Žemaitė: „Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti…“
Neringa Mikalauskienė
Šiemet sueina 170 metų nuo rašytojos Žemaitės gimimo. Šimtas septyniasdešimt! Viena vertus, šiurpuliukai per nugarą perbėga ‒ tiek laiko mus skiria nuo jos, rašiusios savo kartai, bet likusios mums. Kita vertus, atrodo, kad ji buvo amžinai, vis tokia pat ‒ amžinąja skarele apsigobusi… Sėdi akmeninė viename iš Vilniaus skverelių Gedimino prospekte, žvelgia nuo jau taip pat istorija tapusio 1 lito banknoto, o šiemet ‒ netgi nuo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto marškinėlių bylojanti: „Man nereik cackų pacackų!“, kaip dabar madinga sakyti ‒ „aktualizuota“. Ir lydės ji mus tuo savo rūsčiu žvilgsniu. Labiau gal sukurta, nei iš tiesų buvo. Sukurta tokia, kokios reikėjo anuometei Lietuvai, išvargusiai spaudos draudimą ir žengiančiai pirmuosius žingsnius Nepriklausomybės linkui, ‒ kūryboje detaliai fiksavusi senąjį lietuvišką kaimą, dramatiškus šeimų likimus, kai, rodos, jokio pasirinkimo nėra, ypač moteriai, kurios laimė ‒ tai „laimė nutekėjimo“… Netgi jei ir iš meilės. Sako, iš meilės ir pati Julija tekėjusi ‒ bajoraitė už mužiko Lauryno Žymanto.
Mano tėvas buvo bajoras Antanas Beniuševičia, motina ‒ Julijana Scepuraitė, irgi bajorė. Motina sakėsi net iš didelių ponų kilusi, toli kur, apie Vilnių, turėjusi giminėje turtingų dvarininkų, kunigų, kanauninkų… Bet mes, vaikai, juos iš pasakojimo težinojom, pačios tos giminės nepažinom.
Taigi bajoriška kilmė ‒ nebūtinai dideli turtai, veikiau tai buvo prisiminimas apie juos. Julija gimė 1845-aisiais, gegužės 31 d. (pagal naująjį kalendorių ‒ birželio 4-ąją), augo Bukantiškės dvarelyje, netoli Šateikių. Tėvas buvo „grapo Plioterio urėdas“ ‒ ūkvedys, motina ‒ šeimininkė, nemokėjusi rašyti, tik skaityti skaitė lenkiškas maldaknyges ir labai rūpinosi, kad vaikai įprastų gražiai lenkiškai šnekėti. Juliją skaityti mokė tėvas, tik knygų ji nedaug turėjo, daugiausia, žinoma, lenkiškas, ir kelias žemaitiškas.
Iš Autobiografijos (1921) sužinome, kad vaikystėje buvo gerokai padykusi, gyvo charakterio mergaitė. Pas dėdiną išleista mokytis, vis tiek vietoje nenustygdavo ko nors neiškrėtusi.
Mokė mus visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių… Visko mokė į gerą, nuo blogio perspėliojo, bet manęs nuo melavimo neatpratino.
Iš pat mažo pati iš savęs labai gudriai mokėjau pameluoti, ką blogo padariusi ‒ išsiginti, išsisukti… Nors mane motina ir vyresnės seserys tankiai sugaudavo bemeluojant, gėdindavo, sarmatindavo, ir aš prisižadėdavau niekuomet nebemeluoti, tik teisybę sakyti, bet nė justi nepasijusdavau, kaip vėl by ką pamelavusi.
O štai ir nuotykis…
Sykį atvažiavo svečių kaimynai Underavyčiai, sykiu jos brolis Sirutavyčia ‒ kavalierius. Solovjovo vyresnioji duktė Maša, gal penkiolikos metų mergaitė, pasišaukusi mane į pagalbą įvėlėme akmenį į Sirutavyčios ploščiaus rankoves. Prieangyje buvo pakabintas. Man uždraudė, saugok Dieve, nieko nesakyti ir neprisipažinti… Išvažiuojant tas ponaitis tampo, tampo savo ploščių, drasko rankoves supykęs… Mūsų panos ir ponios ir daktaro mokytoja Nadiežda Ivanovna padeda akmenį išvelti, atsiprašinėja už tokį nesmagumą, žada ištirti ir nubausti, kas taip padarė…
Skaitai tokius pasakojimus, ir tarsi artimesnė Julija tampa. Vaikas kaip visi ar bent dauguma vaikų. O paauglystėje?..
Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane neprišauks prie kokio darbo.
Taip ir įsivaizduoju būsimąją rašytoją kortomis pliekiančią!
Paauglystėje Julija buvo šventai įsitikinusi, kad Lenkija yra tikroji jos tėvynė, o 1863-ųjų metų sukilėliai lenkai ‒ didvyriai ir kankiniai. Praėjus keleriems metams po sukilimo, dėdinai nusigyvenus, teko Julijai eiti tarnauti į Džiuginėnų dvarą.
Tame dvare radau tarnaujant Lauryną Žymantą. Pasirodė man jis toks pat didvyris, kaip ir anie; turėjo ir čemarkas, konfederatkas, diržus, ilgus batus, žodžiu sakant ‒ tokius drabužius, kokius miškuose tankiai mačiau ant klausiukų nugaros. Taip pat ir jis buvęs užsirašęs į kokį pulką, išėjęs į mišką, bet rusai veikiai jo pulką išblaškę, ir jis parbėgęs namo. Labai sugebėjo pasakotis, kiek kame kentėjęs, kaip buvęs atimtas į dvarą nuo tėvų dešimties tik metų vaikas, kaip turėjęs vergauti daugiau kaip dvidešimt metų dykų dykai, be skatiko algos, kiek kentėjęs vargęs bado ir šalčio, kaip buvęs didesniųjų stumdomas…
Jautriai merginai tokios kalbos veikiausiai darė didžiulį įspūdį. Įsimylėjo Julija.
Man rodėsi, jog darau lyg kokį pasišventimą, įstodama į mužikų eilę, ‒ nutekėjau.
Žinoma, apie tas ‒ nelygias ‒ vedybas mes išgirstame vyresnėse klasėse. Žinoma, žavimės Julijos užsispyrimu, atrodo mums, kad ji atkakliai gina savo teisę mylėti. Ko mokytojai nepamini (o ir pati Žemaitė autobiografijoje nerašo) ‒ jog tai veikiausiai buvusios vedybos, kaip tuomet ir dar dabar pasitaiko girdėti sakant, ne tik iš meilės, bet ir „iš reikalo“. Julija laukėsi trečią ar ketvirtą mėnesį.
Sako, „Topylis“ yra autobiografiškiausias jos apsakymas. Galbūt, jei būčiau sužinojusi apie tai mokykloje, į Žemaitės kūrybą būčiau įsiskaičiusi įdėmiau. Tuomet neatrodė, kad ji rašo apie jaunus žmones, mokytojai to neakcentavo. Nesakė ‒ žiūrėkit, tai „Topylio“ Zosei ne daugiau septyniolikos, taigi, jūsų amžiaus. Užtat ir atrodė ji mums tartum… pasendinta. Galbūt rūpesčių, o gal ir paties pasakojimo ta tolima, paauglių miestiečių ausiai keistai skambančia kalba.
Juokdavomės iš ta kalba apipasakoto kito Žemaitės apsakymo veikėjo, kartodavome: „…burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas!“, o kas tas trečiokas? Ai, nesvarbu… Bet Vingių Joną juk atpažinote? Taip ryškiai tas paveikslas sukurtas, kad per tiek metų jo vardas bendriniu tapo ‒ apkiautusį tinginį, žiūrėk, taip ir pavadiname ilgai nemąstydami. Ir vėlgi ‒ mažai kas žino, kad apsakymas „Marti“ taip pat turi savą paslaptį ‒ veikiausiai Katrė laukėsi, kai nuo vežimo šieną kraudama nukrito. Nepastebėjo tada jos niekas, kai pakilusi į šieno kupetą įlindo savo dalios apmąstyti:
Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgterėjęs… Kad taip būčiau negyvai užsimušusi, vis tiek, o gal dar ir pasidžiaugtų?! Toks tai užmokestis už mano darbą ir vargus… Bevelyčiau varlele šokavusi, neko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi… Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės… O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą, ir be to mano broleliai baudžiasi Joną priperti… Ką tai padės, jam širdies neįdės! Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nepadeda, piktuoju nė tiek.
Katrė bando susitaikyti su likimu, bet jos žodžiuose daug išminties ‒ smurtu prieš smurtą nepakovosi. Iki šiol stebina Žemaitės sugebėjimas situacijas, į kurias patenka jos veikėjai, perteikti tiek jų pačių monologais, tiek dialogais, kurie dažnai kibirkščiuoja emocijomis, rodos, ne kumščiais, o žodžiais veikėjai kovoja ‒ kuris kurį nugalės, kuris kurį įtikins savo tiesa?..
Na ir dar viena Žemaitės mįslė ‒ kaip ji sugebėjo šitaip gyvai, vaizdingai kurti, jei rašyti apsakymus pradėjo būdama maždaug penkiasdešimties? Nejau talentas iš niekur nieko prasiveržė, tereikėjo paskatinti? Vėlgi vargu. Jos kūrybos tyrėjai užsimena, jog galėjo būti ir ankstesnių bandymų rašyti, tiesa, lenkiškai, tačiau tų bandymų neišliko. Dar, sako, Žemaitė kurdavusi vaizdelius savo kaimo žmonėms pamokyti. Tik oficialia jos kūrybos pradžia laikomas Povilui Višinskiui parodytas ir Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895-aisiais išspausdintas „Rudens vakaras“.
Nudžiugusi žiūriu ‒ mano raštas pataisytas, sakiniai sutrumpinti, kai kurie žodžiai išmesti, rašyba pataisyta, visam apsakymėliui duotas kitas vardas (mano buvo „Piršlybos“), duotas ir man „Žemaitės“ vardas. Ne tik man džiaugsmas, bet ir mano vaikams ‒ grobsto skaito mamos raštą! Vyras tik raukosi, baugina, kad per tuos niekus galima esą įkliūti.
Matyt, prasiveržė tuomet žemaitiškas Julijos užsispyrimas. „Žemaite“ tapusi, kūrybos jau neužmetė.
Ką reiškia atrasti Žemaitę sau?
Žemaitė būna įdomi vaikystėje. Pamenu, dar vaikas skaičiau jos vaizdelius iš Rinkinėlio vaikams: „Kaip Jonelis raides pažino“, „Geroji Onelė“, „Mikė kvailutis“… Mokykloje, prisipažinsiu, ji nebuvo labai įdomi. Įsidėmėjau tik mokytojos pasakojimą, kad lauko gale su Višinskiu sėdėdavusi ir apie lietuvybę ir literatūrą kalbėdavusi pypkę papsėdama. O jos kūryba tuomet man, ant miesto asfalto be kaimo užaugusiai paauglei, atrodė tolimesnė nei fantastika, kurią ryte rydavau naktimis. Ir tik vėliau supratau, kad visa tai, apie ką ji rašo, niekur nedingo.
Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis vis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka vis ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis.
Tai iš „Sutkų“. Bene vienintelio, kaip dabar teigiama, apsakymo, kuriame Žemaitė pavaizdavo idealius vyro ir žmonos santykius. Sako, kiti jos apsakymai ‒ sodresni, paveikesni. Nes ir tuomet, ir dabar esama „laimės nutekėjimo“ ‒ tiek nuolankumo, tiek nesitaikstymo su visuomenės nuomone, maišto prieš hierarchiją, vyro dominavimą. Sako, Žemaitė buvo feministė. Tikrai. O permąstydama jos pačios biografiją netikėtai apčiuopiau gal labai tolimą, bet vis dėlto ‒ panašumą į Astridą Lindgren. Julija ‒ tokia pat guvi, energinga, išdykusi vaikystėje, tokia pat maištinga paauglė, jauna mergina, padariusi savaip ‒ ištekėjusi už mužiko ir, kaip pati vėliau pripažino: Dabar įkritau kaip muselė į išrūgas. Bet ‒ atlaikiusi, išgyvenusi. Nežinia, koks būtų buvęs jos sprendimas, jei būtų gimusi ne 1845-aisiais, o kaip Astrida ‒ 1907-aisiais. Galbūt irgi nusirėžusi plaukus ir viena su vaiku išvykusi į Vilnių, kaip kad Astrida ‒ į Kopenhagą, vėliau ‒ į Stokholmą užsidirbti? Žemaitė tik po vyro mirties persikėlė į Vilnių ir stačia galva puolė į visuomenines veiklas, šelpė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusius lietuvius, rinkti aukų nusitrenkė net iki Amerikos. Tokios patirties jai galima tik pavydėti.
Pavydėti galima ir žvilgsnio į žmones, tapusius jos kūrinių personažais, ‒ skvarbaus, analitiško, rodos, kiaurai permatančio jų santykius. „Man ji ‒ tarsi lietuviškasis Emilis Zolia“, ‒ pastebėjo bičiulė, kai pasakiau, kad rašysiu straipsnį „Meno bangoms“. Bičiulė ‒ ne filologė, o dailininkė, kurianti knygų dizainą ir jas maketuojanti. Sakė, prieš metus ar porą vėl skaičiusi Žemaitės apsakymus. Savo malonumui. O aš iki šiol galvojau, kad pažintis su Žemaite, jei nesi filologas, baigiasi mokyklos suole…
Ne. Visada gali būti nauja pradžia.
Įdomų interviu apie Žemaitę ir jos kūrybą galima paklausyti čia:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011731025/ka_man_skaityti_2015-06-04_12_12
O štai čia ‒ jos muziejus Bukantėje (tėvų namuose). Aplankykit.