Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.
Bibliografė, visuomenės veikėja, rašytoja Marija Mašiotaitė-Urbšienė
Gimė: 1895 metų birželio mėnesio 24 dieną Rygoje.
Šeima: iš Suvalkijos ūkio kilusio pedagogo, matematiko, vadovėlių autoriaus, lietuvybės žadintojo, rašytojo Prano Mašioto ir dvarininkaitės Marijos Jasienskytės-Mašiotienės dukra, jaunesnių brolių Donato ir Jono sesuo.
Mokslai: dailės ir muzikos privačios pamokos; 1913 metų birželio 8(21) dieną baigia Depreo mergaičių gimnazijos 8 klasę (Despreaux- prancūzės pedagogės, laikiusios Rygoje privačią gimnaziją, pavardė).
1913 metų rudenį išvyksta į Maskvą, į Aukštuosius moterų kursus, studijuoti Fizikos-matematikos fakultete. Dėl ligos aukštųjų studijų nebaigė.
Tarnyba: 1919 metų balandžio mėnesį apsigyvena Kaune ir ima versti administracinius, juridinius tekstus Švietimo, vėliau Teisingumo ministerijoje. 1922 metais paskiriama į Berlyną dirbti Lietuvos pasiuntinytbės raštinės vedėja. Vėliau keliama į Maskvą, o 1925 metais į Paryžių.
Santuoka: 1926 metų gegužės 15 dieną išteka už Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėjo Juozo Urbšio (1896‒1991).
Bibliografinis darbas: 1927 metų birželio 1 dieną Juozas Urbšys skiriamas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi, o Marija Mašiotaitė-Urbšienė palieka darbą pasiuntinybėje ir atsiduoda bibliografiniam darbui.
1927‒1928 metais ima ruošti ,,Lituanicos“ bibliografiją, dažniausiai žinias rinkdama Prancūzijos valstybinėje bibliotekoje – Biblioteque Nationale.
1933 metais kartu su vyru persikelia į Rygą, o 1934 į Kauną. Toliau triūsia prie ,,Lituanicos“ Vakarų Europos kalbomis.
1937 metais parengia spaudai ir anotuoja Tado Daugirdo dienoraštį ,,Kaunas vokiečių okupacijoje“
1939 metais išleidžia bibliografines rodykles: ,,Sąrašas aktualių knygų ir rašinių apie Vilnių ir Vilniaus kraštą“, ,,Suvalkų trikampis ir raštai apie jį“ ir kt.
Veikla: XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorė. Lietuvių-prancūzų draugijos vicepirmininkė.
Deportacija: 1940 metų liepos 17 dieną kartu su vyru deportuojama į Sovietų Sajungą.
Kalinimas: nuo 1941 metų birželio 22 dienos abu kalinami izoliuotose vienutėse Tambovo, Saratovo, Makvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo kalėjimuose.
1952 metais iš Ivanovo kalėjimo Marija Mašiotaitė-Urbšienė išvežama, balandžio mėnesį už akių skelbiamas nuosprendis kalėti 25 metus ,,už aktyvų dalyvavimą tarptautinės buržuazijos pastangose nuversti tarybų valdžią“. Įkalinama Vladimiro kalėjime, iš kurio 1954 rugpjūčio mėnesį išleidžiama.
Gyvenimas svetur: Su vyru apsigyvena Viaznikuose. Ten 1955‒1956 rašo prisiminius, jau rašytus kalėjime, bet prarastus..
Gyvenimas sovietų Lietuvoje: 1956 Urbšiai grįžta į Lietuvą, juos abu Kaune priglaudžia Sofija Čiurlionienė ir jos šeima.
1957 gegužės mėnesį viaznikinis prisiminimų egzempliorius (260 mašinraščio puslapių) įteikiamas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.
Respublikinėje bibliotekoje (tuomet įsikūrusi Kaune) imasi atkurti ir tęsti bibliografinius tyrinėjimus, paruošti rašytojo Prano Mašioto bibliografiją.
Mirtis: 1959 kovo 2 dieną 20 val. 35 min. po širdies priepuolio miršta Kauno klinikose. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Knygos: 1982 metais ,,Vaga“ išleidžia prisiminimų knygą ,,Prie žibalinės lempos“.
1996 metais leidykla ,,Džiugas“ išleidžia ,,Prisiminimus“ (,,Prie žibalinės lempos“ ir ,,Atviras langas“).
Prisiminimų knygai būdingas istorinis tikslumas, persipinantis su asmenine nuomone, džiugi nuotaika, humoro jausmas, dėmesys ne tik giminės, šeimos nariams, bet ir epizodiškai sutiktiems žmonėms.
Giedra nuotaika, humoro jausmu pasižymi ir keli trumpi kūriniai, skirti vaikams, publikuoti tarpukario periodikoje.
