Raminta ir Kalvėnų miestas
Su pirmojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2013) laureate, rašytoja ir dailininke Raminta BALTRUŠYTE kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė
Miela Raminta, Jūsų kūrinio ,,Kalvėnų miesto paslaptis“ rankraštis po leidyklas klajojo ilgai. Dabar jau rankraštis tapo knyga. Fondas ,,Švieskime vaikus“ dosniai Jūsų knygą (ir ne tik Jūsų…) dovanoja Lietuvos bibliotekoms – ir didesnėms, ir pačioms mažiausioms.
Apie tas klajones mudvi dar pakalbėsime, bet… Ar tai tikrai pirmasis Jūsų kūrinys – ta ,,Kalvėnų miesto paslaptis“? Gal esate bendradarbiavusi spaudoje, rašiusi sau – ,,į stalčių“?
„Kalvėnai“ tikrai pirmoji mano pačios parašyta pasaka, atsiradusi todėl, kad man labai patinka fantazuoti.
Kiek save pamenu, visada kūriau pasakas ir fantastines istorijas. Žaisdavau jas kartu su broliu. Rudenį – paukščius, skrendančius į pietus, vasarą burtininkus Vaivorykštės saloje. Žiemos atostogų metu svetainėje apversdavome fotelius, paversdavome kosminiais laivais ir skrisdavome į kitas planetas…
Piešdavau sukurtas pasakas. Iki šiol gerai atsimenu pasaką apie boružėlę Aguonėlę, kurią vėjas nunešė į Vabalų miestą. Dažnai svajojau, kad kada nors pati parašysiu knygą.
Būdama studentė bandžiau rašyti fantastines nuotykių apysakas apie burtininkus, tačiau jos taip ir liko gulėti dėžėje ant aukšto.
Spaudoje bendradarbiavau tik kaip dailininkė iliustratorė ‒ esu piešusi vaikų žurnalams „Naminukas“, „Penki“, „Šviesos“ leidyklai.
Ieškojau ir vis neradau formos, į kurią galėčiau įvilkti savo fantazijas. Pamaniau, na, juk negali žmogus įgyvendinti visų savo svajonių, pakaks ir to, ką jau turiu… Bet taip jau gyvenime nutinka, ‒ jei tik ką nors nusprendi, būtinai viskas susiklosto atvirkščiai.
Štai antrasis klausimas, kurį gal reikėtų keisti su pirmuoju: kur gimėte, augote, mokėtės?
Ir… kaip apibūdintumėte savo charakterio bruožus – esate rami, tyli, sauganti vidinį pasaulį ar?.. Kam labiau priklausote – gamtos ar miesto pasauliui?
Gimiau Vilniuje 1970 balandžio pirmąją, augau Kauno priemiestyje, Romainiuose. Kai buvau maža, tai buvo tarybinis ūkis, seneliai augino vištas, karvę ir du paršelius, kaip ir dauguma kaimynų aplinkui… Iki mokyklos su broliu retai kada sutikdavome kitų vaikų, nelankėme darželio; kai mama išeidavo į darbą, likdavome su močiute, užtai galėjome per dienas žaisti savo sugalvotus žaidimus sode už namo.
Kiekvieną vasarą važiuodavome į mažą kaimelį Labanoro girioje. Geriausi prisiminimai apie vaikystę kaip tik iš ten. Didžiulė kaimiška lova, pro obels šakas už lango plūsta saulės šviesa, pasirėmusi ant alkūnių skaitau „Brolius Liūtaširdžius“. Sūpynės prie daržinės buvo pačios nuostabiausios, jokios kitos taip aukštai neįsupo. Įžengi į girią ir tarsi jauti, kad ir prieš tūkstančius metų čia buvo taip pat smagu ir lengva, ir drauge iškilminga… Niekur neapimdavo toks gerumas šiltą vakarą prie upelio, kai taip kvepia žolynai, o grįžtant į trobą matai, kaip pieva nuo upelio slenka baltas rūkas… Vakare susėdę aplink stalą dainuojame liaudiškas dainas – aš su broliu, du broliukai, mūsų draugai ir mūsų keturių mamos – geriausios draugės. Man labiausia patiko ‚,Žygiuoja kareiviai per smėlį“…
Kiekvieną vasarą vykdavome ir prie jūros, dažniausiai į Juodkrantę. Tai dar viena ypatinga, sakrali vieta, ypač Kuršių marios, tokios ypatingos gelsvos spalvos, tokios paslaptingos, senovinės… Ir Ipolito Užkurnio skulptūra Raganų kalne, tarsi atėjusi iš gilios gilios senovės ir kartu tokia artima, kad atrodo, gali su ja pasikalbėti… Kopos kiek tolėliau, Senieji ir Naujieji Nagliai, po smėliu pradingę kaimai…
Labai mėgau piešti, mano vilnietė močiutė buvo baigusi Vilniaus dailės institutą, tad visiems atrodė savaime suprantama, kad ir aš turėčiau mokytis dailės. Svajojau apie tapybą, tačiau tai atrodė tolima, nepasiekiama svajonė…
Po devynių klasių vidurinėje mokykloje įstojau į Kauno J. Vienožinskio aukštesniąją meno mokyklą (mokiausi 1986–1990), įgijau meninio odos apipavidalinimo specialybę. Vis dar svajojau apie tapybą, tačiau Vilniaus Dailės Akademijos Kauno dailės institute tapybos tuo metu dar nebuvo. Pasirinkau tekstilės specialybę. Baigusi magistrantūros studijas, kūriau tekstilės darbus iš vilnos, rankų darbo popieriaus ir siūlų. Pavadinimai ateidavo iš A. J. Greimo, N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus knygų – „Kaukolaukyje“, „Laumėdaržis“, Užkalbiai“, „Mauminiai“. Vieno darbelių ciklo pavadinimo atkeliavo iš R. Skučaitės eilėraščio, jį taip ir pavadinau ‒ „Jie“.
Dalyvavau parodose, laimėjau keletą svarbių apdovanojimų. Mano teta, tuo metu dirbusi Lietuvos ambasadoje konsule, pakvietė į Prancūziją. Pasakė, kad visi menininkai būtinai turi pamatyti Paryžių. 2003 turėjau galimybę padirbėti amerikietės dailininkės Sheilos Hicks ateljė. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad Paryžiuje labiausiai patiko Senos spalva…
Tuo metu dar kartą labai aiškiai suvokiau, kad svarbiausia man gyvenime – kurti. Darbas pas Sheilą baigėsi, norėjau surengti savo parodą, tad grįžau į Lietuvą.
Įgijau Vilniaus Pedagoginio universiteto mokytojo kvalifikaciją, surengiau parodą ir įstojau Lietuvos Dailininkų sąjungą.
Vis dar gyvenu Romainiuose, dabar tai ‒ smarkiai augantis Kauno priemiestis, auginu dukrą, dailės būrelyje mokau vaikus piešti…
Stengiuosi neišblaškyti minčių, tik taip įmanoma ką nors sumanyti, tad nuolat gyvenu tarsi kitame pasaulyje. Žinoma, tai gyvenime sukelia nemaža sunkumų, buityje esu visai beviltiška. Man atrodo, tai gerokai nervina mano trečiokę dukrą!
Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane palaiko ir padeda.
Nuostabu suvokti, kad visais sunkiais, gyvenimo laikotarpiais sulaukdavau draugių, giminaičių ar tiesiog gerų žmonių pagalbos. Be jos niekaip nebūčiau išsivertusi.
Labai mėgstu būti gamtoje, ypač prie vandens ‒ upės ar ežero, ar pajūryje. Bent kartą ar du per metus stengiuosi nuvažiuoti į Vilnių, jis turi tokią ypatingą aurą…
O dabar – apie Kalvėnų miestą. Kaip ir kada jis pas Jus atkeliavo, nors tiksliau sakyti – kaip Jūs nukeliavote į Kalvėnus? Ką pirmiausia sumanėte – personažų galeriją ar miesto atmosferą?
Nors visada svajojau parašyti savo knygą, laikui bėgant apsipratau, kad tai tikriausiai ir liks tik svajone. Labai įdomu, kaip drauge su vaikeliu ateina tiek daug naujų kūrybinių postūmių. Juk iš tiesų laiko sau nebelieka visiškai. Tačiau kaip tik tada sukūriau sau pačiai mieliausius tekstilės darbelius.
Vieną žiemos dieną, pažliugusiu sniegu skubėdama iš darbo į savo dukros darželį, supratau: kažkaip savaime dėliojasi istorija apie miško gyventojus. Žinojau, kad istorija prasideda, kai pradingsta mažas vaikas, kad niekas, išskyrus kelis draugus, jo neieškos, kad miesto meras turi paslaptį. Galvoje sukosi atrakcionų, miesto šventės, pelkės ar ežero vaizdiniai.
Dar būdama vaikas įsivaizdavau, kad miške, tarp žolių gyvena paslaptinga mažų žmogeliukų gentis. Vėliau įsivaizdavau mažų padarėlių kaimą, kurie patiria visokių nuotykių, aptikdami seniai išnykusių civilizacijų pėdsakus. Netiesiogiai šie vaizdiniai sugrįžo kuriant pasakaitę apie Kalvėnus.
Kadangi jie buvo sugalvoti personažai, tai ir vardus jiems daviau išgalvotus – Ukė panaši į aidą virš ežero, Enis ‒ aidas miške, Pinis ‒ šakos trekštelėjimas ant minkštų samanų, kai eidamas užmini… Nukas ‒ kažkoks garsas tarp medžių, tolumoje… Pliumpsės personažą atsivežiau iš Paryžiaus. Dailininkė, kuriai dirbau, buvo tokia valdinga, kad savaime atsirado nelaisvės pelkėje, didelės piktos ponios vaizdinys… Teklius atsirado kažkaip savaime, juk pasakoje be blogiečių neišsiversi, o jis daug blogesnis net ir už Pliumpsę.
Pirmąjį variantą parašiau 2009 metų vasarą. Rašyti mokiausi iš Astridos Lindgren. Būdama gal devynerių perskaičiau „Brolius Liūtaširdžius“ ir po to skaičiau kiekvieną vasarą, net kai buvau studentė.
Lindgren yra sakiusi, kad rašo taip, kad patiktų tai mergaitei, kokia ji buvo, kai buvo maža. Aš irgi taip dariau, tik dar įsivaizduodavau savo brolį. Jaučiau, kurios vietos jam tikrai būtų buvusios įdomios, kurios – juokingos. Žinojau, kur jis net truputį nustebtų – kaip man čia pavyko taip sugalvoti…
Man atrodo, gyvename tokioje šalyje, kurioje kas žingsnis gali rasti istoriją, reikia tik pasilenkti ir pakelti, kur tiek daug piliakalnių, miškų ir pelkių, pasakojimų apie prasmegusias pilis, užburtus lobius, slaptus tunelius per upę, pažadėtus vaikus. Rodos, nuotykiai ir paslaptys tik ir laukia, kada juos užrašys…
O jau dabar apie leidyklas. Man regis, Jūsų kūrinys klajojo iš leidyklos į leidyklą keletą metų; Kultūros ministerijos ekspertai, pamatę nežinomą autorės pavardę, nesiūlė leidybos remti. Nusivylimą patyrėte ne tik Jūs, Raminta, bet ir aš… Juk esu bene pirmoji knygos skaitytoja, rašiau Jūsų rankraščiui rekomendaciją. Taigi ekspertai nepatikėjo ir manimi…
Kaip išgyvenote nusivylimą? Ar tikėjote, kad Kalvėnai anksčiau ar vėliau regės skaitytojus, o skaitytojai – Kalvėnus?
Šią knygelę esu išsiuntusi į visas leidyklas visuose didžiuosiuose miestuose, kokias tik radau internete. Vienoje pirmųjų leidyklų, su kuria teikėme projektą Kultūros ministerijos paramai gauti, man iškart pasakė, kad labai nesėkmingas laikas debiutui. Iš tiesų, kaip tik tuo metu prasidėjo ekonominė krizė…
Pasakiau sau, kad siųsiu į visas leidyklas iš eilės, o jei nepasiseks, tada ir pagalvosiu, ką toliau daryti. Visą šį laiką taisiau pasakaitę, piešiau ir perpiešiau iliustracijas, pradėjau rašyti „Kalvėnų“ tęsinį. Visą laiką mane palaikė tėvai, draugės ir tiesiog žmonės, kurių įvertinimas man buvo labai svarbus. Tai vertė tikėti tuo, ką darau, ir dirbti toliau.
Staiga supratau, kad knygutės daugiau nebėra kur siųsti. Vieną kartą man taip jau buvo. Su keliomis tekstilininkėmis ketinome surengti parodą, kai suvokiau, kad tekstilę kuriu tik sau pačiai. Pamaniau, jau pakankamai jos turiu rūsyje. Tačiau tuomet jaučiau, kad tikrai ką nors galiu sukurti ar sugalvoti.
Šįkart buvo kitaip. Žinojau, kad nieko įdomiau už knygutės kūrimą man niekad nebus. O knygutės niekam nebereikėjo. Nesupratau, kaip taip gali būti. Kam tada žmogus gimsta su fantazija, su troškimais ir svajonėm, jei niekaip negali to realizuoti?
Ir štai tuomet sužinojau, kad skelbiamas vaikų literatūros konkursas. Nieko gero nebesitikėjau, bet vis tiek nutariau dalyvauti. Paskaičiau sąlygas, man patiko, kaip apie konkurso tikslus kalbėjo Andrius Mamontovas. Buvo smagu sužinoti, kad jam, kai buvo mažas, patiko knyga „Skruzdėliukas Ferda“. Man irgi būtų patikusi, jei tik būčiau tokią knygutę kur nors gavusi.
Išsiuntusi supratau, kad dabar jau tikrai pats paskutinis mėginimas…
Negalėjau patikėti, kad tai tiesa, kai išgirdau, kad „Kalvėnai“ laimėjo pirmąją vietą! Taigi galiausiai viskas išėjo tik į gerą. Per tą laiką, kol ieškojau pasakaitei leidyklos, vis grįždavau prie jos ir ką nors pataisydavau. Jei knygelė būtų patekusi į spaudą pirmaisiais ar antraisiais metais, būtų gerokai skurdesnė.
Girdėjau labai paguodžiančią mintį, kad kartais Dievas uždaro visas duris, kad plačiai atvertų savąsias. Man Jis atsiuntė net ne duris, o tikrą liftą! Kaip tik tada, kai tam atėjo laikas.
Visą laiką liūdėjau, kad niekaip negaliu pasidalinti savo sukurtomis pasakomis, piešiniais. Dabar tai galiu padaryti kone su visais Lietuvos vaikais: fondas dovanoja savo išleistas knygeles visoms vaikų bibliotekoms.
Belieka priminti, kad fondo ,,Švieskime vaikus“ konkurso sąlygos leidžia pasireikšti debituojantiems autoriams – komisija nežino jų pavardžių, pasirašoma slapyvardėmis. Jūsų pasakojimas suteiks vilties ir drąsos tiems, kurie nesėkmingai mina leidyklų slenksčius.
Esate dailininkė, knygą iliustravote pati. O jei ne pati, tai kurį Lietuvos iliustratorių ar iliustratorę pasirinktumėte?
Sukurti iliustracijas buvo neką menkesnis iššūkis nei parašyti istoriją, juk esu tekstilininkė. Parašiusi istoriją dar turėjau padirbėti su stiliumi. Piešti mokiausi iš „Brolius Liūtaširdžius“ iliustravusios Ilonos Wikland. Man atrodo, šioje knygoje tekstas ir iliustracijos dera tobulai. Norėjosi, kad iliustracijos tarsi įliptų į istoriją, kad skaitantis vaikas beveik nejaustų, kaip tekstas pereina į piešinį.
Kam nors kitam atiduoti savo personažus būtų labai sunku, esu labai prisirišus prie jų. Atrasti veikėjus, „kvėpuoti“ kartu su jais taip smagu. Nežinau, kas turėtų man nutikti, kad taip pasielgčiau, bet gal galėčiau juos patikėti Linai Dūdaitei, jos kaukučiai labai gražūs. Man atrodo, beveik tokius autorius ir įsivaizdavo.
Ką manote apie lietuvių literatūrą? O apie Lietuvos vaikų literatūrą? Neabejoju, kad mėgstate skaityti. Ką labiausiai?
Skaityti labai mėgstu, vaikystėje ir jaunystėje skaičiau tikrai daug. Iki šiol labai patinka bibliotekos kvapas…
Kiekvienais metais stengiuosi atvažiuoti į knygų mugę, pabūti toje smagioje knygų šventėje. Tačiau niekaip negaliu kalbėti apie lietuvių literatūrą ar literatūrą apskritai. Prieš tai turėčiau būti perskaičius visus svarbiausius autorius ir visus literatūros straipsnius. Niekad to nedariau, tiesiog skaičiau savo malonumui.
Svarbiausia, kad būtų įdomi istorija, knygoje būtų rašoma apie dalykus, kurie man rūpi, autorius mylėtų savo personažus ir bent iš dalies sutiktų mano ir autoriaus vertybės. Tiesą sakant, tokių knygų beveik neįmanoma rasti…
Kai buvau vaikas, mama skaitė Salomėją Nėrį, jos „Sigutė“ nuostabi. Mėgau skaityti Vytautę Žilinskaitę. Labai paliko Martyno Vainilaičio „Mergelė Uogelė“, Ramutės Skučaitės eilėraščiai, įvairių tautų pasakos…
Kalbant apie vaikų lietuvių literatūrą galėčiau paminėti G. Beresnevičiaus „Kaukučius“. Labai jauki knygutė. Keista, kodėl lietuvių literatūroje tiek mažai nuotykių – man pačiai jie labai patinka. Nesakau, kad visiems turėtų patikti, tačiau tikrai yra žmonių, ir suaugusių, ir vaikų, kuriems patinka nuotykiai, pavojai ir paslaptys…
Sovietiniais metais sunku buvo gauti gerų knygų, bet kažką pavykdavo rasti bibliotekoje ar namie. Iki šiol atsimenu, kaip mama mums skaitė „Alisą Veidrodžių karalystėje“ ir mes su broliu smagiai juokėmės – „lankšliauja bukai pietspirgai…“
Labai patiko Pamelos Travers „Merė Popins“, Jameso Krusso „Timas Taleris arba parduotas juokas“, Aleksandro Volkovo „Septyni požemio karaliai“. Lizelotės Welskopf Henrich knygeles apie Harką tik kelias pasisekė gauti, likusias susipirkau jau būdama studentė iš bukinistų.
Kaip gaila, kad Tovę Jansson ir jos trolius Mumius perskaičiau jau suaugusi. Taip pat Michaelio Endės „Begalinę istoriją“ ir Otfriedo Preuslerio „Plėšiką Hocenplocą“. Kokios puikios knygos, jei būčiau turėjusi galimybę perskaityti, kai buvau vaikas, tikriausiai būčiau sugalvojusi dar daugiau pasakų – žaidimų.
Studentė būdama perskaičiau visą fantastiką ir knygas apie mitologiją, kokias tuo metu galėjau rasti.
Tolkieno „Žiedų valdovas“ man atrodo nuostabiausia ir didingiausia parašyta istorija. Šio autoriaus esė apie pasakas labai paprastai ir kartu taip giliai kalba apie visus man svarbiausius dalykus.
Kiti didelį įspūdį palikę autoriai, kuriuos norisi turėti savo namų bibliotekoje ir kartkartėmis vis sugrįžti, pasivartyti – Ursula le Guin, Stephenas Kingas, Sigrida Undset, Mika Waltari, Margaret Atwod… Pasakos, fantastika, istoriniai romanai, antiutopijos…
Su dideliu malonumu skaitau paauglių literatūrą, jei tik ji įdomiai parašyta ‒ Philip Reeve knygų serija apie mobiliuosius miestus, Lene Kaaberbol ,,Gėdytojos vaikai“, Cornelia Funke ir jos ,,Rašalo pasaulis“…
Septintasis klausimas itin tradicinis: ar laukti naujo Jūsų kūrinio? Gal keisite žanrą, adresatą? O gal dabar – apmąstymų laikas?
Kai tik parašiau pasakaitę apie Kalvėnus, iškart ėmiau kurti tęsinį. Iš dalies todėl, kad norėjau pasižiūrėti, ar galiu parašyti dar vieną istoriją, iš dalies todėl, kad pačiai buvo įdomu, kas vis dėlto tas Bedugnis, kodėl burtininkai apleido savo pilis, kas nutiko Pliumpsei ir Tekliui… Su tęsiniu visiškai įstrigau, perrašiau gal dešimt kartų. Jei būčiau žinojusi, kaip sunku rašyti tęsinį, nežinau, ar būčiau to ėmusis. Dabar jau beveik baigiau. Kai kas man pačiai visai netikėta, tarkim, kai išsiaiškinau, kas iš tiesų buvo tie atrakcionai…
Jau turiu sumanymą parašyti pasakaitę apie mažus kopų gyventojus, jų kelionę, smagią ir pavojingą į nuostabų Kriauklių Bokštų miestą. Už jos lyg šmėkščioja dar viena istorija, už jos dar viena…
Kaip sakė Michaelis Endė „Begalinėje istorijoje“ – fantazijos šalis begalinė.
Labai norėčiau parašyti dar bent keletą pasakaičių. Jaučiu, kad tik taip turiu pasakoti istorijas ‒ apysaka pasaka, keliolika trumpučių skyrelių su piešiniais…
Kartais sukasi galvoje kažkokių tolimų sakmių fragmentai, gal panašiausi į Ursulos Le Guin Viduržemio pasaulį, bet tai tikrai dar labai toli. Galbūt kai kurias istorijas užtenka pasakoti sau pačiai…
Ačiū, Raminta, už pokalbį, linkiu nenurimti – kuo geriausios kūrybinės sėkmės.
Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo.