Greta Alice. Asmeninio albumo nuotrauka
Esama tokių žmonių, šalia kurių norisi būti dėl jų pozityvumo, jaukumo ir gebėjimo žaibiškai reaguoti į kiekvieną pašnekovo minties bei nuotaikos posūkį. Tokia yra Greta Alice – vaikų knygų iliustruotoja, komiksų kūrėja ir meno edukatorė. Surengusi ne vieną šimtą susitikimų su mažaisiais skaitytojais, ji turi ypatingą dovaną: galima numanyti, kad ne tik kūrybiniai gebėjimai, bet ir asmeninės savybės veikia vaikus kaip gravitacinė jėga. Nenuostabu, kad Gretos empatija ir noras išgirsti kitą atvedė ją ir į emocinės paramos tarnybą „Vaikų linija“ – dailininkė čia savanoriauja. Baigusi grafikos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, Greta išsyk pasinėrė į iliustracijos pasaulį. Šiandien jos kraityje – jau net 60 knygų vaikams ir paaugliams. Greta Alice aktyviai dalyvauja grupinėse bei rengia personalines parodas, yra dalyvavusi tarptautinėse komiksų kūrimo rezidencijose Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Japonijoje, į kurią ketina vėl vykti kitąmet. 2016 m. už asmeninio projekto „Vilniaus pokeris“ iliustracijas R. Gavelio knygai ji apdovanota Vytauto Jurkūno premija, o po kelių metų projektas įvertintas Knygos meno diplomu. Savo kūrybine energija dailininkė nuolat dalijasi su kitais: veda vaikams kūrybinius seminarus, organizuoja dirbtuves, kviečia į gyvo piešimo pasirodymus ir grupinio istorijų kūrimo seansus, žinomus intriguojančiu pavadinimu „Teptukas ir liežuvis“. Šiuos kūrybinius užsiėmimus Greta veda drauge su aktore, režisiere Sigita Pikturnaite.
Iliustracija Ignės Zarambaitės knygai „Emilio laiškas“FF
Kalbantis su Greta nuostabiausia yra tai, kad ji pirmiausia pasakoja ne apie savo meninių sprendimų ypatumus, o apie vaikus. Atsakydama į klausimus, dailininkė nuolat grįžta prie mažųjų pašnekovų: jų jautrių išpažinčių „Vaikų linijos“ pokalbiuose, netikėtų reakcijų į jos piešinius ar kūrybinių užduočių metu gimstančių atradimų. Atrodo, kad vaiko pasaulis jai yra ne tiesiog auditorija, o pagrindinis įkvėpimo šaltinis. „Man patinka nelogiška, vaikiška logika, iš kurios lengvai galima „išvynioti“ istoriją, kurią vaikai, tik šiek tiek pastūmėti, lengvai gali nupiešti, savo aplinkos daiktus paversdami vaizdų istorijos veikėjais. Pavyzdžiui, toks paprastas daiktelis kaip trintukas užsiėmimų pradžioje vaikui gali pasirodyti nevertas piešinio, bet užtenka tik truputį jį stumtelėti paklausus, ką jis daro, ir vaikas gali įsitraukti. Jeigu trintukas trina, vadinasi, jis turi draugą pieštuką, ne visada piešiantį viską teisingai ir gražiai.“ Todėl neatsitiktinai Radvilų rūmų dailės muziejaus 2024 m. išleistoje užduočių knygelėje „Ne muziejaus batai 2“ Greta siūlo vaikams labai aiškiai suformuluotas, bet drauge ir netikėtas užduotis: sugalvoti ir nupiešti, kas galėtų gyventi peizaže, pabaigti portretus, kuriuose tėra tik kelios veido detalės, arba akvarele nulietas dėmes paversti savo susigalvotais veikėjais. Pratęsdama mintį, Greta pasakoja, kad mokyklose vaikai dažniausiai verčiami viską daryti teisingai ir gerai, o jos vedamuose užsiėmimuose vaikai skatinami „negerai padaryti gerai“.
Sigitos Pūkės knygos „Kur mano batuta?“ viršelis
Tokiais vaikams puikiai suprantamais argumentais Greta siekia atskleisti, kad kūryba negali būti vertinama pagal vieno teisingo atsakymo kriterijų, kurio nėra ir piešinių interpretacijose. Antai rodydama vaikams Prancūzijoje išleistos autorinės bežodės knygos „Neringa“ (Ouvrage publié à l’occasion de la Saison de la Lituanie en France, 2024) piešinius, juodą Bangpūčio figūrą vaikai yra pavadinę ir karu, ir depresija – ir visos interpretacijos jai yra priimtinos. Jos, Gretos nuomone, greičiausiai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje vaikas auga ir gyvena, mat tėvai kartais taip pat vertina jos iliustracijas, klausdami, tarkim, kodėl ji nupiešė miegantį vaiką su kojinėmis – juk miegama be kojinių! Greta sako mananti, kad knyga ir iliustracijos juk tam ir egzistuoja, kad leistų veikti fantazijai ir nekartotų vien tik vaiko aplinkoje įprastų buitinių tiesų. Kadangi „Neringa“ yra transformacinio leporello formato (knygos lapus galima versti ir išskleisti erdvėje, o suskleidus gauti kitaip sujungiamą piešinių seką), vaikai gali sukurti ir matyti labai skirtingas istorijas. Ši filosofija – drąsa klysti – yra ne tik dailininkės edukacinio darbo pagrindas, bet ir jos pačios kūrybinis parašas. Menininkės kuriami komiksai bei iliustracijos, sproginėjantys ryškiomis spalvomis ir humoru, meno kritikų neretai apibūdinami nonsenso estetikos terminu.
Iliustracija Ignės Zarambaitės knygai „Debesėlis“
Pati Greta sutinka, kad šis terminas suaugusiesiems gali turėti šiokį tokį negatyvų atspalvį, asocijuotis su tiesiogine „nesąmone“. Šis principas žymi pasaulį, kuriame taisykles diktuoja ne sausas racionalumas, o išlaisvinta, smagiam nuotykiui pasirengusi vaizduotė. „Man ji labai pravertė vedant kūrybines dirbtuves su vaikais, kurie nekalba lietuviškai, – pasakoja Greta. – Pasirodė, kad piešinių kalba, net ir klaidžiojant apie veikėjus bei istorijas dideliais ratais, leidžia visai gerai susikalbėti.“ Kūrybinio proceso metu šis nonsensas veikiau reiškia žaidybiškumą, o vaikai, pasak Gretos, „žaidžia labai rimtai“. Tai nereiškia, kad nonsensas neturi logikos ir savitos tvarkos. „Vaikystėje žavėjausi Biseto knyga „Aukštyn kojom“, bet juk joje nėra nieko, ko negalėtume pateisinti arba suprasti, – sakė Greta. – Tiesiog žodžiai, daiktai yra atskiriami nuo jų kasdienės funkcijos, sukuriant kitokį jų gyvenimą ir kartu – suteikiant jiems kitą, nei įprasta, prasmę.“ Vis tik atsakyti į klausimą, kaip jos piešiniuose atsiranda viena ir kita detalė, dailininkei nebuvo paprasta. „Kai aš panyru į kūrybą, ten išsijungia viskas, kas sieja mane su šiuo gyvenimu, o grįžusi atgal į jį, aš jau nebegaliu prisiminti, kaip ir kodėl taip padariau, – pasakoja menininkė. – Kūryba man yra kaip meditacija, persijungimas į kitokią būseną.“ Tačiau tai, ką Greta tikrai žino mėgstanti daryti iliustruodama, – tai slapstyti visame piešinio plote visokias mažytes detaleles, kurias vaikai, žiūrėdami į iliustraciją, dažniausiai pastebi ir džiaugiasi radę. „Man patinka nelogiška vaikiška logika.“ Tiesa, ne visada tų smulkmenų reikia. Kurdama iliustracijas skaitymo sunkumų turintiems vaikams, Greta turėjo save gerokai apriboti tam, kad J. Biliūno apsakymo „Kliudžiau“ piešinių papildymai netaptų jokiais knygos adresato skaitymo ir suvokimo trukdžiais. Šis kūrinys nugulė į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos išleistą rinkinį „Skaityk lengvai“ (2023 m.). Atsakydama į klausimą, kas Gretai yra sunkiausia, kuriant iliustracijas, dailininkė prisipažįsta, kad dažniausiai jai yra sunki pati pradžia, sukuriant pagrindinio veikėjo paveikslą. „Iliustruodama Aušrinės Tilindės knygą „Po šimts pypkių, seneli“[1], nupiešiau gal kokį šešiasdešimtį piešinių, kol pagaliau atradau tą, kuris mane tenkino. Įdomu, kad artimieji pastebėjo jo panašumą į mano tėvą, nors sąmoningai to panašumo visiškai nesiekiau.
Iliustracija Aušrinės Tilindės knygai „Po šimts pypkių, seneli!“
Na, o kai personažas jau yra, jokių sunkumų piešdama toliau nebepatiriu – tas personažas jau pats „atsiveda“ kitus ir tarsi pats režisuoja situacijas, į kurias patenka.“ Personažų, kurie niekaip nepaklustų jos pačios vizijai, Greta dar nebuvo sutikusi. Priešingai, kalbėdama apie teksto ir vaizdo santykį, dailininkė minėjo, kad, net jei būtų jos valia, tokiuose tekstuose, kaip, pavyzdžiui, Ignės Zrambaitės ar Aušros Tilindės, nekeistų „nei vieno žodžio, nei vieno kablelio“. Tačiau tos knygos, kurias ne tik iliustruoja, bet ir rašo pati iliustruotoja, be abejo, yra ypatingai smagios. Viena jų – Šiaulių dailės galerijos 2025 m. išleistas „Akmenėlis: miesto žvėrinčiaus paslaptys“. Tai pirmoji knyga, kurią ji ir iliustravo, ir parašė pati, siekdama supažindinti skaitytojus su Šiaulių bulvaru, garsėjančiu fontanais, įvairiais meno inkliuzais bei skulptūromis. Vieną jų – Šiaulių skulptoriaus Kazio Bimbos akmeninį „Samogitą“ (ovalios formos, labai subendrintą žmogaus pavidalą primenantį kūrinį, esantį šalia Dailės galerijos) – dailininkė pavertė pagrindiniu knygos veikėju Akmenėliu. Atlikęs mankštą, Akmenėlis keliauja bulvaru, sustodamas prie kitų skulptūrų, apie kurias detalesnė informacija pateikiama knygos pabaigoje. Ryškių spalvų ir įsimenančių siluetų knygos veikėjai nupiešti derinant plokščią, lokaliai spalva padengtą figūros vaizdą su siluetiniu, grafiniu piešiniu. Skulptūrinių „žvėrių“ ir Akmenėlio komponavimas lape yra dinamiškas, figūrų veiksmus papildo ranka rašyti trumpi jų dialogai. Vaizdų, kuriančių naratyvą, kadruotė bei iš veikėjų burnų ir galvų sklindantys, į burbulus arba stačiakampius įrašyti žodžiai leidžia knygą priskirti ne tik prie pažintinių leidinių, bet ir laikyti ją sumaniai bulvaro meninių objektų istoriją pasakojančiu komiksu. O antroji autorinė knyga – „Liežuvis“, kurią leidžia leidykla „700 eilučių“, skaitytojus pasieks jau artimiausiu metu. Paversti akmenį ir liežuvį pagrindiniais veikėjais – nelengva užduotis, žinant, kaip sunku šiuos objektus vizualiai apdovanoti emocija bei raiškiu judesiu, tačiau Gretai Alice tai tampa dar viena erdve išlaisvinti savo pamėgtą nonsenso ir žaidybiškumo dvasią, paklūstančią taisyklei „negerai padaryti gerai“. Be išraiškingų ir stilistiškai vieningų piešinių, „gerai“ Gretai reiškia ir viso knygos maketo stilingumą. „Maketą visada darau pati, man labai svarbu, kad atvarto viduryje neatsidurtų koks daiktas, dalinamas pusiau, kad tekstas ir piešinys be pagrindo neįsiremtų į lapo kraštą.“ Todėl nuoširdžiai linkiu visiems perskaityti tuoj pasirodysiančią dailininkės knygą, nes juk ir pats pasaulis tampa kur kas jaukesnis, kai supranti, kad rimti dėdės ir tetos nebūtinai žino teisingus atsakymus. Kartais kur kas protingiau pasikliauti istorijomis, kurias pasakoja įkvėpimo pagauti akmenys, ir dailininkais, kurie sugeba juos prakalbinti.
- Tilindė, Aušrinė (2025). „Po šimts pypkių, seneli“. Vilnius: Alma littera. 2025 m. Lietuvos skaitytojų knyga išrinkta Metų knyga vaikams ir gavusi BBY Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premijos nominaciją, todėl jos leidimas 2026 m. buvo pakartotas. ↑