Esu Gabrielius iš pasienio miestelio Kybartų. Suvalkietis. Dvyliktokas. Ko gero, tai jau atspindi penkiasdešimt procentų mano asmenybės (gaila, bet panašu, kad jau pasiekiau tą arogancijos lygį, kai pradedi save vadinti asmenybe).
Kuriu suprasdamas, kad kuriu, maždaug nuo devintos klasės, taigi dar gana neilgai. Manau, jog mano, kaip kūrėjo, „levelis“ dabar yra pats įdomiausias ir emocingiausias – jau galiu kažką patarti kitiems, pasidalinti mintimis, bet tebeieškau patarimų bei autoritetų ir pats. Kitaip tariant, tebesu menkas, bet jau maitinuosi ne vien „minkštu maistu“. Rašau poeziją, esė, kartais panašesnes į straipsnius, o paskutiniu metu stengiuosi atrasti savo santykį su proza.
Gyvenimo moto? Jeigu reikėtų jį paviešinti, ko gero, išeitų ne vieno tomo leidinys su armija citatų, minčių, prisiminimų, ateities planų ir kitokio plauko sapalionių.
Ko norėčiau palinkėti kitiems kūrėjams? Iš prigimties mylėdamas matematiką, sunumeruosiu:
- Kritinio, bet ne ciniško mąstymo.
- Plačių pažiūrų.
- Blaivaus proto.
Vienas be kito šie trys bruožai turbūt yra beprasmiai. Ai, taip. Dar moralės, nes be jos viskas beprasmiška.
Subjektyvi meno apžvalga
Trumpai apie nieką
Nežinau, ar rašytojas, pradėdamas poezijos ar prozos kūrinį, sau mintyse pasako jo tikslą, žinutę, kurią nori perduoti skaitytojui. Nežinau ir ar tą žinutę sau pasako eseistas. Ką aš žinau? „Žinau, kad nieko nežinau“ (Sokratas). Išgirdęs šią frazę vienas mano draugas mėgsta pridurti: „Vadinasi, šį tą žinau“.
Ilgą laiką, galvoje „dėliodamas“ šios esė mintis ir idėjas, kurias norėsiu atskleisti joje, nejučiomis kuždėjau, jog pasiduosiu pagundai jau įžangoje atskleisti tą „žinutę“. Tiesiog, kad nebūčiau klaidingai suprastas ir nereikėtų veltui stengtis kontraargumentuoti skaitytojų argumentų, kurie kyla iš kitokio šios rašliavos suvokimo. Ir vis dėlto džiaugiuosi, jog tik prisėdęs rašyti mintyse ištariau „veto“ žinutės atskleidimo idėjai. Kodėl? Ogi vardan azarto. Vardan intrigos. Argi būtų įdomu skaityti knygą iš kito galo, jeigu žinotum, kuo ji pasibaigė? Mums įprasta kūrinio struktūra – užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija ir atomazga. Nejaugi kulminacija mus sujaudintų, jeigu būtų pateikiama knygos pradžioje, o vėliau tik aiškinama, kodėl taip atsitiko? Manau, kad ne, tačiau, kaip yra pasakęs Charlesas Dickensas, „niekada nesakyk niekada“. Be to, esė juk irgi yra menas. O vienas žavingiausių meno bruožų yra tas, jog jį kiekvienas suvokiame kitaip. Ir, nors esė nėra poezija (be abejo, galima ginčytis – bendrų bruožų yra. Ir jų labai smagu ieškoti!), nesusilaikysiu nepacitavęs dar vieno šviesulio (šįkart – jau lietuvio) Justino Marcinkevičiaus: „Vienareikšmiškumas visais laikais yra poezijos priešas nr. 1“. Ir paskutinė priežastis, dėl kurios tariau sau „veto“, svarstydamas, ar atskleisti šios rašliavos „žinutę skaitytojui“ jau įžangoje – santykis su skaitytoju. Tik pagalvokite – jeigu skaitytojas, skaitydamas bet kokį kūrinį, susidaro kitokią nuomonę nei turėjo autorius, argi tai nėra mažas stebuklas? Čia ir nušvinta daugiareikšmiškumas, čia ir atsiranda menas, čia atsiranda santykis tarp kūrinio autoriaus ir skaitytojo, užsimezga diskusija, ginčas. Ginčas – bendravimo priemonė. O juk bet kuris autorius ir siekia bendrauti su skaitytoju.
Švelniai apie citavimą
Citatos yra tarsi skolinti pinigai, už kuriuos perkame kitų susidomėjimą mumis neprivalėdami grąžinti skolos (ech, kaip būtų gera, jeigu kada nors kas nors pacituotų šią mano mintį…). Bet kiekgi gali būti įdomu leisti svetimus pinigus? Juk, kaip sakė Horacijus, „est modus in rebus“[1].
Iš tikrųjų citatomis persunktas tekstas skaitytojui neatrodo patrauklus. Taikliai panaudota citata suteikia svaros argumentui, tačiau keletas citatų toje pačioje vietoje nejučiomis ima piršti nuomonę, jog autorius – egocentriškas, savimi patenkintas tipelis, norintis pasipuikuoti, kiek gražių citatų moka.
Kalbant ir bendraujant žodžiu irgi kartais kyla pagunda pasiskolinti vieną ar kitą mintį iš žymesnio už tave asmens – tada per plaukelį priartėji prie tapimo žymiu, nes, kaip jau minėjau, dažna citatų funkcija – parodyti savo išprusimą ir sudaryti gerą įspūdį kitiems. Vis dėlto, citatos nėra toks jau nedoras įrankis, ir kartais pasitarnauja kilniems tikslams. Pavyzdžiui, žmogų norime įtikinti dėl vieno ar kito dalyko. Jaučiame, kad mūsų nuomonė jam bus per silpnas argumentas, todėl paminime kokio nors net arkliui žinomo autoriteto, pavyzdžiui, Thorntono Wilderio[2] arba Ziado Abdelnouro[3] mintį, ir… bam! Atvedame žmogų į „doros kelią“, įpiršdami jam savo nuomonę arba galbūt guosdami liūdintį ir drąsindami abejojantį.
Turiu pripažinti, kad dažnai būnu tas šūdžiukas (nepabijokim to žodžio), kuris kartais mėgsta piktnaudžiauti citatomis. Tuomet pastebiu tai ir sau pasakau, kad „atėjo laikas nebepiktnaudžiauti citatomis“. Susiklosčius situacijai, kai žmogus yra sutrikęs ir prašyte prašo patarimo, tu prisimeni, pavyzdžiui, išmintingą Šventojo Rašto pamokymą ir teisingą Cicerono mintį, tačiau taip pat prisimeni ir kad „atėjo laikas nebepiktnaudžiauti citatomis“… Gyvenimas meta tau iššūkį – rasti aukso viduriuką.
Beje, kartais citata gali būti pasakyta visai ne vietoje – pakaks, jeigu jos autorius yra gerbiamas asmuo. Tiesą sakant, citata gali būti net ir buitinė frazė – kartais ji padeda rašytojui, paminėjus citatos autoriaus pavardę, priversti skaitytoją neužmigti. Kartais rašytojui netgi pavyksta nustebinti pačiam save, skaitytoją priverčiant skaityti toliau!
Kaip sakė Algimantas Čekuolis, „Įdomu, tiesa“?
Ir dar truputį apie meno vienareikšmiškumą ir jaunų autorių prasimušimą, kai jų poezija nėra tipinė tos dienos normai.
Autoriams, kurie užsispiria ir neparduoda savo idėjų už pigų populiarumą ir dar pigesnius kūrybinius triukus, arba nenusileidžia aplinkinių spaudimui ir rašo stiliumi, neįtinkančiu „prokrustiškai“ vyraujančiai srovei, gali būti labai sunku „prasimušti“ į plačiuosius vandenis. Jaunas rašytojas bus blogas rašytojas, jeigu klausys visko, ką jam sako aplinkiniai apie kūrybą, tačiau bus ne ką geresnis, jeigu užsikimš ausis ir nekreips dėmesio į pastabas – vėl metamas iššūkis ieškoti aukso viduriuko. Jeigu jam pakaks gyvenimiško džiaugsmo sutikti įkvėpėją, autoritetu paties jaunėlio laikomą vyresnį rašytoją, ir ryžto pamėginti susitikti su juo – galbūt kas nors iš tokio jaunuolio išaugs. Tačiau jeigu vieninteliai jo mokytojai bus pačiam jaunajam rašytojui autoriteto neturintys, jo nežavintys kūrėjai (apsaugok, o, Apolonai, mus nuo šito!)… Šioje vietoje paliksiu daugtaškį. Kad nebūtų vienareikšmiškumo veiksmo plėtotei.
Beje, grįžtant prie jau minėtų pigių kūrybinių triukų… Kai kurie jauni rašytojai, pavyzdžiui, Juozas Erlickas, naudoja vieną gudrybę: kai jų kūryba neatitinka tradicinių rėmų ir daugelis aiškina, jog vienas ar kitas dalykas „yra klaidingas“, jog stilius per laisvas arba mintis neaiški, jie ima ir prirašo begalę eilėraščių, miniatiūrų ir kitokio plauko sapalionių savo pamėgtu stiliumi. Kitaip tariant, prikuria tiek daug, kad jų kūrybinis stilius tampa vyraujančiu. Tuomet rašytojas ne tik kad pripažįstamas, bet dar ir yra įšventinamas į klasikus! O kodėl gi nepanaudoti tokio fokuso?
Iš tiesų, net jeigu pradžia ir sunki, manau, jog kiekvienas savaip rašantis jaunasis kūrėjas turėtų visomis išgalėmis stengtis, kad išlaikytų savitą dvasią – kiek reikės keisti, keistų tik apvalkalą, o ne vidų. Taip ne tik bus branginamas išskirtinumas, taip bus kovojama su bandos instinktu ir skaitytojai turės galimybę maitinti savo dvasią įvairesniu maistu.
Santūriai apie keiksmažodžius, buitinę kalbą, slengus ir vulgarumą
Leisiu sau paspėlioti: perskaitę šios ciklo dalies antraštę, pusė jūsų susidomėjo, o kita pusė – pasmerkė mane. Sutinku – vulgarumas bei keiksmažodžiai yra žemos kultūros bruožas. Tačiau jie, buitinė kalba ir įvairūs slengai, nors ir kelia minties šuolio pavojų, suteikia šnekamajai kalbai žaismingumo, o literatūroje priverčia žmogų (ypač žemos kultūros) įtraukti į tekstą. Net jei jis pasipiktina fraze, pyktis juk įtraukia į tekstą – smegenys stimuliuojamos dirbti. Kitaip tariant, vienas iš keiksmažodžių ir žargono privalumų yra savotiškas masalas ne patiems kultūringiausiems skaitytojams privilioti. Antras keiksmažodžių bei slengo tekste pliusas – sustiprintos emocijos. Įsivaizduokime, kad kai šiame tekste rašiau, pavyzdžiui, apie citatas, turėjau galimybę rašyti „pernelyg daug citatų tekstą subjauroja“. Tačiau galėjau ir rašyti „po velnių, negalima perspausti teksto citatomis! Čia juk ne makaronai, košiami per duršlioką[4]!“. Arba kitas pavyzdys: rašydami recenziją, galėtume paprasčiausiai brūkštelėti „spektaklio siužetas labai įdomus, tačiau kartais buvo galima pastebėti aktorius, nerandančius savo vietos scenoje“. Bet galime ir rašyti „Afigienas spektaklis! Nors aktoriams kartais trūko teamwork’o“.
Savaime suprantama, tekstas tekstui nelygu. Enciklopedijoje slengas ir keiksmažodžiai visiškai nereikalingi. Kuriant prozinį tekstą ir į tam tikrus dialogus įterpus ne itin mandagių žodelių, pastarieji gali suteikti kūriniui tikroviškumo atspalvį – juk gatvėje niekas nekalba bendrine gramatiškai taisyklinga lietuvių kalba. O štai publikuojamuose tekstuose reikia išsugdyti gebėjimą „sužaisti“ išmintingai: manau, ne nepernelyg drastiškas žargonas gali suteikti straipsniui arba esė savotiško „sūrumo“, tačiau reikėtų atsižvelgti ir į planuojamos skaitytojų auditorijos skonį bei pažiūras.
Minėti pavyzdžiai apie citatas ir spektaklį labai kasdieniški – savaime suprantama, jog visas tekstas, parašytas panašiu stiliumi, atrodytų juokingai. Bet nesunku nuspėti, jog skaitytojas apsidžiaugtų, atradęs vieną ar kitą skambesnę frazę tekste. Itin žavingai atrodo tekstai, kuriuose galantiškai žaidžiama minėtais slengais, šiurkštumu (kartais netgi išreiškiamu keiksmažodžiais) ir intelektualia kalba. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti ištrauką iš Sigito Parulskio knygos „Miegas ir kitos moterys“ (nors ji, kaip ir dera ištraukai, „ištraukta“ iš viso kūrinio konteksto, visai neatrodys kaip rafinuotai pateikta parodaksali gyvenimo realybė) („Baltos lankos“, Vilnius, 2005, p. 68):
Bet štai kai tave ištinka pasaulinio viduriavimo nuojautos, ir ne iš baimės, o dėl velniai žino ko – tuomet refleksijos ir kontempliacijos tampa labai ryškios, mizantropiškos. Kaip gali savyje gerbti kūrinijos vainiko viršūnę – žmogų, jeigu tas žmogus, gyvenantis tavo kūne, staiga tampa urologijos ir ekskrementologijos objektu, o vienintelis vilties šiaudas, kurio gali griebtis tokioje egzistencinėje aklavietėje, ‒ šikpopieris.
Ir paskutinis štrichas šioje potemėje. Teisę vartoti keiksmažodžius (arba vulgarumą) publikuojamame tekste reikia „užsitarnauti“. Keiksmažodžių kiekis ir stiprumas – autoriaus ir skaitytojo skonio reikalas, tačiau Sigitas Parulskis, jau įsitvirtinęs rašytojų padangėje, gali sau leisti prabangą retsykiais tėkštelti riebesnį žodelį. Kai tais žodeliais į kairę ir į dešinę svaidosi pradedantys rašytojai, tai yra rizikingas ir ne itin protingas sprendimas, kadangi:
1) jaunuoliai dar neatradę aukso viduriuko ir šioje srityje dažnai prašauna ‒ jų žaismingumas tampa akiplėšiškumu;
2) quod licet Iovi, non licet bovi[5] (Terencijus). Keiksmažodžiai tekste turi tą pačią savybę, kaip ir keiksmažodžiai šnekamojoje kalboje: kai keikiasi penkiametis snarglys, tai yra pasibaisėtina. Kai keikiasi suaugęs vyras, tai yra… Na, sakykime, tik nemandagu;
3) pradedantis rašytojas gali suklaidinti skaitytoją, ir pastarajam atrodys, jog teksto ašis, kitaip tariant, pagrindinė mintis – ir yra keiksmažodžiai arba įvairios nešvankybės. Ilgainiui skaitytojas įpras prie tokio teksto, jis atrodys tarsi „norma“, kasdienybė, ir nebepajėgs įžvelgti prasmės nei pasakojimuose ar samprotavimuose su vienu kitu keiksmažodžiu, nei „švariuose“ ir „nekaltuose“ tekstuose.
Neilgai apie poeziją
Ilgai nefilosofuosiu klausimu „kas yra poezija“. Ilgainiui rimti klausimai, pernelyg dažnai ir nerimtai gvildenami, pasidaro banalūs ir nereikšmingi. Tik pacituosiu poezijos sąvokos aiškinimą pagal „Vikipediją“: Poezija ‒ grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas.
Greta dar norėčiau pateikti dar vieną sąvoką:
Lyrika – literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis.
Ir tik nuo šios vietos išdrįsiu pateikti klausimą: ar poezija – tai tik lyrika? Arba, ar gali būti poezija nelyriška? O koks gi eilėraščio santykis su lyrika ir poezija?
Paimkime kaip pavyzdį vieną anksčiau jau minėto Juozo Erlicko eilėraštį.
Įsižeidė vėl vyresni Ir bartis, ir grūmoti šoka: Ne taip tu, jaunas, gyveni! O aš taip gyvenu, kaip moku. Lazdom baksnoja dėdės: štai Tu ne su tais draugais draugauji, Draugystė netikra tatai, – O mano rankoj – lapų sauja…
O man užtenka pinigų, Kiek rudeninis vėjas duoda. Aš nenusiperku draugų – Ir neparduodu.
Šitas A4 formato puslapis ‒ ne vieta analizuoti pateiktą eilėraštį. Užteks pripažinti, kad, berods, jausmai, t.y. lyrika jame nėra eilėraščio ašis. Nenoriu teigti, jog mano versija, interpretacija yra vienintelė teisinga. Mene, priešingai nei gyvenime, taip jau būna – keletas tiesų. Tačiau nesunku pajausti, jog šis eilėraštis – pašiepiamasis. Ašis jame – idėja ir kritika. O jokia kritika negali būti įtikinama, jeigu nėra pateikiama su tam tikru užsidegimu, nuomone – nuo užsidegimo ir nuomonės neatsiejamos ir emocijos, patiriamos, išreiškiant tą nuomonę. Be to, „Poezijos“ definicijoje minimas ne tik žodis „jausmai“, bet ir „asociacijos“.
Ką tuo noriu pasakyti? Tik viena – šis pavyzdys yra argumentas pusei, teigiančiai, jog poezija – ne vien lyrikos žanras. Ir netgi epui būdingas veiksmas nėra būtinas eilėraščiui, t. y.: eilėraštyje bei poezijoje gali nebūti nei aiškaus siužeto, nei jausmų. Pakaktų prisiminti Maironio satyras „Mano mokslo draugams“ ir „Spjauki, drauguži, į viską!“, kad būtų pelnytas dar vienas taškas idėjai „poezija – ne vien lyrika“.
Pateiktas eilėraštis „telpa“ ir į eilėraščio, ir į poezijos rėmus, tik dėl lyrikos galima būtų ginčytis. „… perteikianti jausmus ir mintis“. Šiaip jau bet kuris žodis yra mintis. O kai kuriais atvejais mintis bei idėja netgi yra sinonimai.
Iškelsiu dar vieną klausimą pamąstymui, į kurį, bent jau kol kas, pats nesu pajėgus tvirtai atsakyti: jeigu kas nors parašytų eilėraštį… gerai, apibūdinsiu kitaip. Jeigu kas nors surimuotų tekstą apie veržliaraktį arba kinetinės energijos dėsnius, ar galima būtų tą tekstą vadinti poezija?
Įdomu, tiesa?
Išvada? Manau, giljotinos neužsitarnausiu, reprezentuodamas kiek abstrakčią mintį: eilėraštis – beveik visada poezija ir ne visada lyrika, o poezija – nebūtinai lyrika.
O štai dar viena idėja: poezija nėra neredeguojama. Pradėdamas rašyti šią rašliavą, ruošiausi tvirtai ginti nuomonę, jog vis dėlto, prie poezijos (lyrinės poezijos) neturi teisės prisiliesti niekas, išskyrus patį autorių. Priežastis paprasta: autorius į lyrinę poeziją sudėjo savo jausmus. Autoriaus jausmus keisti gali autoriaus protas, tačiau ne svetimo žmogaus protas. Redaguoti lyrinę poeziją – tas pats, kas pilti sieros rūgštį ant autoriaus širdies.
Vis dėlto, mano nuomonė šiuo klausimu pasikeitė (ech, tas nuostabus kūrybinis procesas! Niekada nežinai, kur jis tave nuves). Kad ir kaip dramatiška būtų keisti lyrinės poezijos turinį, jei siekiama ją rodyti plačiajai auditorijai, žvilgsnis iš šalies yra būtinas, nes autorius kartais gali „įsišaknyti“ į du kraštitunumus: arba kurti tik jam suprantama kalba pernelyg giliomis metaforomis, arba viską pateitki „ant lėkštutės“, ir jo lyrinė poezija bus jau „suvirškinta“. Poezija, kuri nepalieka savotiško pėdsako atminty ir širdy bei neugdo skaitytojo, kažin, ar verta vadintis lyrine (be abejo, visai kita kalba apie poeziją, kurią rašytojas kuria „tik sau“ ir niekam nerodo). Taigi, idealiausias variantas būtų svetimam protui, diskutuojant su autoriaus protu, autorių priversti patį susivokti, kas yra negerai. Kitaip tariant, redaktorius turėtų parodyti autoriui, kurioje vietoje kūryboje nepalikta vietos „daugiareikšmiškumui“. Jeigu tokių galimybių nėra, kažkuriam iš „porininkų“ reikėtų pasimokyti geriau dirbti savo darbą.
Greitai apie naują meno šaką
Mano dosnioji teta Vikipedija, dalindama žinių saldaines[6], sako: menas ‒ tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška.
Pagal tetos filosofijos aiškinamas penkias meno funkcijas (pramoginę, katarsinę, techninę, gyvenimą suidealinančią ir gyvenimą suintensyvinančią), drįstu paskelbti tezę: atėjo metas kulinariją paskelbti meno šaka!
Paaiškinimas – retoriniais klausimais: argi gaminant valgį nereikia kūrybingumo? Argi valgis nėra aukštesnio lygio, kai jo estetinė išvaizda patrauklesnė, o sensualinė – stipresnė, t.y.: kvapas ir skonis malonūs?
Iš tiesų, menas žmonėms teikia džiaugsmą ir vienaip ar kitaip siejasi su jų intelektu, dvasia. Dar vienas meno bruožas – dažnai meną kuriantis žmogus dirba, donelaitiškai kalbant, vargsta jį kurdamas, nors „menininkai iš pašaukimo“ mėgaujasi kurdami; tuo tarpu meno kūrinį stebintys ar klausantys žmonės atsipalaiduoja, užmiršta kasdienybę ir tiesiog mėgaujasi menu.
Kas išdrįs paneigti, kad visos šios ypatybės būdingos kulinarijai? Pramoginę funkciją maistas tikrai atlieka – raskite nors vieną žmogų, kuris sakytų „valgau iš pareigos, o ne iš malonumo“ (na, gerai, šiuo atveju į „žmonių“ sąvoką neįtraukiau anoreksikių…), valgytojas, besimėgaudamas geru kulinarijos meno kūriniu, gyvenimą idealizuoja („dieviškas maistas!”), o pasisėmęs biologinės energijos – suintensyvina (nes be energijos organizmas nusilptų iki mirties). Virėjas, mėgaudamasis maisto gamyba, patiria katarsį ir naudoja tam tikrą techniką. Trumpai tariant – kulinarija atlieka visas meno funkcijas!
Dar šiek tiek apie meną esant tobulam pasauliui
Atskiros potemės vertos meno funkcijos „gyvenimą suidealinančią ir gyvenimą suintensyvinančią“. Esu linkęs šias dvi funkcijas suvesti į vieną ir truputį perfrazuoti: meno paskirtis – morališkai tobulinti žmoniją. Vienas iš tobulinimo būdų – problemų gvildenimas. Pavyzdys: karikatūros Antrojo pasaulinio karo metais. Jos parodydavo, kas yra amoralu, kad žmonės nesektų amoraliais pavyzdžiais. Arba psichologiniai romanai. Juose dažniausiai remiamasi kuria nors rašytojo gyvenime patirta problema. Skaitydamas romaną, žmogus susipažįsta su metodais, kaip spręsti tą problemą, vadinasi, tampa morališkai stipresnis.
Klausimas provokacijai: koks būtų menas tobulame pasaulyje? Juk tobulame pasaulyje nebūtų problemų, taigi ir menas netektų, drįsčiau teigti, pagrindinės savo funkcijos. Pasaulis be smurto, skausmo, išdavysčių, netekčių… Kas būtų rašoma knygose? O dailė? Ką vaizduotų menininkai, jei nematydami skausmo, nežinotų, ką reiškia vertinti džiaugsmą? Kokia muzika būtų kuriama, jeigu žmogaus jausmai būtų vienodi?
Menas yra Dievo dovana, nes padeda, vadovautis Roberto Baden Powellio[7] žodžiais ir bloguose dalykuose atrasti penkis procentus gėrio – tobulame pasaulyje menas būtų bevertis, o realiame, problemų kupiname pasaulyje, menas žmoniją artina prie tobulybės – tegul niekada jos ir nepasiektų, bet savo funkciją atlieka.
Ir galiausiai, apie „meną tik autoriui“ ir meną, kuriuo dalinamasi
Menas yra tai, ką sunku žodžiais įvardinti, nes sakyti, jog tai ‒ veikla arba hobis, būtų pernelyg buitiška, o sudievinti žmogiško dalyko, reikalingo jo sielai kaip kūnui vitaminai, irgi nesinori. Menas yra požiūris, talentas matyti objektuose, subjektuose, reiškiniuose tai, ko nemato kiti. Menas vis dėlto yra ir veikla. Menas yra žmonių bendravimo forma ir vienas puikiausių, mano galva, būdų žmogui tobulėti pačiam ir skatinti kitus būti tobulesnius. Taip pat būdas kritikuoti ir priversti visuomenę atsigrežti į jos ar kieno nors kito ydas. Menas yra savęs išreiškimo forma. Kartais menas gali būti toks asmeninis, kad jo menininkas niekam nerodys, tačiau tai ‒ vis tiek menas. Kartais rodys kitiem, nes gerais dalykais gera dalintis.
Ar galima teigti, jog menas, kurį autorius kuria tik sau, turi mažesnę vertę? Manau, kad ne visais atvejais. Kartais tai yra paprasčiausia praktika, įgūdžių tobulinimas prieš kokį nors kūrinį viešam grožėjimuisi. Ir logiška, kad jei pačiam autoriui kūrinys atrodo prastos kokybės, jis nenori to kūrinio rodyti viešai. O kartais „menas tik autoriui“ gali būti aukso vertės, tačiau pernelyg intymus, kad būtų paviešintas.
Manau, kad menininkas tikru menininku tampa tada, kai yra sukūręs abiejų ,,tipų“ kūrinių: tiek asmeninių, tiek ir tų, kuriais dalinasi su kitais. Kunigas Rytis Baltrušaitis yra pasakęs: „Pašaukimas yra pašaukimas tada, kai teikia džiaugsmą kitiems“. Sutinku su šia mintimi; menininkas iš tiesų vertas vadintis menininku, kai jo darbai vienaip ar kitaip tarnauja kitiems. Kad ir kas tai būtų: interjerą puošiantis paveikslas, istorinę asmenybę pagerbianti ir žmonėms patriotizmą kelianti skulptūra, žmogui savo paties jausmus geriau pažinti padedanti melodija ar eilėraštis, visuomenės ydas kritikuojantis tekstas ar, sakykime, sotumą teikiantis patiekalas… Žmogus laimingas, kai bent vienam kitam žmogui teikia laimę.
Neringos Dangvydės nuotraukos.
[1] Est modus in rebus (lot.) – viskam yra saikas.
[2] Thorntonas Wilderis – amerikiečių rašytojas, gyvenęs 1897‒1975 metais, rašęs romanus ir pjeses, apdovanotas trimis Pulicerio premijomis ir viena Nacionaline premija.
[3] Ziadas K. Abdelnouras – libaniečių-amerikiečių finansininkas ir organizacijos „United States Committee for a free Lebanon“ steigėjas.
[4] Duršliokas – rėtis, koštuvas, akytas samtis.
[5] Quod licet Iovi, non licet bovi (lot.) – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui.
[6] Saldainės – saldainiai.
[7] Lordas Robertas Baden Powellis (1857‒1941) – anglų karininkas, leitenantas-generolas, skautų judėjimo įkūrėjas, rašytojas.