Markas Tvenas
Marius Kraptavičius
Nei elgeta, nei princas, bet…
Markas Tvenas (Mark Twain)
1835 metų lapkričio 30 dieną Floridoje, JAV‒1910 metų balandžio 21 dieną Redinge, JAV
Mark twain – Misisipės upeivių kalba kadaise reiškė (o gal ir tebereiškia…) ,,pažymėk du“. Tie žodžiai turi ir kitą prasmę: du sieksniai gylio. Vadinasi, laivas praplauks.
Markas Tvenas – taip žurnalistas, rašytojas, paskaitininkas pirmą kartą pasirašė 1863 metais. Tikroji jo pavardė ir vardas – Samjuelis Klemensas (Samuel Clemens). Slapyvardžių turėjo ir daugiau, kuo įvairiausių, tačiau pasaulis įsidėmėjo būtent šį. Nieko keista: Tomas Sojeris ir Hekelberis Finas, elgeta Tomas ir princas Eduardas – jie gyvi ir gyvybingi; juos gera prisiminti, aptarti, interpretuoti.
Pasaulio literatūros tyrėjai į Marką Tveną žvelgia iš skirtingų kampų. Kas jis – gal rasistas? Ar priešingai – rasių lygybės išpažintojas?
Niekas neabejos: jis – savojo meto metraštininkas. Jo plunksna lengva, laki. Laimei, saviironiška. Ne vienas vyresnės kartos žurnalistas prisimena studijų metais atidžiai skaitęs Marko Tveno pasakojimą ,,Kaip aš redagavau žemės ūkio laikraštį“. Šis tekstas visada spaudos žmonėms buvo aktualus. Ir bus. Tartum įrodymas: įžūli beraštystė yra toks globalus reiškinys, kad ,,nusipelno“ itin raštingo požiūrio.
Samjuelis gimė Floridoje, tačiau buvo ketverių, kai šeima apsigyveno Hanibale, prie Misisipės. Tame pačiame Hanibale, kuris pasitarnaus rašant žymiausias knygas – ,,Tomo Sojerio nuotykius“, Hekelberio Fino nuotykius“.
Liūdnas, svajingas, nuolat projektus kuriantis žmogus – tai Samjuelio tėvas. Jis mirė beveik pasiekęs svajonę – išrinktas miestelio teisėju, apsirgo plaučių uždegimu ir nepagijo. Jo gražuolei, linksmuolei žmonai beliko įkurti nedidelį pensioną – kad šeima išgyventų.
Ir išgyveno!
Vyresnioji sesuo Pamela mokė miestelio vaikus skambinti pianinu, Orionas įkūrė spaustuvę ir redakciją. Samjuelis netrukus metė mokslus – įsidarbino pas brolį raidžių rinkėju, o kiek vėliau – vsai dar vaikas… – ėmėsi ir žurnalisto darbo.
Vaikystėje jis nelabai mėgo jaunesnį brolį Henrį – laikė jį skundiku ir pataikūnu. Ilgainiui jų daugystė stiprėjo. Abu juos pasišaukė Misisipė, abu tapo locmanais – vairavo laivus nuo Sent Luiso iki Naujojo Orleano. Deja, Henris žuvo laivo gaisre gelbėdamas keleivius. Žuvo ne tą pačią akimirką… Merdėjo kelias dienas. Po drąsiojo brolio mirties Samjuelis pražilo.
Rašytojo gyvenime būta įvairių darbų. Jis – ir Nevados valstijos tarnautojas, ir sidabro ieškotojas. Visada ir visur – atidus klausytojas. Žmonių pasakojamos istorijos jam buvo įdomios lyg knygos, o gal ir įdomesnės. To meto literatūroje jis pasigesdavo humoro jausmo.
Rašytojas niekada neelgetavo – jos geraširdė mama būtų padariusi viską, kad tik taip neatsitiktų. Tačiau jis gerai žinojo, kas yra neturtas, o gal ir skurdas; ką reiškia įgyti, o ką ‒ prarasti.
Markas Tvenas nebuvo nei kilmingas, nei savo milijonų nebesuskaičiuojantis turčius. Tačiau patyrė karališką šlovę, pripažinimą, skaitytojų ar paskaitų klausytojų meilę ir savo šalyje, ir tolimuose kraštuose.
Proginė sidabrinė moneta su Marko Tveno atvaizdu, 2016
Žvelgdamas į Marko Tveno biografiją, drįstu sakyti: jam sekėsi su… moterimis. Daug šiltų žodžių pasakyta apie mamą, o kiek apie žmoną Oliviją. ,,Jeigu madam leis“ – tai viena žymiausių Tveno frazių.
Madam buvo kilusi iš kito sluoksnio nei Tvenas. Iš turtingesnių, sotesnių, labiau išsilavinusių žmonių. Ji domėjosi tuo, ką vyras rašo. O vyras pasikliovė elegantiškąja žmona. Išmoko iš jos ne tik gerų manierų, bet ir raštingumo… Juk pats studijavo padrikai, savarankiškai – buvo uolus viešųjų bilbiotekų lankytojas.
Su šeima
Šias eilutes rašau belaukdamas Naujųjų metų. Su vaikystės knyga – su ,,Princu ir elgeta“. Paseksiu jums pasaką, kurią ir man kadaise pasekė žmogus, girdėjęs ją iš savo tėvo, pastarasis – iš savojo, ir taip toliau, vis gilyn į praeitį.
Štai tokia knygos pradžia. Jausmingai nuteikia jos skaitymas – apie skurdą ir prabangą, smurtą ir atlaidą, pataikavimą ir išmintį.
Kažin ar kas nors iš mūsų norėtų patekti į to meto Londoną. Net jei lemtų likimas tapti karaliumi… Tačiau į vaikystę, kai skaitėme Tveno knygas – taip, kodėl ne.
Samjuelio Klemenso knygų laivas tebeplaukia – palinkėkime jam dviejų sieksnių gylio.
Šis pasakojimas – projekto ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“ pabaiga (mums padėjo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas).
2015 metų projektas baigiasi, o rubrika apie rašytojus – gyvuos. Ačiū jos puoselėtojoms Gintarei Adomaitytei ir Neringai Mikalauskienei.
