H.Ch.Andersenas
Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja
arba
Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje
Gintarė Adomaitytė
Būtent taip – mus vienijančia, jungiančia, siejančia – diena Balandžio 2-ąją įvardija docentas, literatūrologas Kęstutis Urba. Ne veltui rašau Balandžio 2-ąją didžiąja raide – tai ne tik Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Tai – Tarptautinė vaikų knygos diena.
Savąją meilę ir pagarbą Andersenui jau esu išliejusi knygoje ,,Sparnuotos iškabos“. Nemanau, kad šį kartą galėčiau ką nors prie ten publikuoto pasakojimo pridėti ar atimti. Nutariau elgtis kitaip: pasikalbėti apie H.Ch. Anderseną ir jo gimimo dieną su tais vaikų literatūra besirūpinančiais žmonėmis, kuriems šių metų pavasaris buvo dosnus: tai – svetainės menobangos.lt draugai bei bičiuliai, pelnę itin garbingus apdovanojimus.
LRT Klasikos programos laidos Ryto allegro žurnalistė Alma Valantinienė šiemet tapo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premijos ,,Už vaikų ir jaunimo literatūros sklaidą“ laureate.
Alma prisipažįsta: ,,Andersenas mane lydi visą gyvenimą, nuo vaikystėje skaitytų ar klausytų pasakų iki pažinties su naujais vertimais, Anderseno muziejaus Odensėje lankymo ir nuotraukos šalia didžiojo pasakininko skulptūros per IBBY kongresą… Nuo laidų Lietuvos radijuje, pasakų, skaitomų sūnui, iki mano nelabai moksliško pranešimo apie pastatymus pagal Anderseną Lietuvos radijo teatre mokslinėje konferencijoje Vilniuje. Jo gimimo diena man tapo švente, kai Lietuvoje dar nebuvo švenčiama – mano vestuvių puota vyko balandžio 2-ąją. Prisimenu, matyt, vieną pirmųjų Vaikų knygos dienos švenčių Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai Kęstutis Urba pasirodė pilnai salei vaikų, apsirengęs kaip Andersenas – su skrybėle ir lazdele. Kiekvienais metais rengdavau reportažus vaikų radijo laidoms iš tų švenčių, kalbindavau karūnuotus rašytojus, jų knygų dailininkus, leidėjus ir skaitytojus. Dabar tai darau laidoje suaugusiesiems – laidoje Ryto allegro. Juk smagu ir šventėje, ir kasdienybėje pasakoti apie vaikų kultūros lauke besidarbuojančius, priminti tėvams, kad tai jie pirmieji turi parodyti savo vaikams vertingas knygas“.
Alma ir Andersenas
Švietimo ir mokslo ministerija kasmet premiją skiria ir Lietuvos rašytojai ar rašytojui. Šį kartą laimė šyptelėjo kelių knygų autorei, aktorei, režisierei, dailininkei Kristinai Gudonytei.
Kristina prisimena: ,,Anderseno ir brolių Grimų pasakos buvo pačios pirmosios knygos, kurias atsimenu iš vaikystės ir kurias pati savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, ėmiau skaityti. Žinoma, ne po vieną kartą. Be to, kai mokiausi trečioje ar ketvirtoje klasėje, mane susirado aktorius Povilas Saudargas ir pakvietė suvaidinti Gerdą jo statomame spektaklyje ,,Sniego karalienė“. Taigi, Anderseno tekstą turėjau mokytis mintinai ir visa tai pajausti. Keista, bet Anderseno pasiilgstu, prie jo kūrybos grįžtu. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti pjesę, kurioje Andersenas – pagrindinis personažas. Gaila, kad kaip ir kitų savo pradėtų sumanymų, jos vis negaliu pabaigti. Andersenas – tai begalinė dvasinė švara, muzikalumas, juvelyrika.
Nežinau, ar kiekvienais metais, bet jo gimtadienį tenka švęsti, nes daug vaidinau, režisavau, rašiau vaikams. Dažnai dalyvauju specialiai tai dienai skirtuose renginiuose. Balandžio 2-osios minėjimas man – jau tradicija. Puiki, graži diena.“
Kristina Gudonytė
Tai puikiai, gražiai dienai neabejinga ir Aldona Augustaitienė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, skaitymo skatinimų iniciatyvų puoselėtoja, šių metų Vasario 16 dieną apdovanota ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Aldonos prisiminimai: ,,Andersenas man primena vaikystę kaime. Būdavo, kai tėvai išsiruošdavo aplankyti giminaičių kur nors toliau visai dienai, mes, vaikai, prašydavomės, kad leistų pasikviesti pusseserę. Taip būdavo smagiau. Ji buvo dvejais metais vyresnė, jau gerai mokėjo skaityti. Ateidama visad atsinešdavo knygų. Pamenu, kad tai buvo Anderseno pasakos, su iliustracijų įklijomis. Tos pasakos kėlė liūdesį ir baimę, bet ir klausytis buvo didelis noras. Ko gero, dėl tų pasakų atsirasdavo visokių baimių: tamsoje išeiti laukan, atsidaryti palėpėje beveik niekad nedarinėjamą skrynią, ar, žvelgiant į išsiritusį ančiuką, baimintis, kad jis nebūt bjaurus. Mokykloje mokytoja kartais prie jo pavardės dar pridurdavo: pasakininkas Andersenas. Ir dar… Kai tik pradėjau talkinti Jaunųjų filologų vertinimo komisijai, vienas iš vertėjų vertintojų man kažkuo panėšėjo į Anderseną.
Šiandien man Andersenas – tai atskiri gyvenimo fragmentai: prieš keliolika metų parengtas pranešimas ,,H. Ch. Anderseno vertimai į lietuvių kalbą“, tai danų paroda ,,Bjaurusis ančiukas“ Vaikų literatūros centre, tai Tarptautinė vaikų knygos diena ir virtinė darbų ją švenčiant. Kol dirbu, vertinu galimybę švęsti prasmingai jo gimimo dieną, kurią dar pasaulis vadina Tarptautine vaikų knygos diena.“
Aldona Augustaitienė
Gaila, kad Almos Valantinienės minėtasis Hanso Christiano Anderseno ‒ Kęstučio Urbos pasirodymas nė karto nebuvo pakartotas. Aš jo nemačiau ir, ko gero, nebematysiu. Vienaip ar kitaip, žinau: Balandžio 2-oji be vaikų ir jaunimo literatūros tyrėjo, žinovo, mėgėjo, rašytojų pagrindinio kritiko ir įkvėpėjo, Viltaro Alksnėno slapyvarde prisidengusio vertėjo Kęstučio Urbos būtų vėsesnė…
Šiemet mes, vaikams ir jaunimui rašantys arba tą literatūrą skleidžiantys, gavome jo laišką, viliojantį vykti į Panevėžį švęsti Balandžio 2-osios. Prisegtuke puikavosi keistokas, bet viliojantis tortas… iš knygų.
Tortas iš knygų
Spėju, kad nemenku tortu gausioje Urbų šeimoje buvo vaišintasi Kovo 12 dieną: Vyriausybės rūmuose už nuopelnus vaikų ir paauglių literatūriniam ugdymui Kęstučiui Urbai įteikta Vyriausybės ir meno premija.
Kęstutis Urba
Štai kokią kalbą pasakė VU docentas Kęstutis Urba:
Gerbiamieji,
Mano kartos žmonių, ypač užaugusių kaime, tradicinis lietuviškas geras tonas skatintų šią trumpą pasisakymą pradėti žodžiais „nesu vertas, nesu vertas, nesu vertas…“ Tačiau suvokdamas, kad šį teiginį apie ne vieną iš mūsų, apdovanotųjų, daug sodriau suformuluos kai kurie itin aktyvūs internautai, apsiribosiu keliais padėkos ir džiaugsmo sakiniais.
Dėkoti turėčiau labai daug kam – ilgokas būtų sąrašas žmonių, padėjusių, paskatinusių mane ateiti į skirtingas veiklos sritis, už kurias šiandien esu apdovanojamas. Tikiuosi visiems jiems kaip nors nuolat priminti savo dėkingumą, o šįkart dėkosiu čia esantiesiems.
Be abejo, visų pirma, premijų skyrimo komisijai – už tai, kad jie skaito šūsnis kandidatų (pristatomųjų) popierių ir priima pačius teisingiausius sprendimus…
Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri ne tik suteikia man puikias sąlygas įgyvendinti idėjas, bet ir pristatė mano kandidatūrą šiai premijai.
Žinoma, negaliu ir nenoriu pamiršti, jog jau beveik 40 metų mano profesinis gyvenimas susijęs ir su Vilniaus universitetu, kuris vos prieš keletą valandų išsirinko naują rektorių. Nereikia nė sakyti, kad universitetas mano gyvenime yra visapusiškai svarbus.
Dėkoju labai maloniai mane į savo būrį priėmusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, nepaisant to, kad ilgą laiką mažai kas suprato, ką aš toje sąjungoje veikiu.
Dėkoju maždaug 120-čiai vadinamųjų savo pavaldinių – visuomeninės organizacijos ‒ Tarptautinės Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narių, su kuriais jau 22-jus metus gera ir prasminga būti ir veikti kartu.
Aš labai džiaugiuosi ypatingu sutapimu – gauti premiją tokios jaunatviškos mūsų valstybės sukakties dienomis.
Išskirtinai džiaugiuosi, kad įsirašau į eilę tų laureatų, kurie savo profesinę ir visuomeninę veiklą yra susieję su vaikų ir paauglių kultūriniu, meniniu ugdymu. Esu bene 10-tasis šios rūšies laureatas. Buvau numatęs pasakyti, kad tai nėra mažai. Bet kai iš vertinimo komisijos pirmininko lūpų ką tik išgirdau, kad iš viso Vyriausybės premijos laureatų yra daugiau kaip 170, sakau, kad tai yra mažai, ir linkiu, kad tokių apdovanojimų nuolat daugėtų. Juk nieko nėra svarbiau, kaip dirbti tiems, kurie auga, kurie žengia į kultūros pasaulį, kurie ateinantį amžiaus ketvirtį kurs ir puoselės Lietuvą.
Šis mano apdovanojimas yra ir vaikų literatūros kaip kultūros reiškinio pripažinimas, visų mano bendraminčių veiklos pripažinimas, taip pat skaitančio vaiko, vaiko, skaitančio jam artimą ir suvokiamą literatūrą, įvertinimas ir pripažinimas.
Viliuosi, kad man visai tinka prisiminti vieno garsaus vaikų literatūros herojaus Kūlverstuko žodžius apie Draugystės namus: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme. Tegyvuoja mes! Valio!“.
Taigi – mes dirbome, dirbome ir pagaliau gavome Vyriausybės premiją. Viskas labai paprasta, ar ne kolegos? (Juokauju, žinoma, – norėdamas nuslėpti tikrą džiaugsmą, jaudulį ir dėkingumą. )
Ir vis dėlto: tegyvuoja mes, 2014 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai!
Šį pavasarį nutiko ir daugiau įvykių, vertų šūksnio ,,Tegyvuoja!“
Tegyvuoja leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtas pirmasis Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei jo finalininkės Akvilė Cicėnaitė (,,Niujorko respublika“), Jurga Šalaševičiūtė (,,Atsijunk“), Daina Opolskaitė (,,Eksperimentas gyventi“). Smagu pranešti, kad konkurso būta anoniminio – kaip seniai tokių, drąsinančių pasireikšti debiutantus, laukėme.
Tegyvuoja antrasis fondo ,,Švieskime vaikus“ Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir jo dalyviai.
Viena laureačių – Ieva Kasperavičiūtė, VU studijuojanti mediciną.
Ieva Kasperavičiūtė
Jos eilėraščtis ,,Paslaptis“ Kovo 11 dieną paslaptingai ir jaukiai aidėjo Naisiuose, laureatų pagerbimo šventėje. Juo ir baigsime šį pavasarišką pasakojimą, skirtą Hanso Christiano Anderseno šventei. Norime ar ne, visi esame jo šešėlyje, tuo pačiu patirdami genijaus didybės šviesą.
Man noris tyliai tau pasakyti,
kai saulė medžiuose puošias rytui
ir šakos kantriai lapus kedena,
ir liejas šviesos ir glosto žemę.
Svaigina eglė ir jos didumas,
o spalvos lipdo iš mūsų rūmus
ir mūs pastogėj tarp tavo rankų
stebi paukštelis vakaro dangų.
Fondo „Švieskime vaikus” organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus