Užlangis. R. Šileikos nuotrauka

Skirtingi kūnai – giminingos sielos

Agnė Veličkaitė

Ignalinos r. Didžiasalio gimnazija, III klasė

Tądien buvo sekmadienis. Oras buvo pakenčiamas: danguje slankiojo vienas už kitą pilkesni debesys, pro tarpelius tarsi vaiduoklis sušmėžuodavo saulės spindulys, pūtė stiprokas vėjas. Sėdėjau namuose, žiūrėjau pro langą ir sekiau akimis kiekvieną kriaušės žiedo žiedlapį, kuriuos vėjas taip negailestingai draskė. Ketinau visą dieną praleisti namie, tačiau draugė pasiūlė susitikti. Na, ir gerai – pagalvojau – visai praverstų smagi draugija. Susiruošiau ir sutartu laiku išėjau į keistą dieną, kuri privertė susimąstyti, ar kiekvieną dvikojį padarą derėtų vadinti žmogum.

Eidama iki sankryžos nė nenutuokiau, kokių išdaigų rasiu. Tik pagalvojau sau: hm, ne taip jau ir šalta, kaip kad atrodė pro langą. Ir debesys ne tokie pilki, ir saulutė, rodos, šviečia skaisčiau. Bet prieš pasukdama į Kliukus pamačiau kitoje pusėje kelio kaimynę, labai įdėmiai į kažką žiūrinčią. Ji mane pastebėjo, pakvietė prieiti arčiau ir pasižiūrėti. Priėjusi pamačiau tai, ko nesitikėjau pamatyti niekada: šalia krūmo gulėjo vargšas senstelėjęs juodas šunelis, didelėmis, gailiomis rudomis akimis. Jis nedrąsiai ėdė kaimynų atneštą ėdalą. Žvelgiant į jo akis atrodė, lyg jam trūktų šilumos, lyg visas pasaulis būtų nuo jo nusisukęs… Bet, ko gero, nuo jo nusisuko tik šeimininkas, kuris vargšiukui ištikimam žmogaus draugui ir buvo tas visas pasaulis, telpantis didelėse, rudose akyse… Pravirkau. Kaip šitaip galima? Kaip galima išmesti vargšą šunytį? Na ir kas, kad šuo senas? Jis ištikimai tarnavo savo šeimininkams, kodėl šeimininkai negali atsidėkoti jam tuo pačiu? Juk gyvūnai taip pat kenčia… Tai apgailėtina. O žmonės, šitaip besielgiantys su savo augintiniais – ne žmonės, o gyvuliai. Bejausmiai padarai. Ir su tokiais aš dalinuosi šia žeme? Gal aš kvaila, kad man kyla klausimas, kaip tokius padarus dar žemė nešioja? Nebegalėjau žiūrėti į tą vargšą šunytį. Nusisukusi braukiau ašaras. Netrukus pamačiau draugę, ji buvo netoli. Ėjau jos pasitikti, ji paklausė, kas nutiko. Viską jai papasakojau, greit ji pamatė gauruotąjį benamį. Kaimynai pabandė vestis šunelį namo, vargšiukas pamažu stojosi ir ėjo paskui juos. Mes su drauge labai nudžiugome, kad šunelis galbūt turės naujus namus, iš kurių jo niekas neišmes lauk. Nusprendėme eiti savais keliais. Ėjome į Didžiasalį, tačiau ten pabuvome neilgai. Oras subjuro: vėjas pakilo dar labiau, ėmė rinktis daugiau pilkų debesų. Skubėjome namo. Artėjant prie sankryžos vis dažniau galvojau, kaip šunytis, ar nerasiu jo ten pat viso susigūžusio… Išsiskyrėme su drauge. Ji pasuko į Kliukus, o aš dar turėjau paeiti tiesiai. Eidama dairiausi į visas puses. Pamačiau tai, ko tikrai nenorėjau pamatyti – tai buvo tas pats juodas šunelis gailiomis, rudomis akimis… Nors šunų šiek tiek bijau, šio nebebijojau. Ėjau link jo, jis urzgė. Tačiau tas urzgimas nebuvo piktas. Jis buvo lyg išsigandusio gyvūnėlio inkštimas, lyg ilgesio išsakymas… Greit šunelis mane prisileido. Prisėdau šalia jo žolėje, jis prisiglaudė prie manęs ir gailiai inkštė. Glosčiau jį, o mano ašaros krito ant jo švelnaus juodo kailiuko. Akimirką atrodė, kad šunelis taip pat verkia. Jo akyse sužibo kažkoks krislelis, lyg vilties lašelis. Mąsčiau, kodėl šunelis nepasiliko su mano kaimynais. Matyt, jis vis dar laukia ir tiki, kad jo šeimininkai jį pasiims. Tas žavus šuniškas naivumas ir meilė savo šeimininkams mane dar labiau virkdė. Mąsčiau apie tai, kas būtų, jei dabar šis išsekęs šunytis paliktų šį pasaulį. Matyt, kartu su juo būčiau anapus iškeliavusi ir aš. Nes nebūčiau sugebėjusi viena pakelti skausmo, kuriuo rudakis pasidalino su manimi.

Et, jau metas namo – pamaniau. Stojausi, o šunytis inkštė ir žiūrėjo taip, lyg prašytų manęs sugrįžti. Sugrįšiu – tariau – nors šunelis manęs ir nesupranta. Parėjau namo, o kai atėjo laikas pašerti savo šunį, pagalvojau: keista. Manasis laimingas, nes turi ką ėsti, sulaukia dėmesio, turi namus, o vos už trisdešimties metrų, šalia kelio guli niekam nereikalingas šuo. Žmonės net mirę būna reikalingi, juk lankome jų kapus. O gyvas padarėlis, rudakis šunelis, atrodo, niekam nereikalingas. Jei išmetame šunis, tai gal išmeskime ir savo tėvus ar senelius? Gal kas pamaitins… Jie taip pat lauks ir tikėsis, kad jų neužmiršo. Deja, nieko nesulauks. Gyvename tokioje visuomenėje, kad net gyventi darosi baugu. Čia tu reikalingas, o po akimirkos jau, žiūrėk, ir išmestas būsi kaip kokia sena kėdė…

Baisu. Bet reikia sugrįžti pas rudaakį vargšelį, jis juk taip pat jau išalko. Paruošiau jam ėdalo ir nuskubėjau pas jį. Jis džiaugėsi, net šoktelėjo pamatęs mane. Bet paėdęs su manimi nėjo. Jis pasiliko sau vienas žalioje žolėje su savo pilku liūdesiu… Štai kur ištikimybė… Nejau šis šunytis lauks tų padarų, kaip kad Hačiko Holivudo filme laukė savo šeimininko?..

Bijau net pagalvoti, kaip žiemą ant šunyčio kris baltutės snaigės, rudenį – lapai, vasarą aplinkui žydės gėlytės ir skrajos drugeliai, o pavasarį kris medžių žiedai. Ne – pagalvojau – šis vargšiukas jau senas, neišgyvens taip ilgai… O taip norėtųsi, kad savo paskutines dieneles šunytis praleistų su jį mylinčiais asmenimis… Tačiau kad ir kaip būtų gaila, to nebus. Jo šeimininkai nebenori juo rūpintis, nors šunelis to ir nesupranta. O gal ir nujaučia tai. Man gaila, apmaudu ir labai graudu. Vėl pravirkau… Ketinau dar minutėlę pabūti su vargšeliu, tačiau vėjas dar labiau pakilo, dangų vis labiau traukė didžiuliai, pilki debesys, saulė nustojo šypsotis. Nusprendžiau eiti namo. Parėjusi į kiemą dar ilgai žiūrėjau į šunelio pusę. Mačiau, kaip prie jo sustojo automobilis, žmonės kvietėsi šunį, tačiau jis nė nepajudėjo iš vietos. Ne, tai ne šunelio šeimininkai, supratau,  – pas juos jis būtų nubėgęs…

Tik vieno nesupratau: kodėl vėjas darosi vis stipresnis? Galbūt dėl to, kad šunelio skausmas darosi vis didesnis?.. Nežinau. Klausinėju savęs to, į ką atsakymo nerandu. Netrukus ėmė kristi sunkūs lietaus lašai, pasislėpiau nuo jų ir nuo vėjo po daržinės stogu. Toliau stebėjau šunelį. Automobilio vairuotojas, supratęs, kad beviltiška šauktis vargšiuką, nurūko tolyn. Bet netrukus ant kelio vėl jį išvydau. Jis tupėjo ir ilgesingai staugė. Buvo kraupu: vėjas, draskantis medžių lapus, sunkus lietus ir širdį veriantis vienišo šuns staugimas. Tai mane labai graudino. Norėjau bėgti, kad ir per pievas, nesvarbu, per ką. Svarbu, kad pasiekčiau šunytį. Tačiau baisus oras mane laikė, jaučiausi taip, lyg būčiau visiška bejėgė ir absoliučiai nieko negalėčiau padaryti. Tas vėjas buvo toks piktas, toks grėsmingas… kad atrodė, jog būtų plėšoma paties šunelio širdis…

Santaka. R.Šileikos nuotrauka

Šuo staugė, tačiau tamsūs debesys paspartino naktį. Labai greit sutemo, ir šunelio nebesimatė. Girdėjosi tik jo lojimas. Nuėjau namo ir visą likusią dieną mąsčiau apie tai, kodėl žmonės gali taip gyvuliškai elgtis.

Daug klausimų ir atsakymų į juos tądien sukosi mano galvoje. Tačiau man nelemta suprasti tokių poelgių. Nesu linkusi palikti kažką likimo valiai. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar gyvūnas. Aš niekada nieko nepalieku, ypač to, ką myliu. Supratau, kad mes su tuo rudakiu šuneliu esame panašūs: mes abu esame palikti. Mane paliko draugės, šunytį – šeimininkai. Turbūt dėl to aš taip gerai supratau šunelio skausmą, lyg pati tai išgyvenčiau. Ir iš tikrųjų – buvo laikai, kai liūdėjau taip, kaip liūdi šuo. Sunku buvo likti vienai, tačiau išgyvenau tą laikotarpį, ir mano dvasia atsigauna. Galėčiau save lyginti su rudakiu našlaičiu – paliko vieni, o štai jau bando prisijaukinti kiti. Išmokau atidžiau ir atsargiau rinktis draugus, kad netektų vėl patirti to vienišo padaro jausmo. Tačiau šuo ištikimesnis už mane: jis ištikimai laukia savųjų. Tų, kurie jį paliko, ne tų, kurie ateis.  Tačiau aš niekada nepaliksiu tų, kurie mane prajuokino, kurie man padėjo, kai buvo sunku. Neatsuksiu nugaros jiems netgi tuomet, jei jie atsuks man. Taip, esu labai jautri, labai atlaidi ir greitai prisirišanti. Man tai nepatinka, nes manau, kad ne visi yra verti atleidimo. Tačiau negaliu neatleisti – aš tam per silpna. Esu sukurta atleisti, o ne laikyti pyktį. Atrodo, šunelis irgi panašus – laukia savųjų šeimininkų ir nepaliks jų.

Štai kiek patyriau per vieną dieną. Labai tikiuosi, kad šunytis gyvas, kad jį pasiėmė geri žmonės. Kadangi to vargšiuko rudaakio daugiau nebemačiau, telieka tik tikėtis, kad jam viskas bus gerai. Žinau, kad linkėti blogo negalima, bet linkiu, kad padarus, palikusius šunytį, taip pat paliktų mylimi žmonės. Ir taip tikrai nutiks, nes viskas sukasi ratu, ir tai, ką padarei, sugrįš tau. Galbūt net su kaupu.

Suktelėjus… R. Šileikos nuotrauka