
Gintarės Adomaitytės knygos „Neramūs vėjai tykioje pakrantėje“ viršelis.
Viršelio autorius – Rokas Gelažius
Yra knygų, kurias perskaitome ir paliekame praeityje, o yra tokių, kurios pasilieka šalia, nepastebimai keisdamos mūsų santykį su pasauliu. Kartais prie jų sugrįžtame po daugelio metų ir nustembame: pažįstami tekstai prabyla visai kitais balsais, vaikystėje žavėję nuotykiai atsiveria kaip pasakojimai apie vienatvę, baimę, netektį ar žmogaus pastangas išsaugoti orumą. Būtent tokį skaitymo patirties daugiasluoksniškumą tyrinėja Gintarė Adomaitytė naujoje knygoje „Neramūs vėjai tykioje pakrantėje“.
Tai ketvirtoji autorės knyga, skirta rašytojų gyvenimams ir kūrybai, pratęsianti „Sparnuotų iškabų“, „Gražuolės vaikų“ ir „Už sidabro kalnų“ pradėtą pasakojimų ciklą. Tačiau šių tekstų nederėtų laikyti įprastomis literatūrinėmis biografijomis. G. Adomaitytei rūpi ne vien atkurti rašytojų gyvenimo aplinkybes ar pristatyti svarbiausius jų kūrinius. Biografijos jai tampa galimybe kalbėti apie skaitymą kaip asmeninę patirtį, apie literatūros ir gyvenimo sąveiką, apie atmintį, išsaugančią ne tik perskaitytas istorijas, bet ir jas lydėjusius jausmus.
Knygoje susitinka devyni skirtingų epochų, šalių ir literatūrinių tradicijų autoriai: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas, Feliksas Zaltenas, Džekas Londonas, Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Kornelis Makušynskis, Aldona Liobytė, Elena Spurgaitė, Džeraldas Darelas ir Alma Karosaitė. Iš pirmo žvilgsnio tai gana margas būrys. Vis dėlto jį vienija ne tik kūryba vaikams ir jaunimui, bet ir pačios G. Adomaitytės santykis su šiais rašytojais. Vienus ji pažįsta iš knygų, kitus pažinojo asmeniškai, tačiau visi jie vienaip ar kitaip dalyvavo jos gyvenime.
Vienas patraukliausių knygos bruožų – savita pasakojimo laisvė. Autorė nesiekia nuosekliai rekonstruoti rašytojų biografijų, neįspraudžia jų gyvenimų į gimimo, kūrybinės brandos ir mirties datomis apribotą pasakojimą. Biografiniai faktai čia svarbūs, tačiau jie nėra galutinis tikslas. Veikiau tai atspirties taškai, iš kurių leidžiamasi į platesnį literatūrinių, istorinių ir asmeninių patirčių lauką. Vienas prisiminimas pažadina kitą, perskaityta knyga primena kadaise sutiktą žmogų, o iš pažiūros nereikšminga detalė netikėtai atveria naują kūrėjo gyvenimo ar jo tekstų prasmę.
Toks rašymo būdas artimas eseistikai, kurioje svarbi ne tik pasakojimo tema, bet ir pats mąstymo judėjimas. G. Adomaitytė leidžia skaitytojui stebėti, kaip gimsta jos mintis, kaip ji abejoja, prisimena, tikrina, ieško sąsajų, kartais nuklysta į šalį, kad vėliau netikėtai sugrįžtų prie pradėtos istorijos. Šie nukrypimai nėra vien noras pagyvinti biografinį pasakojimą. Dažnai būtent juose atsiskleidžia tai, ko neįmanoma perteikti vien faktais – kūrinio poveikis žmogui, jo vieta asmeninėje atmintyje, gebėjimas net po daugelio metų keisti tikrovės suvokimą.
Galbūt šios pasakojimo laisvės ištakos slypi pačiame autorės santykyje su skaitymu. Ji pasakoja, kad dar prieš pasirinkdama žurnalistikos studijas svarstė, ar ten bus galima daug skaityti. Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas prisiminimas savaip paaiškina ir jos kūrybinę laikyseną. Literatūra jai pirmiausia yra ne profesinio domėjimosi objektas, o gyvenimo būdas, nuolatinis smalsumas ir skaitymo malonumas. Todėl ir rašytojų biografijos jos tekstuose netampa vien informacijos rinkiniu – jos išauga iš ilgai puoselėto asmeninio santykio su knygomis.
Ypač ryškiai tai atsiskleidžia pasakojime apie Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną. Rašytojas į G. Adomaitytės gyvenimą ateina dar vaikystėje, Žaliakalnio namuose, ir lieka joje nepaisant gyvenamųjų vietų, metų ar besikeičiančių skaitymo įpročių. Hofmano kūryba tampa savotišku pasaulio suvokimo būdu, leidžiančiu kasdienybėje įžvelgti paslaptingumo. Net pasakojimas apie turgaus prekeivę, kadaise pardavusią autorei tariamus devynžiedžius, įgyja hofmaniško paslaptingumo. Tikrovė tarsi susilieja su literatūra, o pastaroji ima veikti kasdienio gyvenimo suvokimą. Šitaip atsiskleidžia svarbi G. Adomaitytės kūrybinė nuostata: literatūra nėra vien perskaitytų tekstų visuma. Ji tampa žmogaus patirties dalimi, savotišku vidiniu pasauliu, kurio neįmanoma atskirti nuo prisiminimų, jausmų ar vaizduotės.
Ne mažiau reikšmingas pasakojimas apie Feliksą Zalteną ir jo „Bembį“. Vaikystėje skaityta istorija apie miško gyventojus, jų baimes ir išlikimo kovą suaugusios skaitytojos akimis atsiveria kaip žydų likimo alegorija. Iš pažiūros paprastas pasakojimas apie gyvūnus įgyja istorinį ir egzistencinį svorį. G. Adomaitytė primena, kad vaikų literatūra nebūtinai yra saugi, švelni ar nuo pasaulio žiaurumo apsauganti erdvė. Kartais kaip tik ji pirmoji leidžia vaikui susidurti su neteisybe, smurtu ir praradimu, nors tikrąjį šių patirčių mastą jis suvokia gerokai vėliau.
Zalteno „Bembio“ ir Volto Disnėjaus animacinės ekranizacijos sugretinimas leidžia kelti ir platesnį klausimą, kas nutinka kūriniui, kai jis tampa masinės kultūros dalimi. Plačiai žinomas personažas gali užgožti savo kūrėją, o vizualiai patraukli istorija – sudėtingesnius literatūrinio originalo prasmių sluoksnius. Kad šis skirtumas autorei svarbus, liudija ir jos pasidalijimas apie susitikimus su vaikais įvairiuose renginiuose: daugelis jų pažinojo „Bembį“ iš animacinio filmo, bet ne iš Zalteno knygos. G. Adomaitytei tai kelia klausimų, nes ekranizacija ne tik pakeičia pasakojimo formą, bet ir gali gerokai susiaurinti jo prasmes. Čia išryškėja dar viena jos kūrybinė nuostata – pastanga grąžinti skaitytoją prie paties literatūros teksto, skatinti nepasikliauti vien kultūroje įsitvirtinusiais, dažnai supaprastintais kūrinių vaizdiniais.
Savitas autorės santykis su literatūra atsiskleidžia ir pasakojime apie Džeką Londoną. Rašytojo biografija čia susipina su prisiminimais apie vaikystėje skaitytą „Baltąją iltį“, bibliotekas ir žmones, padedančius atrasti knygas. G. Adomaitytei svarbu ne tik tai, ką rašytojas sukūrė, bet ir kokios aplinkybės leido jam tapti kūrėju. Pasakojimas apie Londono gyvenimą primena, kad literatūra gimsta ne vien iš talento ar vaizduotės, bet ir iš atkaklumo, darbo, gyvenimo patirties, kartais – iš nuolatinės kovos su nepalankiomis aplinkybėmis.
G. Adomaitytės eseistinis kalbėjimas išsiskiria intonacijų įvairove: ji moka būti švelniai ironiška, žaisminga, netikėtai atvira, bet kartu – ir rimta, susikaupusi. Retoriniai klausimai, trumpos pastabos, abejonės ir prisipažinimai kuria gyvo pokalbio įspūdį. Skaitytojas nėra vien informacijos gavėjas – jis kviečiamas kartu svarstyti, prisiminti, nesutikti ar ieškoti atsakymų. Tokie niuansai ypač svarbūs knygai, kurios viena pagrindinių temų yra pats skaitymas ir jo gebėjimas suartinti skirtingų kartų žmones.
Knygai būdingą fragmentiškumą galima suvokti ir kaip pasirinktą pasakojimo formą. Juk taip dažniausiai veikia ir mūsų atmintis: ji nesilaiko chronologijos, nesaugo visų įvykių vienodai, iš praeities iškelia tai, kas dėl vienų ar kitų priežasčių tebėra gyva.
Atmintis šioje knygoje tampa vienu svarbiausių pasakojimo veikėjų. Ji sieja skirtingas epochas, geografines erdves, kūrėjų gyvenimus ir pačios autorės patirtis. Tačiau G. Adomaitytei rūpi ne vien individuali atmintis. Pasakodama apie rašytojus, ji nuolat kelia ir platesnį klausimą: ką išsaugo, o ką pamiršta kultūra? Kodėl vieni kūriniai lieka gyvi kelioms skaitytojų kartoms, o kiti pamažu pasitraukia iš akiračio? Kas lemia, kad vieni autoriai tampa visuotinai atpažįstami, o kitų vardus tenka iš naujo priminti?
Kad pastangos priminti rašytojus G. Adomaitytei yra ne atsitiktinis, o sąmoningas kūrybinis pasirinkimas, patvirtina ir jos pačios pasisakymai apie šią knygą. Ji svarsto, kad net, atrodo, pamiršti rašytojai nėra pasenę ar nebeaktualūs – veikiau jie atsidūrė kultūrinio dėmesio nuošalyje. Kaip yra sakiusi aptariamos knygos autorė, jai norėjosi kalbėti apie tuos, kurie nestovi scenos šviesoje. Tačiau tam, kad jie sugrįžtų, kartais pakanka visai nedaug: štai Kornelį Makušynskį ji pati iš naujo atrado tvarkydama namuose knygas, kai į rankas netikėtai pateko vaikystėje skaitytas kūrinys. Ši, regis, menka kasdienybės detalė daug pasako apie G. Adomaitytės santykį su literatūra.
Šie klausimai ypač ryškūs pasakojimuose apie lietuvių rašytojas. Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Aldona Liobytė, Elena Spurgaitė, Alma Karosaitė – skirtingų likimų ir kūrybinių patirčių moterys, kurių gyvenimai leidžia pažvelgti į XX amžiaus Lietuvos kultūrą ne vien per žinomus istorinius įvykius, bet ir per asmenines pastangas išlikti, kurti, palaikyti ryšius su kitais. G. Adomaitytė geba pastebėti tai, kas didžiajame istorijos pasakojime dažnai lieka nuošalyje: kasdienį rūpestį, kūrybinę draugystę, padrąsinantį žodį, žmogaus gebėjimą išsaugoti vidinę laisvę net nepalankiomis aplinkybėmis.
Ypač jautrus pasakojimas apie Eleną Spurgaitę, kurios istorijos pavadinimas tapo ir visos knygos pavadinimu. Rašytojos biografija dėliojama iš išlikusių faktų, kitų žmonių prisiminimų, kūrybos fragmentų ir pačios G. Adomaitytės patirties. Čia svarbus ne vien noras priminti mažiau žinomą kūrėją. Autorė prisipažįsta reginti Spurgaitės įtaką savo pasakose. Taigi literatūrinė atmintis pasirodo ne kaip sustingęs praeities vaizdas, o kaip gyvas kūrybinio tęstinumo procesas. Vieno žmogaus parašyti tekstai išlieka kito žmogaus vaizduotėje, kalboje, pasaulėjautoje, net jeigu šis ryšys ne visada iš karto atpažįstamas.
Panašiai atsiskleidžia ir Aldonos Liobytės portretas. G. Adomaitytė prisimena kadaise turėjusi galimybę su ja susitikti, tačiau taip ir neišdrįsusi užmegzti artimesnio pokalbio. Šis neišsipildęs susitikimas tampa savotiška pasakojimo pradžia. Tai, kas anuomet liko nepasakyta, dabar mėginama suprasti per laiškus, prisiminimus, kitų žmonių liudijimus. Asmeninė atmintis čia pasirodo esanti nepilna, o jos spragas padeda užpildyti kultūrinė atmintis. Sykiu išryškėja ir priešingas judėjimas: dokumentai, laiškai, istoriniai faktai įgyja gyvybės tada, kai juos perskaitome ne vien kaip praeities liudijimus, bet ir kaip žmogiškų santykių pėdsakus.
Šiuo požiūriu G. Adomaitytės knyga atlieka savotišką kultūrinės atminties saugojimo darbą. Autorė ne tik primena rašytojų vardus, bet ir mėgina atkurti jų buvimo pasaulyje atmosferą. Jai rūpi, kaip tie žmonės gyveno, kuo džiaugėsi, ko bijojo, kas juos palaikė ir kas skaudino.
Svarbu ir tai, kad G. Adomaitytė nekalba iš visažinės pozicijos: ji neslepia ne visuomet turinti atsakymus į savo pačios keliamus klausimus. Kartais ji gali tik spėti, numanyti, pasitelkti vaizduotę. Tokios abejonės stiprina pasakojimo autentiškumą. Jos primena, kad kito žmogaus gyvenimas niekada nėra iki galo perprantamas, net jeigu apie jį išliko daugybė dokumentų, laiškų ar liudijimų. Biografija visuomet turi savo nutylėjimų, nepaaiškinamų pasirinkimų ir paslapčių.
Kaip ir ankstesnės G. Adomaitytės knygos apie rašytojus, šioji irgi parodo – kitas žmogus jai nėra vien tyrinėjimo objektas. Jis tampa pašnekovu, kartais artimu, kartais tolimoje praeityje likusiu, tačiau vis dar galinčiu ką nors pasakyti dabarties skaitytojui.
Knygą užbaigia Eglės Baliutavičiūtės tekstas „Pakeliui su Gintare Adomaityte, įsiklausant į kiekvieną kirtį, įsižiūrint į kiekvieną tašką“. Jis suteikia papildomą perspektyvą, leisdamas į pačią G. Adomaitytę pažvelgti kaip į literatūrinio pasakojimo veikėją. Taip susidaro savotiškas atspindžių žaismas: rašytoja pasakoja apie kitus kūrėjus, o knygos pabaigoje pati tampa kito žmogaus pasakojimo objektu. Šis kompozicinis sprendimas gražiai pratęsia vieną svarbiausių knygos minčių – literatūra gyvuoja per žmonių santykius, skaitant, prisimenant ir pasakojant.
Šitaip knygoje susipina trys pasakojimai: apie rašytojų gyvenimus, apie jų kūrinių likimus ir apie pačios autorės skaitymo patirtį. Nė vienas jų nėra visiškai savarankiškas. Biografija padeda naujai perskaityti kūrinį, kūrinys leidžia kitaip suprasti biografiją, o asmeninė atmintis suteikia šiam santykiui emocinį ir prasminį gyvumą.
„Neramūs vėjai tykioje pakrantėje“ primena, kad vaikų literatūra nėra mažesnė ar paprastesnė literatūros dalis. Jos tekstuose glūdi ne tik vaikystės džiaugsmai, bet ir sudėtingi istoriniai, moraliniai bei egzistenciniai klausimai. Galbūt svarbiausia šios knygos vertė yra jos gebėjimas pažadinti norą skaityti – ne vien atrasti nežinomą autorių ar kūrinį, bet ir sugrįžti prie kadaise skaitytų knygų, patikrinti, ką jose matėme anuomet ir ką galime įžvelgti šiandien.
Todėl šią knygą galima skaityti ir kaip savotišką literatūrinę autobiografiją. Pasakodama apie kitus, G. Adomaitytė neišvengiamai pasakoja ir apie save, o kartu primena, kad kiekvieno skaitytojo gyvenime yra knygų, be kurių jis būtų tapęs šiek tiek kitokiu žmogumi.
