertingiausias jam yra istorinis, nepaisant to, kad Smakauskas tapė ir portretus, ir peizažus, ir mitologines bei religines ir buitines kompozicijas.
Inspiracijų šaltiniu klasicistai laikė antikinį meną. Tačiau Smakauskui jis niekada nebuvo vien aklo pamėgdžiojimo pavyzdys. Anot dailininko, „garbinti senovės graikų kūrinius, uoliai laikytis klasikinių dėsnių arba vėl per daug pasitikėti savimi, paniekinti šiuos dėsnius, kai nori sukurti ką nors nauja, visiškai skirtinga, − tai du kraštutinumai, kurių privalo vengti tobulumo siekiantis dailininkas“.
Nors dailininko kūrybiniame palikime yra ir klasicizmu bruožais paženklintų, ir romantizmu persmelktų kūrinių, religinės tematikos kūrinius, esančius Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, būtų sunku priskirti vienam ar kitam stiliui. Šiuose kūriniuose dailininkas, matyt, akivaizdžiai siekė savo minėtojo tobulumo, apjungiančio du kraštutinumus –simetrijos, pusiausvyros, formos aiškumo siekusį klasicizmo idealą ir jautrumu, laisvumu bei emocija alsuojančią romantizmo dvasią. Klasicistinių taisyklių dailininkas labiau paisė, kurdamas didžiules, beveik tris metrus siekiančias Šv. Petro ir Šv. Pauliaus skulptūras, įkomponuotas cenriniame bažnyčios fasade abipus portalo ir įamžindamas bažnyčios fundatorių Karolio bei Justinos Kublickių atminimą portretiniuose jų biustuose, lokalizuotuose bažnyčios presbiterijoje. Kaip ir daugeliui klasicistinių skulptūrų, šiems Smakausko darbams būdinga nuglotninta atidengtų kūno vietų plastika, veidų idealizacija ir kilnumą išreiškianti poza.
Gi tapybos darbai, puošiantys bažnyčią, pasižymi jautresne šventųjų traktuote. Keturi evangelistai – šv. Matas, šv. Morkus, šv. Jonas ir šv.Lukas nutapyti visu ūgiu tamsiame fone. Figūras papildo evangelistus reprezentuojantys simboliai – angelas, liūtas, erelis ir jautis. Turint omenyje carinės valdžios vykdomą draudimų bei represijų politiką, galima numanyti, kad religiniai siužetai, simboliai ir alegorijos buvo bene vienintelis įmanomas būdas kalbėti apie savus išgyvenimus. Todėl Smakausko nutapytųjų evangelistų spalvų niunsavimas, atida smulkioms, paveikslus sušildančioms detalėms yra ne vien kompozicijos organizavimo priemonės, bet ir emocinės paties dailininko būklės raiškos ženklai. Drauge su psichologizuotais evangelistų veidais jie sušvelnina griežtą klasicistinį paveikslų stilių, kurio dailininkas privalėjo laikytis, derindamas kūrinius prie klasicistinės bažnyčios architektūros stilistikos.

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Marijonas
Savickas. Fotografavo Loreta Jastramskienė
Šiltas paveikslų koloritas, per figūras švelniai slystanti šviesa, pasislepianti giliose, minkštose evangelistų drabužių klostėse daro paveikslų veikėjus giliai žmogiškus, ir galime tik įsivaizduoti, kokį įspūdį turėjo daryti šie kūriniai tiems žmonėms, kurie anais sunkmečio laikais kreipė į juos savo akis.
Turbūt – ne menkesnį nei tiems, kurie užklydę į Ignalinos rajone esančius Mielagėnus netikėtai atranda įspūdingus Lietuvos dailės turtus, o apie juos bažnyčios klebonas Marijonas Savickas atvykėliams visada turi ką papasakoti.
Virtualią Vincento Smakausko gyvenimo ir kūrybos parodą, paruoštą Mielagėnų bibliotekininkės Rimos Misiūnienės, galime apžiūrėti čia.
https://drive.google.com/file/d/1PB5x1jXa-0GwQOrxEQBheuADbxuI70nY/view