,,Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“
Gintarė Adomaitytė
Buvau devintoje klasėje, kai pagaliau gavau savo kambarį ir savo knygų lentynas. Laimingi metai! Tikėjau viskuo, ką parašę klasikai, jais klioviausi. Godžiai skaičiau viską o viską, kas tik atrodė toli nuo to, ką vadiname vaikų literatūra. Į širdį ir į atmintį krito graikų, romėnų antika, o jau tada, žinoma, ėmiausi Dante’s.
Dabar, kai gyvenimo nuėjau kur kas daugiau nei pusę kelio, privalau prisipažinti: taip godžiai, kaip anuomet, klasikų (ir Dante’s) skaityti nebemoku, nepajėgiu. Tačiau jausčiausi apvogta, apdalinta, jei iš manųjų lentynų kas išsineštų ir antiką, ir Dante. Senieji turi būti po ranka ne tik todėl, kad reikalui esant pasitikrinčiau tą ar kitą citatą. Jie turi būti šalia ir tam, kad patikrinčiau save: ar tebeliko manyje jaunystės aistros ir šėlo (o taip pat kantrybės) nerti ten, kur alsuoja praeitis, geidžianti būti čia ir dabar – kartu su mumis.
MENO BANGOMS poetą Dante ir jo septyni šimtai penkiasdešimtąsias metines priminė vertėja Irena Aleksaitė. Ačiū jai už idėją minėti poetą ir už svetainei pasiūlytą jos verstą rašytojo Witoldo Gombrowicziaus (1904‒1969) tekstą – gana sudėtingą, ilgoką, tačiau intriguojantį, atskleidžiantį itin savitą, gombrovičišką požiūrį.
Prieš keliaudami ,,pas Gombrowiczių“, galime pasiskaityti ir kitus autorius. Kad ir Linos Klusaitės tekstą http://www.satenai.lt/2012/05/18/ efemeriskasis-postdante/ arba itališku temperamentu trykštantį Guido Parisi http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/kr20092-10-11
Kaip jau esame pratę, tikslesnių žinių apie Jubiliejinėje rašytojų galerijoje besisvečiuojantį klasiką pateikia MENO BANGŲ enciklopedija.
Witold Gombrowicz
Apie Dante
Przeze mnie droga do smętnej krainy / Prieš mane kelias į liūdną šalį
Przeze mnie droga do wiecznej zaloby / Prieš mane kelias į amžiną gedulą
Przeze mnie droga w plemię zatraconych[1] / Prieš mane kelias į gentį prarastą
Jis rašo – „liūdna šalis“… Apie pragarą? Negalėjo sugalvoti nieko geriau?
Neišraiškinga ir visai paprasta… pernelyg „iš gyvenimo“… Aš šiandien pasakyčiau geriau! „Riba!“ Pragaras pirmiausia yra metafizinis!
Kalbant apie pragarą reikia pasirinkti vidujai prieštaringų žodžių, kad juose atsirastų Neišreiškiamumo elementas.
Tad vietoj „Prieš mane kelias į liūdną šalį“ parašykime štai ką:
Przeze mnie droga do krainy, ktora / Prieš mane kelias į šalį, kuri,
Bezdenna, wiecznie otchlan swoją goni. / Bedugnė, amžinai savo prarają vejasi
Geriau! Toks pragaras, griūvantis į savo paties gylę, daug gilesnis…
O kita to Dante’s užrašo ant Pragaro vartų eilutė (nes tai „Dieviškosios komedijos“ trečioji giesmė, Dante ir Vergilijus artėja prie pragaro vartų, ant kurių matyti tas užrašas):
Przeze mnie droga do wiecznej zaloby / Prieš mane kelias į amžiną gedulą
Čia gali kelti nerimą tik „amžiną“. Nieko daugiau neįstengė sugalvoti? Pamąstykime… Bet kam be reikalo sukti galvą, turiu mažiausiai keliolika geresnių sumanymų, jau gatavų, jau įsikūrusių galvoje… Pavyzdžiui:
Przeze mnie droga tam, gdzie Zlo wieczyscie / Prieš mane kelias ten, kur Blogis amžinai
Sobą się kazi i siebie przezera. / Savimi pačiu save naikina ir graužia
O mano giesmės aiškinimas būtų toks: ankstesniame (metafiziniame) apibrėžime išryškinau absoliutų pragaro nežmogiškumą, o šiame parodau tą vieną vienintelį dalyką, kuris galėtų jį nors truputį sužmoginti, padaryti žmogui prieinamą. Trumpai šnekant, kalbu apie niekalą. Pragaras – tai labai prastai įgyvendintas sumanymas.
Šiuolaikinė mintis (ir, mano manymu, patraukli).
Mat Absoliutus Blogis ir savo būtimi turi būti „blogas“. Blogis, trokštantis blogio ir tik blogio, negali būti įgyvendintas „gerai“, tai yra visiškai. „Blogas“ žmogus blogai elgiasi (nužudo kaimyną), bet šis blogis jam yra gėris, jis nužudo ne todėl, kad tai blogai, o todėl, kad jam tai gerai, kad atitinka jo interesus… ir nori tai padaryti „gerai“, o ne „blogai“. Vadinasi, tas žmogus kaip ir visi kiti ieško gėrio; vienintelis skirtumas, kad gerumas jam slypi nusikaltime… O Šėtonas? Šėtonas nori blogio ir tik blogio, negali norėti gėrio; vadinasi, netgi Šėtonu jis nori būti „blogu“. Pragaras – tai blogai įgyvendintas sumanymas. Jo būtis sugedusi. Menkavertė.
Įdomi mintis. Šiuolaikinė. Mintis gal kiek per daug dialektiška, tačiau praplečianti vaizduotę…
Niekas kitas, tik ta menkavertiškumo idėja gali Žmonijai atverti pragaro gelmes. Vizija Blogio, graužiančio save, save kankinančio… be abejo, skanu…
Florencijos keliautojas šito nežinojo, tokia mintis neatėjo jam į galvą… o jei būtų atėjusi, būtų klupęs ant kelių jos pasveikinti, jis ir Vergilijus! Kokį šuolį būtų šokęs jo pragaras, paragintas tokiu pentinu!
Trečia eilutė:
Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą
Gerai, sutinku, neturiu jokių pastabų, „prarastieji“, taip, šiandien žinome tą skonį… Tik papildyčiau ją vienu būdvardžiu, truputį netikėtu:
Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą
Niezmordowanych… / Nenuilstančią…
Taip, žinoma, „nenuilstančią“, koks griežtas būdvardis, toks taip „nenuilstantis šokėjas“ arba „nenuilstantis darbininkas“, bet taip pat labai panašus į kitą – „nenužudytas“… Taip, nes pasmerktojo pragaro kančioms žmogiškumas neišsisėmęs, jis amžinas, velnias ir žmogus – tai dvi nesudūlančios pragaro kolonos.
Paskaitykime viską iš pradžių:
Przeze mnie droga do krainy, ktora / Prieš mane kelias į šalį, kuri,
Bezdenna, wiecznie otchlan swoją goni. / Bedugnė, amžinai savo prarają vejasi
Przeze mnie droga tam, gdzie Zlo wieczyscie / Prieš mane kelias ten, kur Blogis amžinai
Sobą się kazi i siebie przezera. / Savimi pačiu save naikina ir graužia
Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą
Niezmordowanych… / Nenuilstančią…
Ir palyginkite su jo tercina, paviršutiniška, negabia! Čia tai bent būtų Dante’s pragaras – nužymėtas tomis trimis mano idėjomis! Bet, kartoju, galėčiau pridėti dar dešimt kitų, tokių pat stulbinančių ir jam nepažįstamų (galėčiau, pavyzdžiui, kalbėti apie pragarą kaip apie „nenutrūkstamumą“ arba padaryti iš jo kažką „pilną sėklų“, samprotauti apie jį tokiomis kategorijomis kaip „metastazė“, „fonas“, „transcendencija“, „alienacija“, „funkcija“, „psichizmas“, „būtis-savyje-ir-sau“ et cetera, et cetera, ak, ak!)
Per tą šešeto šimtų metų spiečių, tą būties verpetą aš užmezgu ryšį su kažkokiu Dante, panyru į praėjusį laiką, kad pasiekčiau jį, mirusį, tą kažkokį „buvusį“ Alighieri… Mūsų bendravimas su mirusiaisiais tik tuo nenormalus, kad mums tai atrodo visiškai normalu. Sakome: gyveno, mirė, parašė „Dieviškąją komediją“, aš dabar ją skaitau…
Bet juk praeitis yra tai, ko nėra. O šešių amžių senumo praeitis yra tokia tolima, kad savo paties praeityje aš niekad nebuvau su ja susidūręs, – visą mano gyvenimą ji yra „praeitis“. Tad ką reiškia „gyventi praeityje“? Savo dabartyje randu kažkokius pėdsakus – poemą – ir iš jų išvedu aną kadaise buvusią būtį, turiu ją sau atkurti. Kad apie ką nors galėčiau pasakyti, jog tai „buvo“ (negirdėtas žodis, kažkas panašaus į „yra“, tik susilpnėjęs), tas „buvo“ man turi pasirodyti, bet pasirodyti mano dabarties horizonte kaip keistas dviejų spindulių susikryžiavimo taškas: vienas spindulys eina iš manęs, iš atkuriamųjų mano pastangų, o kitas kyla iš išorės, iš tos vietos, kur susikerta praeitis ir ateitis, iš taško, kur ateitis virsta praeitimi; ir šitai leidžia pajusti, jog tas, kas buvo, vis dar „yra“, yra kaip „buvęs“.
Tad bendravimas su praeitimi yra nuolatinis jos įgijimas, kvietimas būti… bet kadangi atkuriame ją iš paliktų pėdsakų, o šie priklauso nuo atsitiktinumo, nuo medžiagos, kuria perduoti mums, trapios arba nelabai trapios, nuo įvairių įvykių, todėl toji praeitis yra chaotiška, atsitiktinė, fragmentinė…
* * *
Toji knyga, „Dieviškoji komedija“, tebegulinti priešais mane ant stalo, yra per šešis šimtus metų nuo manęs.
Kas man turėtų būti žmonių genties praeitis? Ilsiuosi ant milžiniškos lavonų krūvos – tai tie, kurių jau nebėra. Tad ant ko ilsiuosi? Kas tai yra toji masė po manimi, tas baigtų gyvenimų, išskyrus manąjį, knibždėlynas?
Ar praeityje turėčiau ieškoti žmonių, ar tik tam tikros abstrakčios raidos dialektikos?
Kas iš karto krinta į akis: iš praeities mane pasiekia tik žymiausi žmonės. Kad išliktum Istorijoje, turi tapti… Visos senovės Graikijos kapinės susitraukia iki kelių šimtų asmenų, tokių kaip Aleksandras, Solonas, Periklis… O kiek, be Dante’s, liko iš viduramžių Florencijos?
Milžiniškoje visų pasaulio numirėlių voroje neatpažinčiau nieko, tik Didžiuosius. Mėgstu aritmetiką, ji kelia man klausimų. Kiek žmonių miršta kiekvieną dieną? Du, trys šimtai tūkstančių? Kasdien ištisa armija, per dvidešimt divizijų, nueina į kapus. Nežinau, neišmanau, nesu au courant… nieko… nieko… viskas ne manyje. Mirties diskretiškumas (bet taip pat ir ligos diskretiškumas)! Jei kas nors nežinotų, kad šiame pasaulyje mirštama, galėtų metų metus vaikštinėti mūsų gatvėmis, keliais, parkais, laukais, aikštėmis, kol suprastų, kad toks dalykas apskritai egzistuoja. Gyvūnų diskretiškumas irgi kelia nuostabą. Kaip susitvarko, tarkim, paukščiai, kad niekas nežinotų, jog jie nudvėsė? Miškai ir girios turėtų būti nusėti jų lavonėliais, bet gali vaikštinėti kiek nori ir nerasi nė mažiausio skeleto. Kur tai pradingsta? Kur susigeria? Juk tuose miškuose nėra nei daug skruzdėlių, nei kitų ėdrūnų, kad, nepalikdami nė ženklo, viską suvartotų.
Mirtis yra visuotinė, nepastebima, uždengianti.
O aš? Aš tokiomis aplinkybėmis? Aš su savo būtinybėmis, su savojo aš būtinybėmis? Kuo mažiau galiu įžiūrėti tose kapinių miniose, tuo labiau kabinuosi Didžiųjų. Tuos pažįstu asmeniškai. Istorija – tai jie. Joks nuotrupų panoptikumas man jų nepakeis.
Vis dėlto ar mano požiūris į juos yra asmeniškas?
Tam klausimui skiriu didžiulę reikšmę.
„Dieviškosios komedijos“ man per maža. Ieškau joje Dante’s. Bet jo nerasiu, nes Dantę man Istorija paliko kaip „Dieviškosios komedijos“ autorių. Tie didieji žmonės – tai jau ne žmonės, tai tik laimėjimai.
Bet dar labiau erzina tai, kad net mūsų požiūris į tuos laimėjimus yra visiškai iškreiptas. Juk mokykloje, namie mus išmokė tik gerbti ir žavėtis, o juk mūsų požiūris į Didžiuosius yra dvejopas: aš iš tikrųjų juos gerbiu ir žaviuosi jais, bet taip pat žvelgiu į juos su gailesčiu ir niekinamai. Esu žemesnis, nes jie yra Didieji. Bet esu aukštesnis, nes vėlesnysis, gyvenantis aukštesnėje raidos pakopoje.
Tas antrasis požiūris, kurį pavadinčiau „brutaliu“ arba „natūraliu“, nėra taikomas. Į autorių ir jo kūrinį įstengiame žiūrėti tik iš istorijos perspektyvos ir istorinės reikšmės taško. Tad pažvelkime, kaip atrodytų tas natūralusis požiūris. Argi aš su savo dabartine vaizduote galiu kaip reikiant žavėtis beveik valstietiškos, vos prabudusios Dante’s vaizduotės kūriniais? Juk jo pasmerktųjų kančios tokios prasčiokiškos! Ir kažkokios menkos! Ir plepios! Ir tos prakalbos, rėžiamos tarp vienos kančios ir kitos… Tokios pačios situacijos, pasikartojančios su varginančia monotonija (bet jeigu žvelgčiau į kūrinį iš istorijos perspektyvos, turėčiau pasakyti, kad tos situacijos, kaip keturioliktojo amžiaus kūriniui, yra didžiai turtingos ir išradingos), o Laikinumas jam kas valandėlė in crudo įlenda į Amžinybę su savo politinėmis ir kitomis problemomis. Ir jis nedaro jokios nuodėmės, visos nuodėmės yra bejėgės, veikiau tik taisyklių pažeidimas, nei patraukia, nei atstumia.
Dar daug galima kalbėti įrodinėjant, kad tas kūrinys prasčiokiškas, menkas, nuobodus, silpnas! O iš čia melancholiška išvada: pro kūrinį aš niekaip negaliu prasimušti prie to žmogaus. Nes jis, žvelgiant iš Istorijos taško, man tampa tik didžiu istoriniu laimėjimu. O kai stengiuosi jį pasiekti brutaliai, natūraliai, pamiršęs laiką, ta jo „Dieviškoji komedija“ pasirodo esanti neverta nė sudilusio skatiko!
Vadinasi, Praeitis man turi būti tik skylė? Be tikrų žmonių?
* * *
Grįžtu prie tercinos, kurią perdirbau:
Przeze mnie droga do smętnej krainy Prieš mane kelias į liūdną šalį
Przeze mnie droga do wiecznej zaloby Prieš mane kelias į amžiną gedulą
Przeze mnie droga w plemię zatraconych Prieš mane kelias į gentį prarastą
O štai to pragariško užrašo tęsinys:
Sprawiedliwoscią natchniony moj tworca Mano kūrėją įkvėpė teisingumas,
Jestem stworzona przez Najwyszą Wszechmoc, Esu sukurtas Aukščiausiosios Jėgos,
Najwyzszą Mądrosc i Najwtzszą Milosc. Aukščiausiosios Išminties ir Aukščiausiosios Meilės.
Ir staiga… šokas!
Kaip tai?!
Kaip jis išdrįso?!
Siaubinga!
Ir niekšiška!
Tik dabar matau: tai siaubingiausia pasaulio literatūros poema, puslapis po puslapio kančių litanija, kankinimų rejestras. „Aukščiausioji Meilė“… Ta jo „Aukščiausioji Meilė“ staiga parodo visą to sumanymo siaubingumą. Taip pat niekšiškumą. Gerai, jei kalbama apie Skaistyklą, sutinku… jei tos nuodėmės buvo vertos tokios šėtoniškos bausmės, tai vis dėlto tolumoje mirguliavo Išganymo švieselė. Tačiau Pragaras?
Pragaras nėra bausmė. Bausmė veda prie apsivalymo, turi savo pabaigą. O Pragaras – tai amžina kankynė, ir tas pasmerktasis kauks iš skausmo po dešimties milijonų metų lygiai taip pat kaip ir šią valandėlę, visiškai niekas nepasikeis. Su tuo negalima taikytis. Mūsų teisingumo jausmas to negali pakelti.
O jis ant pragaro vartų rašo sau: „Esu sukurtas Aukščiausiosios Meilės“.
Kaip kitaip tai paaiškinti, jei ne tuo, kad jis tai darė iš baimės ir niekšybės, pataikaudamas sau!.. Persigandęs, drebėdamas iš siaubo, jis įstengia rodyti didžiausią pagarbą didžiausiam terorui ir aukščiausią žiaurumą vadina aukščiausiąja meile. Niekad žodis „meilė“ nebuvo pavartotas taip begėdiškai paradoksaliai. Joks kitas žmogaus kalbos žodis nebuvo pavartotas taip begėdiškai klaidingai. O juk šis žodis yra pats švenčiausias, pats brangiausias. Mums iš rankų išslysta negarbingoji knyga, ir sukepusios mūsų lūpos šnibžda: jis neturėjo teisės…
Pakeliu garbę plėšiančią knygą, perbėgu akimis visą poemą, taip, ką jau čia kalbėti, nuo visų tų pragariškų kankinimų jam kyla Aukščiausiosios Meilės smilkalai, jis priima pragarą, jis pritaria, cha, jis garbina jį! Bet kaipgi čia yra… kaip galėjo nutikti, kad kūrinys, visiškai demoralizuotas klaikiausios baimės, toks vergiškai nuolankus, taip baisiai prieštaraujantis svarbiausiam žmogaus poreikiui – teisybės jausmui, kaip galėjo nutikti, kad toks kūrinys amžiams bėgant virstų Pavyzdinga Knyga, vertingiausia poema?
Katalikai… juk ji jūsų, ta „Dieviškoji komedija“… kaip jūs su tuo širdyje susidorojote?
Žmogus, pasak Bažnyčios doktrinos, buvo sukurtas Dievo pavyzdžiu.
Vadinasi, tai, kas prieštarauja mūsų giliausiam teisingumo jausmui, negali būti teisinga nei šiame, nei aname pasaulyje.
Katalikų menininkui nedera rašyti prieš savo valią ir supratimą. Visa ta „Dieviškoji komedija“ yra gryniausia nuodėmė.
O katalikų pasaulis ją garbina.
* * *
Bet… Koks čia pasigirsta daugiabalsis choras, tarsi varlių kurkimas, tarsi aptraukianti migla, tarsi graužianti drėgmė?.. Ta knyga man jau įsikūnijo į konkretų žmogų. Tačiau dabar, geriau įsiklausęs, suprantu, kad tai ne jis dainuoja. Tai dainuoja viduramžiai.
Kaip galėjau prieš valandėlę piktintis? Tai ne pats Dante susitaiko su pragaru, tai visa epocha. Juk tai tik formulių, viso to, kas užkoduota visuotiniu jausmu, deklamavimas. Žodžiai, tušti žodžiai… paprasčiausiai anais laikais taip buvo kalbama…
Ir vėl „Dieviškoji komedija“ man tampa tik monumentu, forma, kodifikacija, ritualu, gestu, apeigomis, ceremonialu… Vertėtų paminėti: kai prieš valandėlę atradau, kad jis rašo prieš savo valią ir supratimą, užmezgiau su juo asmeninius ryšius. O kai dabar atrandu, kad jis prieš savo valią ir supratimą rašo diktuojamas Epochos, tasai vidinis prieštaravimas praranda realizuojamąją galią. Viskas nublanksta.
Antra: kaip prieš valandėlę galėjau rimtai svarstyti apie poemos vertę ir šiandieninį jos prestižą? Žodžiai! Tušti žodžiai!.. Tai tik tarpžmonijinis garbinimo ritualas, atitinkantis tarpžmonijinį tų giesmių ritualą. Jis ten sau celebruoja, jie čia lankstosi iki žemės. O garbinimas – tai geriausias įrodymas, kad niekas nuo netiki.
Pragaras? Bet juk tai mitas!
Aha, dabar viskas ima rodytis kitaip. Kodėl jo ranka taip lengvai parašė „Aukščiausioji Meilė“? Nes tas pragaras netikras. Tos kančios retorinės. Tie pasmerktieji deklamuoja. Ta amžinybė yra neskausminga simbolio amžinybė. Prasmengantys ir iškylantys ratai, didingos nuodėmių, kančių, išsipasakojimų, pranašysčių hierarchijos, daugėja šviesos, dorybės ir chorai, teologija ir žinios, prakeiktos ir šventos paslaptys – viskas viskas yra retorika. Jis deklamavo savo epochą. Bet epocha irgi deklamavo. Ir jo poema – tai, jeigu galima taip pasakyti, dviguba frazė: poetas išdeklamavo tai, kas jau buvo visuotinai deklamuojama. Tai šiek tiek primena baruose, kavinukėse sekmadieniais vykstančias paprastų žmonių diskusijas apie futbolą. Ar jie iš tikrųjų dėl to jaudinasi? Nė kiek. Diskutuoja todėl, kad perprato tą žodyną, tą kalbėjimo manierą, o kalbėti apie ką nors kita jiems trūksta žodžių. Žmonija rieda išvažinėtu išsisakymo keliu.
Tuščia poema, kuri egzistuoja nepaisydama tikrovės ir tarytum priešindamasi jai!
* * *
Stok, per lengvai čia tau viskas susiklosto!
Taip lengvai nepabėgsi nuo pragaro, kombinatoriau! Juk vis dėlto jis yra, yra, yra.
Ar pamiršai, kad kodekso, sudėto į „Dieviškąją komediją“, vardu iš tikrųjų, tikrovėje, ant laužo buvo deginami eretikai? Tad vis dėlto toji ugnis degina…
Ir vėl ta velniškoji poema ima man riaumoti visa gerkle! Ir alsuoti kančiomis!
Nepaprastai pamokomas dalykas (šį eksperimentą rekomenduočiau visiems kultūros teoretikams) kartais šiek tiek prisiartinti prie skausmo šerdies. Tai įtraukia. Paskui jau sunku būna išsigauti lauk. O tiesa tampa riksmu ir riaumojimu.
* * *
Bet…
Dabar man vėl ateina į galvą, kad tas realizavimasis tapo galimas tik apskritai lengvabūdiškoje netikroviškumo atmosferoje.
Na taip! Stulbinantis švento Dominiko autoritetas turėjo nužengti tarp „pasaulietinio kalavijo“ oligarchų, tapti politikos, ambicijų, įvairių labai gyvenimiškų apetitų grobiu, užklysti ant biurokratiškų valdininkų stalų, tapti funkcija, užsiėmimu, darbu ir, dar blogiau, patekti į šiurkščias skausmui nejautrių budelių rankas. Koks žmogus, taip palengva nedegraduodamas, išdrįstų sudeginti kitą žmogų ant laužo? Daugybėje pustamsių protų, bukų jautrumui radikali nuodėmės, pragaro, kankinimų idėja turėjo susmulkėti, kad galop plykstelėtų galinga, nepalaužiama liepsna, iš tikrųjų deginančia!
Tad kas tu esi, „Dieviškoji komedija“?
Ar nevykęs mažo Dante’s kūrinys?
Ar galingas didžiojo Dante’s kūrinys?
Ar siaubingas negarbingojo Dante’s kūrinys?
Ar retoriškas meluojančio Dante’s deklamavimas?
Ar tuščias Dante’s epochos ritualas?
Ar netikra ugnis? Ar tikra ugnis?
Netikroviškumas?
Ar sudėtinga, neišpainiojama tikrovės ir netikroviškumo raizgalynė?
Paaiškink, keliautojau, kaip prie tavęs prisigauti?
Vertė Irena Aleksaitė
Dante’s Pragaras. Gustave’o Dore iliustracija
[1] Čia ir toliau Dante’s vertimas į lenkų kalbą ir interpretacijos paties W.Gombrowicziaus ‒ iš „Dienoraščio“ (į liet.klb. vertė I. Aleksaitė, 1998).