Marija Mašiotaitė apie 1914 m.
Prie Marijos lempos
Apie bibliografę ir rašytoją Mariją Mašiotaitę-Urbšienę
(1985 metų birželio 24 dieną Rygoje – 1959 metų kovo 2 Kaune)
Gintarė Adomaitytė
Šalia manęs – solidi knyga. Tai ‒ ,,Prano Mašioto šviesa“, išleista 2013 metais. Tais, kuriais minėjome rašytojo jubiliejų – net vieną šimtą penkiasdešimt! Minėjome ir Marijampolėje, jos kolegijoje, ir Vilniuje, Knygų mugėje bei Rašytojų klube. Pamenu, kaip skelbdamas manąjį pasisakymą, vaikų literatūros autoritetas Kęstutis Urba tartum nubrėžė vėžes: ,,Ar rašytum Pranui Mašiotui rekomendaciją stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą?“.
Savaime suprantama: rašyčiau, kaip nerašysi. Rašyčiau ir jo dukrai Marijai Mašiotaitei-Urbšienei. Kas, kad kiekybiškai jos parašyta nedaug. Svarbiau, kaip parašyta. Jei ne Marija Mašiotaitė, jei ne jos prisiminimai ,,Prie žibalinės lempos“, kažin ar taip artimai pažintume Mašiotų šeimą. Daugybę dalykų galėtume tik spėlioti.
Sklaidome knygos puslapius ir pasineriame į XX amžiaus pradžios Rygos gyvenimą – jos aikštes, gatves, parduotuves, poilsiavietes, teatrus, koncertus, mokyklas. Klaidžiojame senamiesčiu ir naujamiesčiu – mokytojas Mašiotas kadaise svajojo tapti architektu, tad kartu su šeima, išėjęs pasivaikščioti, atidžiai apžvelgdavo kiekvieną naujai statomą namą. Patys gyveno Gertrūdos aikštėje – mažoji Marija, klūpodama prie lango, įsivaizduodavo matanti gandrus, atnešusius jaunesnį brolį. Gyvenimas vyko žibalinių lempų šviesoje. Sakytum, būta namuose jaukumo, meilės, dėmesio sesei ir broliams (gandrai atnešė ir antrąjį). Bet… tas amžinasis bet…
Mašiotų šeima Rygoje apie 1912 m. Iš kairės į dešinę: Marija Mašiotienė, Marija Mašiotaitė, Donatas Mašiotas, Pranas Mašiotas, Jonas Mašiotas
,,Susėdusios salonėlyje ant kanapos, matydamos mane prabėgančią iš vienų durų į kitas, tetulės sakydavo motinai:
‒ Bet ir negraži gi tavo ta mergaitė. Kas kita berniukas – dailus, storas, ramus. Kokie gražūs jo plaukai.
Nors tada dar negalėjau perprasti žmogaus grožio reikšmės gyvenime, tie palyginimai neliko be įtakos man. Pasidariau labai drovi ir nedrąsi visam gyvenimui. Maža būdama, bijodavau žmonių, o motinos verčiama pasisveikinti, užsidengdavau veidelį ranka, sakydama ,,nežiūriu, nežiūriu“, o tuo tarpu smalsiai žvelgdavau pro praskėstus rankos pirštus ir sukeldavau svečių juoką“.
Pro tuos praskėstus rankos pirštus Marija, dažniau vadina Munyte, tiek daug visko pamatė, o vėliau ir mums papasakojo. Prisiminimai, apimantys XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus du dešimtmečius, kelia juoką pro ašaras. Ypač tiems, kurie žino, kaip ir kada skaidrūs Munytės sakiniai buvo rašyti. Esama ir žaismingų autorės piešinių – tos autorės, kuri apie save vaikystėje manė, kad dailei esanti negabi. Ir muzikai. Ir matematikai. Ir… ir…
Mašiotų šeima Rygoje glaudė giminaitę, švelniai vadintą Pipa. Štai Pipą Marija laikė gabia ir labai graužėsi, kad neturtingos giminaitės niekas nemoko muzikos, dailės. Juk Pipai, pasak Munytės, viskas taip lengvai einasi. Ilgainiui paaiškėja, kad ,,negabioji“ Marija kiekvienus mokslo metus baigdavo su pagyrimu, Pipa gi buvo trejetukininkė (pagal anų laikų balus nuo vieneto iki penketo).
Rygos realinė mokykla, kurioje 1891-1915 m. mokytojavo P. Mašiotas ir kurią lankė Marija Mašiotaitė
Mokytojų vaikai yra reiškinys, vertas atidaus tyrinėjimo. Mokytojo Prano Mašioto vaikai – taip pat. Mašiotas, priešingai nei daugybė matematikų, garsėjo švelnumu, kantrybe, gebėjimu susitarti su ūžaujančia berniokų klase. Mokydamas Munytę, netekdavo kantrybės. Nepaisant to, pasiuntė ją į Maskvą studijuoti matematikos…
Marija Mašiotaitė Maskvos aukštųjų moterų kursų studentė apie 1915 m.
Gerokai vėliau, jau tarpukario Kaune, 1935 metais Marija parašys pasakojimą ,,Rašytojas ir jo padėjėjai“. ,,Tikra apysaka“ – tai saviironiška kūrinio paantraštė. ,,Apysakoje“ Marija prabils šunų, kuriuos laikė Mašiotai, balsu. Savo tėvą, anksti pražilusį, vadins Baltagalviu. Kalaitė Pusė didžiuojasi: ,,Išsivedu Baltagalvį už miesto ar į mišką, ar į pievas. Ten juk oras sveikiausias. Pagaliau ir pati nemėgstu gatvėmis vaikščioti, miške ar pievoje kas kita. Baltagalvis ploja delnais, neva mane gąsdindamas, o aš bėgioju pievoje. Miške Baltagalvis renka kankorėžius, svaido juos, aš bėgu, ieškau ir parnešu jam. Taip gerai išjudinusi, visus jo sąnarius išmankštinusi, parsivedu namo“.
Pasak Marijos, ji kalaitės Pusės balsu prabilo tik todėl, kad pralinksmintų tėvą ir paskatintų teberašyti vaikams. Šiek tiek gaila, kad tėvas nepaskatino dukters parašyti dar kelių apsakymų ar apysakų… Marijos Mašiotaitės plunksna lengva.
Pasakojimą ,,Rašytojas ir jo padėjėjai“ rašė jau sulaukusi keturiasdešimties. Buvo ištekėjusi už diplomato Juozo Urbšio, mačiusi daug miestų ir valstybių. Ko gero, atradusi tikrąjį savo pašaukimą: glūdėti bibliotekose, rinkti žinias apie Lietuvą, publikuotas užsienio spaudoje, jas kantriai bibliografuoti.
Iš viso to, kas čia jau parašyta, tikriausiai aišku: Marija nebuvo ir nenorėjo būti salonų liūte. Ji tartum tebežiūrėjo į platųjį pasaulį taip, kaip vaikystėje: slapta, bet smalsiai, iš atokaus salono kampo. Tačiau prisipažįsta, kad labai mėgo šokti, tad iš to kampo tekdavo iškeliauti.
Dabar jau pats laikas pasakyti, kad Urbšiams (Užsienio reikalų ministrui ir bibliografei) teko iškeliauti ne tik iš ministerijų kabinetų, diplomatų susitikimų, jaukių salonų. Ir iš Lietuvos. Jiedu buvo deportuoti, kalinami Rusijos kalėjimuose, vienutėse.
Marija Urbšienė-Mašiotaitė ir Juozas Urbšys. Nuotraukos, darytos Vladimiro kalėjime
Būtent vienutėje ir radosi džiugieji, optimizmu persmelkti Marijos atsiminimai. Pagaliau išleista į laisvę, savo užrašų neteko, bandė juos atkurti Viaznikuose – tame Rusijos provincialiame miestelyje jiedu rado sau šiokį tokį būstą. Net darbą rado diplomatas – dirbo pirtyje kasininku, laiškuose juokaudamas didžiavosi, kad kasdien išmaudo net kelis šimtus žmonių.
Viaznikuose juodu aplankė viešnia iš Lietuvos – Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Gerokai vėliau ji prisiminimuose pasakojo, kad ir ten, apšiurusiame miestelyje, toli nuo Lietuvos, praalkę ir apskurę, jiedu liko orūs ir… žaismingi. Menkoms gatvelėms suteikė Paryžiaus gatvių vardus – tik pamanyk, klydinėjo Eliziejaus laukais…
Apie diplomatą Juozą Urbšį pasakojimų galime rasti daug – periodinėje spaudoje ir knygose. Tačiau vienas apibūdinimas yra retas. Danutė Čiurlionytė Juozapėlį vadino žmogumi stirnos akimis. Būtent tas stirnakis pasistengė, kad dingę žmonos prisiminimai būtų atrasti, kad taptų jie knyga ,,Prie žibalinės lempos“ dar prie sovietų valdžios.
Autorė savo knygos nebesulaukė. Grįžę iš Viaznikų, Urbšiai glaudėsi Kaune, pas Sofiją Čiurlionienę. Munytė glūdėjo bibliotekoje, tuomet vadintoje Respublikine (vėliau biblioteka persikėlė į Vilnių, dabar vadinama Martyno Mažvydo vardu). Gavo sau kampelį, jame bandė atkurti prarastus bibliografės darbus.
Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.
Daugiau žinių apie Mariją Mašiotaitę-Urbšienę mieli skaitytojai ras MENO BANGŲ enciklopedijoje.
Baigdama šį pasakojimą, leisiu sau šiokį tokį pasažą…
Knygų, kuriose pasakojama apie Mariją, nėra daug. Rašydama rėmiausi šiomis: Danutės Čiurlionienės-Zubovienės ,,Patekėjo saulė“, Unės Babickaitės-Graičiūnienės ,,Atsiminimai. Laiškai. Dienoraščiai“, Juozo Urbšio ,,Prisiminimai“, jau minėtąja ,,Prano Mašioto šviesa“.
Vienoje Vilniaus bibliotekų (ne Martyno Mažvydo, tikrai ne) jauna bibliotekininkė palinko prie kompiuterio ir ilgokai stebėjosi keista, niekada jai negirdėta pavarde: Mašiotaitė. Pyktelėjau. Ar galima dirbti bibliotekoje ir nieko nežinoti apie vieną žymiausių Lietuvos bibliografių? Pyktelėjau ir… čia pat nurimau. Marijos Mašiotaitės ,,Žibalinės lempos šviesoje“, jos akivaizdoje, pykti negalima. Neįmanoma. Neleista. Juokauti – taip.
Vienaip ar kitaip, Lietuvos bibliotekininkų dar laukia rimtas darbas: surinkti į vieną knygą viską, kas tik apie Mariją parašyta. Šviesos bus daugiau.