Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

 Pokalbis su Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentu Tomu Rikliumi

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Tomas – jaunuolis iš Vilkaviškio, atradęs klasikinę literatūrą dvylikos metų, pirmąjį individualų renginį suorganizavęs šeštoje klasėje ir niekada neatsisakantis pavakaroti su daininke Etta James. Kalbamės apie mokyklos laikus ir studentiškuosius kuluarus.
Nors iš pirmo žvilgsnio Tomas panašus į tą, kuris nemėgsta kalbėti apie savo raidą, nes yra itin ciniškas ir išdidus – tąkart ilgai ir smagiai šnekėjomės. Atsimindami didžiausias gėdas scenoje ir mažiausius stebuklus širdyje.
Tomai, papasakok apie savo vaikystę. Kokią tu ją atsimeni ir kokį tave vaikystėje atsimena artimiausieji? (Ilga pauzė, trumpa šypsena).

Buvau geras ir ramus vaikas. Namo grįždavau laiku, pamokėlės visada būdavo paruoštos. Dideliais darbais neužsiiminėjau – tuomet leidau sau ramiai augti. Piešdavau ir rašydavau…  O giminė mane atsimena kaip baltą varną. Kodėl? Išsiaškinsi vėliau.
Būdamas tokių metų jau rašei? Juk dar tik pradinės klasės.. Daugelis net žodžio be klaidos nesurezga.

Taip. Pradėjau rašyti savo pirmąją knygą būdamas pradinėse klasėse. Tai buvo fantastinio pobūdžio knyga – apie neegizstuojančią ir vargiai galėsiančią egzistuoti valstybę. Bet rašymo procese supratau, kad visgi ta knyga man nepatinka, todėl nusprendžiau daugiau jos nebetęsti ir ji liko nebaigta (juokiasi).
O apie tolesnį periodą ir paauglystę? Būdamas 12-14 pradėjau skaityti tokius veikalus kaip „Ana Karenina“, „Raitelis be galvos“, graikų mitus, Ovidijaus „Metamorfozes“. Pradėjo patikti egiptiečių kultūra – patinka dar ir dabar. Buvau smalsus, o tos didžiulės, namus gaubiančios  knygos ilgainiui apgaubė ir mane.
Visą laiką ir buvai tokių brandžių knygų apsupty?

Na taip, knygos, klasikinė literatūra mane lydi nuo pat mažens iki dabar. Bet apturėjau ir pankiškąjį etapą. Na žinai: kaukolės, žiogeliai, kerzai. Manau, kad tai buvo savotiškas maištavimas prieš „namų gyvenimą“ – norėjau kažko daugiau.. Tik nežinau ko… Turėjau labai gerą auklėtoją, kuri pastebėjo didžiąją dalį mano gabumų. Tada prasidėjo pažintis su scena: renginių organizavimu bei vedimu, vaidinimu, dainavimu. Dalyvauta daugybėje olimpiadų, skaitovų konkursų. Tie konkursai, kur daugelis talentingų vaikų dalyvauja – na žinai –  buvau eilinis talentingas vaikas (juokiasi). Su renginiais, beje, susipažinau jau pradinėse klasėse, o būdamas šeštokas surengiau pirmąjį savo individualų renginį su primityviu scenarijumi (aišku, viską viena akimi kontroliavo mokytojai). Laikui bėgant taip ir perėmiau didžiąją dalį mokyklos renginių – kai kurie net negalėjo įvykti be mano žinios. Kol (kaip ir daugeliui) scena ir plojimai tapo savotišku narkotiku.

Minėjai, kad scena kaip narkotikas. O kaip sekėsi mokytis – brandos egzaminai? 

Na kaip pati matai, mokytis sekėsi gerai, nes įstojau į klasikinės filologijos specialybę, dabar esu trečiame kurse. Tai viena brangiausių studijų pakraipų Vilniaus universitete. Baigiau mokyklą „raudonu diplomu“… Nors, tiesą sakant, labai ilgai svarsčiau kur tęsti mokslus. Norėjau būti teisininku, traukė ir tebetraukia medicinos mokslai, žurnalistika, leidyba. O dabartines studijas (klasikinę filologiją) įvardinčiau kaip netikėtą likimo posūkį, dovaną, dėl kurios nesigailiu.  Juk galiu pažinti savo itin mėgstamą antikos kultūrą, kurioje daug istorijos – labai mėgstu istoriją.

Studijų metai. Dabartis. Plačiau apie tai: ką veiki, kuo užsiimi?

Visų pirma studijuoju – tai atima ganėtinai daug laiko, nes nemėgstu būti paskutinis – kitų vietų, išskyrus pirmą, man nėra. Antrame semestre – pusė metų studijų Briuselyje pagal Erasmus programą. Noras pirmauti, sakyčiau, gal romėniškosios filosofijos atsipindys. Matyt, kuriame nors iš praeitų gyvenimų buvau romėnas (juokiasi). Aktyviai dirbu studentų atstovybėje – esu marketingo srities koordinatorius, taip pat organizuoju įvairius renginius fakultete. Asmenine iniciatyva esu režisavęs Antigonę (pagal senovinį modelį), šis mano darbas buvo gerai įvertintas.

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Ar viską stengiesi atlikti kaip senovės graikai?

Nesistengiu daryti lygiai taip pat kaip darė graikai, bet ir šiuolaikinti per daug nemėgstu. Manau, svarbu išlaikyti ribą tarp šių dviejų pasaulių – antikinio ir dabartinio. Ieškojau kito kampo, kaip atskleisti pačią istorijos tėkmę bei veikėjus. Tiesą sakant, taip elgiuosi ir gyvenime – manau, labai svarbu nubrėžti ribą tarp scenos ir tikrojo pasaulio, nors kartais tai nepavyksta net man (juokiasi). Dvejus metus iš eilės buvau vokalistu kasmetinėje Matematikos ir informatikos fakulteto studentų rengiamoje Midi Roko operoje. Kartais šiaip „pabekinu“ kokioje nors grupėje kai paprašo – aišku, tik toje grupėje, kuri man patinka. Labai mėgstu būti ant scenos, ir kas be ko – dėmesį. Tada tiesiog švyčiu (juokiasi). Pati scena man yra sakrali erdvė – niekada į ją nelipu išgėręs ir stengiuosi netransliuoti publikai susikaupusių problemų. Kaip ir kiekvienas mūsų – aš taip pat slepiuosi po kaukėmis. Tai tarsi psichologinė apsauga. Man asmeniškai kaukės užsidėjimas leidžia analizuoti žmogų ir rasti jo Achilo kulną. Moku įtikinti. Galiu „parduoti“ bet kokią idėją. Visada man pavestus darbus stengiuosi atlikti puikiai. Man labai svarbu kokybė, juk niekada nebūna „gerai ir greitai“ – būna tik „arba gerai – arba greitai“. Nors iš pažiūros esu ciniškas individualistas – mėgstu bendradarbiauti, bet labai svarbu, kad parteneris lygiai taip pat siektų kokybės, maksimumo kaip ir aš. Esu karjeros žmogus, ir pats tikriausias darboholikas. Jeigu kada nors sugalvosiu kurti šeimą… Na tai bus tikrai negreitai ir tik tada, kai tvirtai stovėsiu ant kojų.
Kaip matau, myli sceną ir artistišką gyvenimą. O be viso to – ką dar myli? (juokiasi garsiai)

Ne, ne, Milda… Jokios moters neturiu. Kaip jau minėjau, esu karjeristas – prie darbų gausos kartais sunku prisitaikyti net sau pačiam, o ką jau kalbėti apie merginą.  Ir tiesiog… Aš nejaučiu poreikio meilei. Nesu šiltų jausmų šalininkas. Taip nebūna? – būna. Dažniausiai ką jaučiu, tai nebent prisirišimą prie žmogaus, nors neslėpsiu – kartą kibirkštėlė buvo… (šypsosi)
Tavęs pilna visur. O klasikinė kultūra ir dabarties džiunglės tarsi savotiškas priešpastatymas viena kitai. Kaip su tuo sugyveni?

Iš renginių pusės – visada ieškau priėjimo prie publikos. Privalu rasti kontaktą su žmonėmis. Dažnai stebiu ir analizuoju, pagal tai improvizuoju. Kadangi antikinė kultūra didžiajai daliai lietuvių yra svetima – tenka ieškoti to paties Achilo kulno, jei  nori parodyti kaip žydėjo tuomečiai mąstytojai bei jų idėjos. Bet prisipažinsiu – žiedų kvapą (kad ir kaip stengtųsi) pavyksta užuosti ne kiekvienam… Save įvardinčiau stebėtoju – tik pamatęs galiu pradėti veikti, turiu susipažinti su erdve, žmonėmis. Manau, kad kūrinys ir autorius –  tai du skirtingi dalykai, todėl savęs su savo darbais netapatinu. O apie kultūrų gretinimą… Man labai patinka Tarantino filmai, nes juose įžvelgiu ovidiškuosius, romėniškuosius dalykus. Didieji mąstytojai (netgi keletas šiuolaikinių) visada ėjo ir tebeeina prieš visuomenę, bando būti už jos ribų – o manyje pankavimas dar nėra iki galo pasibaigęs (juokiasi). Labai mėgstu kraštutinius jausmus,  na, o jei nepatiriu – tai suvadinu – visai kaip graikiškame teatre. Kartais net norisi tą kraštutinumą ir vėl pakartoti – tada jaučiuosi įžengęs į rezervatą, kuriame būti negalima.
Tavęs klausantis atrodo,kad esi tarsi šiuolaikinis riteris, kavalierius – vis dar atsimenantis ir praktikuojantis tradiciją. O kaip yra iš tiesų, ar esi konservatorius ar ..?

Na, esu… senos tvarkos žmogus. Patriarchas, bet kartu ir reformatorius, labai mėgstu revoliucijas, tik ne socialistines (juokiasi). Labai nemėgstu kai man vadovauja, nebent vadovavimas yra išties geras – tada galiu pilnai atsiduoti. Tikriausiai paklausi, ar turiu idealą – ne, neturiu. Gyvenu savo gyvenimą ir patariu tai daryti kitiems. Iš kūrybinės pusės – kaip jau minėjau – visada ieškau kitokio priėjimo prie žmogaus ir idėjos įvykdymo, bet esu įsitikinęs, kad viskas šiame pasauly jau panaudota. Turiu subjektyvų požiūrį į naujoves – naujų idėjų nėra. Esu už tradiciją, kurią galima interpretuoti skirtingais rakursais. Juk norint laužyti nusistovėjusias taisykles – privalu jas žinoti.
O dabar laikas dar daugiau pasijuokti. Papasakok atsiminimą, kuris Tomą Riklių verčia nostalgiškai nusišypsoti. (Tomas ilgai galvoja, šypsosi)

Vis dėlto tokių yra… Yra tokių dalykų kuriuose net aš sugebėjau pasiekti netobulumo viršūnę (abu juokiamės). Aišku, viskas vyko kai buvau pradinėse klasėse… Vaidinau boružiuką ir visą spektaklio laiką prabuvau atsegtu kelnių klynu, kol galiausiai už kažko užkliuvęs plojausi ant žemės pačiame vaidinimo įkaršty, bet paskui mano nugriuvimas tapo spektaklio dalimi ir visada tekdavo „pagulėti ant žemės“ – būtent tada ir išmokau griūti. Ir dar, atsimenu, buvo vienas atvejis gėdingas. Vėl griuvau – tik tąkart būdamas septyniolikos ar šešiolikos. Tuo metu Vilkaviškio kultūros namuose vyko filmų vakarai, ir aš kaip vadovas eidamas per sceną sugebėjau visiems matant galingai tėkštis ant žemės. Tada norėjosi sulįsti skradžiai žemėn iš gėdos, bet dabar atsiminus – juokinga.
Ilgai mąsčiau kokį klausimą užduoti pabaigai. Bet paprašysiu plinkėti… Palinkėti sau.

Būti geriausiam – (tai pasakęs plačiai šypteli, nutyla ir taria) ir toliau…

Ačiū už pokalbį

Milda Savickaitė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *