Rašytoja Birutė Jonuškaitė ir aktorius Eimantas Pakalka Mielagėnų
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje
Rezidencijoje ,,Lygiadienio link“ rašytoja Birutė Jonuškaitė aplankė Mielagėnus, kuriuose kartu su aktoriumi Eimantu Pakalka pristatė savo romaną ,,Maestro“. O dar Birutė pasakojo apie vaikystės patirtis, apie gimtąjį kraštą lietuviškoje Lenkijos dalyje, netoli Punsko, Seivų ežero pakrantes. Ji išsamiai atsakė į susirinkusių klausimus nė kiek neslėpdama, kad šiuo metu rašo naują romaną. MENO BANGOS publikuoja to romano fragmentą ir dėkoja rašytojai Birutei Jonuškaitei, atveriančiai slaptus gėlininko požemius.
***
Tėvai susirengė keliauti pas motinos gimines – į Labanorą. Grįš tik kitos dienos vakarą.
– Tu nakvosi pas kaimynę. Jau susitarėm.
Ginčytis jų šeimoje nebuvo įprasta. Vytukas nunarinęs galvą sekė motinai iš paskos. Kaimynė gyveno per kelis namus nuo mokyklos: maža trobikė su dar mažesniais langiukais ir pakrypusiu stogu. Daug gėlių aplinkui, kelios kriaušės, obelys, slyvos, vyšnia ir du serbentų krūmai kieme.
Gėlės Vytukui patiko. Galėjo į jų žiedus žiūrėti ilgai ilgai ir neatsibosdavo. Prie mokyklos esančiame gėlyne jų daug buvo, bet kol kas jis įsidėmėjo tik kelis mamos įvardytus jų pavadinimus: žinojo, kaip atrodo melsvių kupsteliai, kur veši bijūnų krūmai, ir kad patvorius vasaros viduryje geltonais žiedais apipildavo saulainiai. Pastariesiems ne itin gerai klojosi, kaip gali augti, jeigu kiekvieną dieną vaikų spiečius dūzgia po visus pašalius kaip koks viską trypiantis šimtakojis. O štai kaimynės Kotrynos kieme ramiai ir jaukiau vešėjo lelijos ir kardeliai, zinijos ir pentinėliai, prie tvartelio stiepėsi dedešvos ir jurginai. Nuo ankstyvo pavasario namelis kūpsojo žieduose.
Tos keistos formos ir linijos kėlė mažoje Vytuko galvelėje sumaištį: kaip čia viskas yra? Tik ką užsivėręs pribrinkęs pumpuras, o žiūrėk, kitą dieną jau ryškus žiedlapių vainikas su trapia piestele viduje. Ir nuojauta, kad viskas kažikaip susiję, kad žiedas kraunasi panašiai, kaip motina storėjo sesers Skaistės besilaukdama. Tik… augalai tylūs ir visiškai bejėgiai: kažkokia nematoma jėga išsprogdina pumpurą, ištiesina žiedlapius, išlanksto juos įvairiausiomis formomis, bet vos spustelėjai ir… dingo visas grožis. Dingo visa jų trapi stiprybė. Ar taip gali nutikti ir žmogui? Kad ir mažajai sesutei?
Tiesa, mama, sakydama, kad reikia mylėti visus Dievo kūrinius – ir gyvulėlius, ir medelius, ir net skruzdėles, – ne kartą yra ištariusi: be reikalo neskink gėlių, tegul jos gyvena.
Gyvena gėlės, medžiai, gyvuliai ir žuvys. Bet kaip atsiranda tiek keistų augalų, įvairiausių po juos laipiojančių vabaliukų? Kodėl ant vienų šakų kabo pailgos kriaušės, o ant kitų – apvalūs obuoliai, nors, regis, ir ten, ir ten – stūkso neaukštas medelis.
Daug tų klausimų, bet kad kažkaip nedrąsu juos tėvams užduoti, o svetimų nelabai pratęs klausinėti.
Vytukui patiko Kotryna Kasperavičienė, bet ir jos nedrįso klausinėti. Tą pirmą kartą, kai motina stumtelėjo trobikės duris, jis su palengvėjimu atsiduso: gal ir gerai, kad liks čia nakvoti. Jokio įprasto mokyklos kiemui erzelio, jokio iš skirtingų namų vaikų į klases atsigabento suneštinio – tiršto ir sunkaus – kvapo. Iš vidaus plūstelėjo tyla ir gaiva: grindys švarut švarutėlės, margais austiniais kilimėliais nuklotos, kaip tik ant vieno jų ridinėjosi saulė, prie durų – lyg kokie du meilūs kačiukais pūpsojo kailinės šlepetės. Virtuvės kampe – rausvų blizgančių koklių krosnis, šviesia užuolaidėle uždengtos ringės su puodais, prie stalo dvi kėdės, nuo trečios pakilo stambi, gėlėta suknele vilkinti moteris:
– Tai ar ilgam išvažiuojat? – tarsi margaspalvis kalnas Kasperavičienė pasisuko į motiną.
– Ne, ryt pavakariop sugrįšim, bet vieną nesinori nakčiai palikti, dar kas išgąsdins, – motina stumtelėjo Vytuką į priekį.
– Gerai, važiuokit su Dievuliu. Nesirūpinkit, būkit, kiek reikės.
Ir jiedu liko dviese. Augalota, stambi moteris ir mažytis berniukas.
– Nagi bernyti, ir ką mudu veiksim? Gal pirmiausia tave pamaitinkim?
Vytukas pakėlė akis, norėdamas geriau įsižiūrėti į moters veidą. Iš apačios jis tematė gėlėtą stuomenį ir virš jo kalbančią galvą. Juokinga ta Kasperavičienė, pagalvojo, kažkokia be kaklo.
Iš tikrųjų ji turėjo kaklą ir netgi dailų, ir gintarinių karolių – dėl sveikatos – nuo jo dieną naktį nenusisegdavo, bet jos krūtinė buvo tokia didelė, kad vaikui iš apačios net ir tų karolių nesimatė. Tik kai abu darže prisiraškę agurkų susėdo prie baltai užtiesto stalo ir moteris jam pakišo dubenėlį su medumi, jis iš arti pamatė milžiniškas, po kartūno suknele pūpsantis krūtis ir kažkur tarp jų neriantį tamsų griovelį. Virš jo geltoni, kaip agurkų žiedai, švietė karoliai.
– Valgyk, valgyk, o paskui padėsi man žirnius išlukštenti, – Kasperavičienė pasitaisė ant viršugalvio susuktą storą kasą, stipriau ją prispaudė smeigtukais. Ji, kaip ir visa troba, kvepėjo vėju, o gal agurkais, o gal tomis gėlėmis, kurios žydėjo už lango, kurių – raudonais žiedais apsipylusių – buvo ir ant palangių prikrauta. Keista ramybė sklido nuo šios moters, ji priešingai nei darbų užguita mama, niekur neskubėjo, viską darė lėtai, ramiai, nekreipdama dėmesio į iš gatvės atklydusį kokio nors vežiko šūksnį ar vaikų spygavimus.
Vytukas jos kieme pirmą kartą suvokė, nors dar ir nemokėjo įvardyti, kad yra šiame pasaulyje darna, kad žmogui lemta patirti palaimos būsenas. Sėdi abu ant suoliuko priešais trobą, vienas su vienu žirnių virkščių pundeliu, kitas – su kitu ir abu čežena: paima, spusteli ankštį ir nykščiu išridena žirniukus – kiekvienas į savo dubenėlį. Kasperavičienės pirštai dideli, bet daug vikresni – jos dubenėlis jau beveik pilnas. Vytukas pirmą kartą lukštena, todėl jo žirniukai dažnai iššoka pro ankšties kraštą ir nusiridena po suolu.
– Nieko tokio, palik, paskui, baigę darbą, surinksim, nuplausim. Niekur jie toli nepabėgs, – ramiai sako moteris, neatitraukdama žvilgsnio nuo savo rankų. Jos krebždena virš gėlėto, žalių ankščių nuoplaišomis apkritusio skreito ir, regis, susilieja su kiemu, kuriame – vien žydėjimas!
Kai užaugsiu, mąsto Vytas, turėsiu visą žydintį lauką. Dar nežino, kas tai bus – tulpės, aguonos ar ramunės, bet kad žydėjimas plytėtų kiek akys užmato – iki horizonto!
Švelni vasaros šiluma supasi ant gėlių ir ant smilgų, glosto nuogas plonas Vytuko ir stambias Kasperavičienes blauzdas. Dūzgia bitės, miestelio pakraštyje, už sodo, kur tyvuliuoja „Raudonoji jūra“ – klykauja pempės. Iš po serbentų krūmo išlenda Rainis – didelis, tingus katinas pasirąžo, griūna ant žolės ir vartaliojasi iš malonumo.
Birutės Jonuškaitės ir Eimanto Pakalkos klausytojai
Tą žirnių lukštenimą Vytas prisimins dar daugybę kartų ir jau būdamas žilagalvis supras paprastą tiesą: gyvenimas pilnas mažytelaičių dalykų, regis, nereikšmingų krustelėjimų, bet kai juos darai su meile, net smulkiausi darbeliai tampa dideliais. Įvyksta didelė revoliucija. Kažkas švento, dieviško slypi mažmožiuose ir pats laimingiausias žmogus būna tada, kai tas šventumas jam atsiskleidžia. Tada ir atsiveria gyvenimo grožis. Ypač tai svarbu patirti vaikystėje. Užčiuopti suvokimo pradžią, kad pasaulis nėra blogas, nėra grėsmingas. Tik daug jame nelaimingų žmonių. O kad jie patikėtų, jog kiekviename žingsnyje galima atrasti Šviesą! Tikėjimas – meilės istorija. Ir viena šios istorijos pagrindinių veikėjų Vyto gyvenime buvo apie savo atliktą kilnią misiją nieko nenutuokianti Kasperavičienė.
***
Kai žirniai išlukštenti, gėlės palaistytos ir nuo takelių nušluoti smulkūs beržų žirginėlių sparneliai, kai šešėliai nutįsta ir saulė pasislepia už obelų, moteris kviečia Vytuką prie šulinio – čia stovi keli prišilusio vandens kibirai. Pripila pilną dubenį. Vytukas nusitraukia per galvą marškinėlius ir turškiasi kaip koks žvirblis pavasario balutėje. Kasperavičienė liepia nusiplauti ir kojas – su tokiomis, kaip kaminkrėčio, į lovą nesiguldysianti. Murziną vandenį plačiu mostu ji šliūkšteli po slyva.
– Eik vidun. Aš tuoj, – sako ir nusimovusi per galvą suknelę, pasilenkia virš dubenio. Vytukas norėtų bent akies krašteliu pasižiūrėti, kaip ji prausis, bet nedrįsta. Klusniai veria trobikės duris. Ant slenksčio lieka tik Rainis – primerktomis akimis laukia, kol šeimininkė baigs visas procedūras ir pateiks jam vakarienę.
Greitai jis gauna saldaus pieno dubenėlį, o Vytukas – rūgpienio puodelį ir skanios duonos riekę. Rainis apsilaižo ir pradingsta sode – keliaus į naktinę medžioklę. Kasperavičienė suplauna indus, išneša laukan, ant gėlių lysvės išpila vandenį ir sugrįžusi nusišluosto rankas:
– Nagi, rodos, visus darbus baigėme. Pasimelsim ir eisim ilsėtis.
Pasiima storą, juodais viršeliais maldaknygę, varto parudusius lapus.
– Pagiedosim psalmę.
Ji gieda žemu aksominiu balsu, visai ne taip kaip bažnyčioje cypaujančios moterys, ir jos giesmės žodžiai negirdėti. Gieda užsimerkusi, tai kam jai ta maldaknygė? Gieda pasisiūbuodama pirmyn atgal, krūtinė kaip koks švelnus debesis tai priartėja tai nutolsta nuo Vytuko akių ir tas monotoniškas judėjimas jį ima migdyti lyg sėdėtų sūpynėse.
Jis nežino, kiek laiko trunka giesmė, nes krūpteli tik tada, kai Kasperavičienė atsistoja, nueina ir uždaro lauko duris, užkabina kabliuką. Paskui pradingsta gretimame kambarėlyje. Vytukas knapsi prie stalo. Nežino, kur jam reikės miegoti ir nedrįsta paklausti.
– Nagi ateik, ko ten patamsyje tūnai?
Jis vangiai keliasi, slenka per kambarį iki atvirų durų. Už jų – lova mediniais galais, stalelis, mažytė lentynėlė su knygomis, laikraščiais ir kažkokiomis dėžutėmis. Ant stalelio – šukos, segtukai, plaukų segės. Kasperavičienė stovi su baltais marškiniais, per dešinį petį permesta kasa kabo kaip arklio uodega.
– Aš miegosiu iš krašto. Tada man bus ramu, kad neiškrisi.
Vytukas paklusniai ropščiasi į lovą, prisispaudžia prie pat sienos, ant jos kabo kilimėlis: mergaitė, žąsys, gaidys, namelis, medis – visko prietemoje jau ir įžiūrėti negali, bet vaizdelis jam gražus.
Tada lova sugirgžda, sudejuoja jos mediniai galai – Kasperavičienė išsitiesia visu ūgiu.
– Ak, tu mano darbininkėli, privargai, miegok, dabar jau miegok.
Ji apkabina Vytuką, prisitraukia ir priglaudžia taip stipriai, kad jo nosis įsibedžia į kažką minkštą po jos pažastim. Jis net alsuoti bijo. Atrodo, kad uždus. Bet ne dėl oro trūkumo, o iš netikėtai visą kūną užliejusios palaimos.
Guli apsikabinęs šiltą, švelnią moters krūtį ir tirpsta nuo jį apimančio jaukumo: ak, kad šita nakties malonė niekada nesibaigtų!
Mielagėnų gėlės Birutei
Po daugelio metų, jau gulėdamas mirties patale, Vytas svarstys: niekada žmogus nežino, kaip jis kitiems atrodo. Ypač vaikui. Kasperavičienę daboklės sargas vadino kumele, didžiapape, mama – gėlių Kotryna, o Vytui ji buvo jaukiausias Šėtos užutėkis, kuriame nurimsta visi jo nuolat dirbantys kojų raumenys, išnyksta judėjimo poreikis ir smalsumas. Jeigu jis būtų jūreivis, sakytų, kad šitą moterį išvydus, jo laivo burės pačios susisklendžia su tokiu pasitikėjimu, lyg ji, o ne Dievas lemtų vėjo stiprumą ir kryptį. Lieka tik lengvas, protą apgaubiantis ūkas – palaimos uostas.
Pirmą kartą patirtas moters artumas, moters kvapas įsirašo į jo sąmonę kaip didžiausia gyvenimo laimė.
Nakvynės pas Kotryną Kasperavičienę – štai kas buvo saldžiausia jo vaikystės patirtis!
Nuotraukos iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo