Fotografą, knygų dizainerį, gamtininką Andrių Surgailį šnekina Ričardas Šileika Toks
Esi grynakraujis vilnietis. Gyvenai su tėvais pačiame centre, Pylimo gatvėje, lankei Salomėjos Neries vidurinę mokyklą. O kaip į Tavo gyvenimą įsiterpė ir plačiai apėmė gamta? Nuo drugelių ir vabalų, kurių gausingas kolekcijas esi surinkęs, nuo žolių, gėlių iki paukščių, iki gyvūnų. Iki įdomiausių gamtos dalykų, kurių subtilybių esi ir man pripasakojęs, ir mane su tuo pažindinęs. Iš kur Tavyje tatai?
Savo ikimokyklinę vaikystę ir mokyklos atostogas leidau pas senelius Utenoje. Tai mano mamos tėvai, Antanas Vaivada ir Alma Vaivadienė. Senelis prieš karą buvo Tauragės apskrities ūkvedys, Tauragės dvaro sodininko sūnus. O močiutė labai didelė gėlių mėgėja. Gėlių žieduose skendėdavo visas sodas. Aš, mažas vaikas, toje nuostabioje augalų apsuptyje ir išaugau.
Mokyklos laikais man parūpo ir paukščiai. Juos stebėdavau, įrašinėdavau jų garsus, kolekcionavau jų lizdus, jų kiaušinius. Po studijų tuometiniame Dailės institute susipažinau su mokslininku entomologu Viktoru Pacevičiumi. Kartu su juo važiuodavom į miškus, į laukus stebėti ir gaudyti kolekcijai drugelių. Kaip aš jais susidomėjau? Kai su šeima apsigyvenome Utenoje, mažasis mano sūnus (Antanas) vis klausinėdavo: o kas čia, o kas čia? Ir rodydavau: va čia toks drugelis, čia toks drugelis. Pagaunu, stiklu užvožiu, bet tai labai neestetiška. O tie drugeliai yra dieviško grožio! Minėtas Viktoras man daug ką išaiškino, daug išmokė apie vabzdžių pasaulį, aš ir pats per tą laiką perskaičiau labai daug literatūros. Aš manau, jau turėjau maždaug vidutinio gamtos fakulteto studento išsilavinimą.
Pamažėl susidėliojo drugelių mano kolekcija. Aišku, bepigu man buvo gaudyti. Šalia ežeras, naktį aš lempą uždegu, priskrenda visokiausių įdomybių. Prašau, galiu pademonstruoti – devynios entomologinės dėžės, kuriose apie tūkstantį du šimtus egzempliorių.
Aišku, įdomūs man buvo ir vabalai. Na, visokių plėviasparnių ar blusų aš nerinkau.
Mokytojavai Tauragnuose ir Utenoje. Vasarų vasaros ir žiemų žiemos leistos sodyboje, prie pat Dauniškio ežero. Kur kieme rudenimis giles barsto didžiulis ąžuolas. Prašau papasakok apie savo giminės šaknis.
Kai mano aukštojo mokslo studijos ėjo į pabaigą, seneliai jau pasimirė, ir namas liko tuščias.
Kadangi man labai nepatiko sovietinė kariuomenė, dariau viską, kad ten nepapulčiau. Tuo metu buvo toks parėdymas, kad kaimo mokytojų į kariuomenę neimdavo. Tada mudu su žmona Laima 1980-aisiais ir atvažiavome į šitą sodybą. Ir čia užsibuvome gal penkiolika metų. Aš mokiau vaikus dailės dalykų Tauragnuose ir Utenoje.
O šitą namą pastatė mano tėvo Leopoldo Surgailio tėvas Laurynas Surgailis, kuris buvo amatininkas, labai geras siuvėjas. Jo žmona lenkė Marija Kiersznowska, buvo namų šeimininkė. O mano mamos tėvas Antanas Vaivada buvo lietuvis, močiutė Alma Vaivadienė buvo Lietuvos latvė. Kapinėse prie Alaušo ežero palaidoti Alma ir Antanas Vaivados. O Utenoje, bažnyčios šventoriuje (mat prie bažnyčios kapinės), – Laurynas ir Marija Surgailiai.
O mano tėvai Leopoldas Surgailis ir Aspazija Vaivadaitė (vėliau Surgailienė) susitiko studijuodami Valstybiniame dailės institute (dabar Dailės Akademija). Ir tapo tėvas tapytoju, o mama – grafike. Mamos iliustruotas pasakų skryneles (buvo tokia pasakų serija) turbūt dažnas vyresnio amžiaus turėtų prisiminti. Gal ir ne tik jas – ji yra iliustravusi nemažai ir kitokių knygelių vaikams. Tėvą prisimena ne viena Dailės institutą baigusių dailininkų karta, nes jis ilgus metus ten dėstė. Mokiausi pas jį tapyti net aš. Kai augi dailininkų šeimoje, menas tampa tavo kasdienybe, kartais net prievole.
Podraug su uteniškiu Rimantu Udru 2009-aisiais įsteigėte gamtos fotografų klubą „Žalias skėtis“. Kiekvieną Žemės dieną skelbiate ir rengiate parodas konkursus. Klubas skleidžia savo žinią labai plačiai. Viską valia sužinoti interneto svetainėje http://www.fotosketis.lt/. Kiekvienais metais Tu maketuoji ir išleidi parodos katalogą. Pasakyk apie šią veiklą iš savo varpinės / pozicijos.
Jau pradėjęs fotografuoti ir spalvotai, atspaudų daryti eidavau į Utenos prekybos centre įsikūrusią Fujifilm fotolaboratoriją. Tada ir susipažinau su ten dirbusiu fotografu Rimantu Udru. Įšsikalbėję nutarėme organizuoti gamtos fotografijų parodas. Nuo dutūkstantųjų jas kasmet ir rengdavome. O po devynerių metų nutarėme įsteigti fotografus gamtininkus vienijančią organizaciją, kurią pavadinome klubu „Žalias skėtis“. Kodėl toks pavadinimas? Fotolaboratorijoje, kurioje ir dirbo kolega Rimantas Udras, turėtas būtent žalios spalvos skėtis, po kuriuo susėsdavome bendriems pokalbiams ar reikalams spręsti.
Ir tada prasidėjo rimtos parodos. Išsivystė iki to, kad jos tapo ne tik kasmetinės, bet ir tarptautinės. Turime fotografų iš Ukrainos, iš Rusijos, iš Japonijos, iš Šveicarijos, iš Lenkijos, iš Baltarusijos, iš Latvijos. O kadangi tai parodos – konkursai, tai esame įsteigę įvairių prizų. Tiesa, valstybė mūsų veiklą dotuoja labai kukliai. Tad patys pagal išgales sumanėme, kad pagrindinis prizas būtų penkiasdešimties litų sidabrinė moneta.
Andriau, esi laisvos ir kūrybingos žiūros fotografas. Naudoji įvairias fotopriemones – ir plačiaformatę fotokamerą, ir tradicinį fotoaparatą, o sykiu ir skaitmeninę techniką (įskaitant droną). Tavo gausių fotoparodų neišminėsiu. Domintys apie jas žinių tikrai surastų.
Sakyk, ką dar (ar dar kartą) iš savo nuveikto, iš savo fotografuoto noriai rodytum imliam ir smalsiam žiūrovui?
Mano svarbiausias veiksmas yra fotografuoti senąjį medinį paveldą. Pradžioje tai pradėjau fotografuoti kelių rajonų įvairius paminklus Lietuvos Kultūros paminklų sąvado užsakymu. Po to pamačiau, kad ir pats galiu tą reikalą tęsti ir plėtoti. Medinis paveldas ne tik kad nyksta, bet nyksta labai greitai. O dabar dar „geriau“ – jau griauna ir šimtamečius mūrinius namus. Jau ir tuos reikia fotografuoti. Nes ir tokių nebeliks.
Fantastiškos ir vertingos Tavo, Andriau, yra išleistos knygos albumai „Medinis Vilnius“, „Medinis Kaunas“, „Medinė Palanga“, „Mediniai Druskininkai“ (leidykla „Versus aureus“). Man regis, pačiu laiku spėjai nutverti daug paveldo. Štai eidamas kad ir sostinės Žygimantų gatve, neberegiu čia stovėjusių įspūdingo grožio medinukų. Ką manai apie tokias urbanizacijas?
Paprastai į tokius klausimus atsakau labai piktai ir pakeltu balsu. Nuo 2006-ųjų, kada aš išleidau pirmąją knygą „Medinis Vilnius“, iki šios dienos susekiau bent aštuonis dingusius pastatus (visų netikrinau). Tai
žiauru! Gal esi pastebėjęs tokį pavyzdį. Eidamas per Vilnių, už kokio kampo aptinki medinuką, tuščią, nebegyvenamą. O skelbime parašyta „Parduodamas sklypas“. Tai ką, namukas yra niekas?
O, sakykim, japonai turi pagodą ar kelias iš VI amžiaus! Žinoma, tūkstantį metų tokia architektūra neišsilaiko. Tai ką jie daro? Jie sistemingai šimtus metų remontuoja ir atnaujina tiksliai, kaip buvo pačioje pradžioje. O mes ką darome? Mes nušluojame visą savo paveldą. Ir ką? Liekame mankurtai. Aš suprantu šią bėdą. Apsukrūs žmonės žino ką daryti, kad gautų poros milijonų eurų greitą pelną. O kadangi kultūra yra nepelningas dalykas, tiktai imlus pinigams, todėl taip ir vyksta.
O kiek ta mūsų valstybė turi istorijos? Būta kažkada viduramžiais, tada būta tarpukariu, na, ir dabar. Tai palauk, kol mes išsiugdysime savo mentalitetą. O žmonės nori staigiai padaryti daug pinigo, tai perka žemę, o tuos namukus nušluoja. Taškas.
Esi knygų dizaineris. Kiek sukūrei knygų, katalogų, albumų, tikriausiai, ir pats nesuskaičiuoji. Kas esmingo, kas būtent Tau išskirtino yra kuriant knygų formatą, knygų išvaizdą?
Knygos formatą, aišku, diktuoja jos tema. O kiekviena knyga reikalauja savo stilistikos ir dydžio, ir spalvyno ir, be abejo, savo šrifto. Kad ir kaip skambėtų banaliai – ir meilės.
Kadangi mano mama buvo vaikiškų knygų iliustratorė, tai aš nuo pat vaikystės visuomet matydavau, kaip tai yra daroma. Apie tai visada buvo kalbama, kaip čia geriau padaryti. Taigi mama iliustracijas ir tekstus kurdavo su žirklutėmis ir teptuku, karpydavo raideles, jas klijuodavo. Aš didintuvu jai atspausdavau kokio nors šrifto fotografijas. Iš tų fotoruošinių ji išsikarpydavo. Ech, mostelėdavo ranka, ne toks dydis! Tada darydavau vėl iš naujo. Todėl man yra stebuklas, kad aš šį dalyką dabar galiu padaryti kompiuterio dviem mygtuko spustelėjimais. Ir išeina labai švariai, be jokių klijų.
Tavo sukurtų vitražų būta įvairiose įstaigose Vilniuje, Utenoje, Jurbarke, Nidoje. Lietuvai tapus oficialiai nepriklausoma, įsisiautus įvairioms neblaivioms persitvarkoms, dalis minėtų meno kūrinių buvo išblokšti. Teiraujuosi Tavęs apie mūsų visuomenę, kuri gangreit susižavėjo plačiojo pasaulio madomis. Ką pasakytum?
Pirmas lemiamas dalykas, tai technologijų pasikeitimas. Daugiausia vitražo kūrinių esu pagaminęs švietimo įstaigoms. Atėjo laikas, mokyklos gaudavo pinigų plastikiniams langams įstatyti. O tuos medinius su vitražais išmeta lauk. Arba neišmeta, sukrauna rūsyje. Pasiteiravus, ar dar galima juos pritaikyti ir plastikiniams langams, atsako, jog jau jie nurašyti. Kad jau „susidėvėjo“ jų vertė. Jeigu dabar paklaustume vyresniųjų vitražistų, tai visi tą patį paliudytų, kad daug vitražų arba dingo, arba tiesiog išmesti.
Antras dalykas: paaiškėjo, kad tikras vitražas pasaulyje gana brangus ir yra prabangos prekė. Todėl populiariuose interjerų kataloguose tai retas objektas. Eilinis pilietis darydamasis remontą jau apie jokius vitražus nebesvajoja…
Dėstai Vilniaus dailės akademijoje. Ką Tau šiais margais laikais reiškia pedagogika? Ko galima išmokyti jauną žmogų, kai žinių ir informacijos „ant kiekvieno kampo“? Koks mokytojo, dėstytojo vaidmuo?
Pradėjau mokytojauti, kaip sakiau, nenorėdamas eiti „į čebatus“. Pedagogo žinių ir patyrimą turėjau. Dar studijuodamas Tapybos katedroje buvau mokomas pedagogikos pagrindų. Turėjau teisę dėstyti. Kiurksodamas Utenoje sulaukiau buvusio Fotografijos ir videomeno katedros vedėjo Alvydo Lukio telefono skambučio. Jis ir pakvietė mane dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Sako, moki paišyti, moki fotografuoti, moki knygų dizainą.
Palyginus su dvidešimtuoju amžiumi, dabar yra skirtumas. Nes anksčiau pedagogika buvo tokia priverstinė įsakomoji. Jeigu tu ne, tai mes tave… tra ta ta. O dabar jau pačiam dėstytojui reikia taikytis prie studento. O ne studentui prie dėstytojo. Žinoma, studentas yra studentas, o dėstytojas – dėstytojas. Bet tai, be abejo, neleidžia užmigti, o ir smagiau.
Jauni žmonės yra įdomūs. Aš iš jų irgi pasimokau. Kadangi dabar priėjimas prie informacijos yra begalinis, tai dėstyti – smagumėlis. Ankstyvaisiais laikais, menu, savo tėvą, prisirinkusį knygų ir albumų iš Martyno Mažvydo bibliotekos ir persikreipusį, tempiantį tai parodyti savo studentams. O kiek ir man teko bibliotekose daryti meno kūrinių reprodukcijų skaidrių tėvo studentams rodyti… Dabar įjungi internetą ir prašau žiūrėk.
Andriaus Surgailio nuotraukos.