Moteris šiandieniniame kine: kraujas ir randai vietoj makiažo
Karolis Baublys
Ilgą laiką moteris kine tebuvo vyro herojaus mylimoji ar meilužė; moteriai priklausė būti šalia pagrindinio veikėjo kaip pagalbininkei, užtarėjai ar šiaip dailiai būtybei, o ne užimti lemiamą poziciją. Panašu, kad per paskutiniuosius kelerius metus situacija apsivertė aukštyn kojom: vyrų vaidmenys nustumiami į antrąjį planą, iškeliant visapusiškus ir nepriklausomus moteriškus personažus. Bene geriausi šios tendencijos pavyzdžiai – amerikiečių, belgų ir prancūzų fantastinis filmas Septynios seserys (Seven Sisters; What Happened to Monday?) ir amerikiečių veiksmo trileris Atominė blondinė (Atomic Blonde).
Jei Atominės blondinės veiksmas vyksta praeityje (1989-ųjų Berlyne), Septynių seserų istorija žiūrovą nukelia į ateitį (2073-uosius), kuomet, išaugus gimstamumui ir suaktyvėjus ekologinėms katastrofoms (didžiuliai žemės plotai negyvenami dėl milžiniškų sausrų), valdžia įdiegia vieno vaiko įstatymą. Kiekvienas brolis ar sesuo, oficialiais duomenimis, užšaldomas keliems šimtams metų, iki kol ateis geresni laikai. Viena iš didžiausių problemų ‒ genetiškai modifikuotų produktų vartojimas, skatinantis įvairias naujagimių anomalijas. Tema diktuoja vieną iš didžiausių filmo stiprybių – originalų, nenuspėjamą scenarijų. Filme dėmesys sutelkiamas ne į dvynių ar trynių istoriją, bet į retą ydingos sistemos padarinį – septyniukes (septynias seseris), kurios nuo mažumės priverstos slapstytis tam, kad išgyventų. Seserys, realybėje būdamos septyniomis skirtingomis moterimis, viešai priverstos įkūnyti vieną ir tą pačią tapatybę – Karen Settman.
Antroji filmo stiprybė susijusi su neįtikėtinai stiprų psichologinį krūvį atlaikiusia švedų aktore Noomi Rapace, suvaidinusia septynis skirtingus vaidmenis, taip įkūnydama septynis tos pačios tapatybės veidus. Kiekviena iš seserų paprastumo dėlei turi vardą, susijusį su savaitės diena (Pirmadienis, Antradienis, Trečiadienis, Ketvirtadienis, Penktadienis, Šeštadienis ir Sekmadienis) ir kiekviena iš jų turi teisę išeiti iš namų ir įkūnyti Karen tik vieną savaitės dieną, kurią nurodo jos vardas: Pirmadienis įkūnija Karen Pirmadienį, Antradienis – Antradienį ir t.t., kitomis dienomis jos oficialiai neegzistuoja. Jei vienu metu iš namų išeina dvi seserys, šis veiksmas tampa mirtina grėsme, nes jas labai greitai gali demaskuoti specialiosios tarnybos. Kuomet vaikystėje išėjus vienai iš seserų, kita užsinorėjo pažaisti riedlente ir susižeidusi neteko vieno iš pirštų, seserų globėjas (jį suvaidino Willemas Dafoe) buvo priverstas nukirsti smilių kitoms šešioms seserims (fiziniai skirtumai iškart išduotų seserų egzistavimą). Šitaip septyniukės gyvena, kol suauga, ir jų įkūnijama tobula, visapusiška moteris – Karen – sulaukia paaukštinimo. Tačiau sykį Pirmadienis negrįžta namo, ir visas planas žlunga… Neatsitiktinai originalus filmo pavadinimas – Kas nutiko Pirmadieniui? (What Happened to Monday?). Demaskuotos septynios seserys priverstos gintis tam, kad išgyventų. Taigi jos priverstos prisiimti maskulinistinį buvimo pasaulyje būdą. Užimdama tradicinę vyro vietą, moteris suvyriškėja (išmano kovos menus, valdo šaunamuosius ginklus, geria degtinę…).
Ypač radikalus pabrėžtinai vyriškos moters portretas sukurtas veiksmo trileryje Atominė blondinė. Jau nuo pat pirmųjų kadrų kamera fiksuoja fizinėmis žaizdomis sumaitotą, mėlynių nusėtą moters kūną, kuris beveik nebeturi lyties požymių. Charlize Theron įkūnyta specialioji agentė Lorraine Broughton keikiasi vulgariau nei bet kuris vyras, degtinė jai – atgaiva sielai, jos smūgis stipresnis už profesionalaus kultūristo, o veidas sėte nusėtas randų ir sukrešėjusio kraujo.
Abiejuose filmuose moters kūno samprata priartėja prie Donnos Haraway kiborgo (posthumanbody) idėjos. Šiuo požiūriu įsimintina Karen konkurento Jerry replika lifte: „Dirbi dieną ir naktį kaip robotas“. Išties Karen ir gyvena kaip robotas, priversta nepažinti nei meilės, nei harmonijos. Lorraine Broughton filme Atominė blondinė vyrai nedomina nei kaip draugai, nei kaip profesiniai partneriai, nei juo labiau kaip potencialūs meilužiai, jos maskulinistinis seksualumas atsiskleidžia tik santykiuose su žavinga tamsiaplauke prancūze Delphine Lasalle (aktorė Sofia Boutella). Tik mylimosios glėbyje ledinis Lorraine žvilgsnis sušvelnėja, veidas įgyja iki tol neregėto tikrumo, o brutali Delphine mirtis pirmą sykį priverčia sudrėkti Lorraine akis.
Kai vyras buvo herojus, į moterį kine žvelgta iš heteronormatyvių maskulinistinių pozicijų (kaip į geismo objektą), tad moteriai užėmus dominuojančią poziciją, geismo objektu tampa vyras, jo kūnas. Tai ypač ryšku Septyniose seseryse, kur vos keletą akimirkų matome Karen apsinuoginusią, tačiau vienos iš seserų (Pirmadienio) slaptas mylimasis – tamsiaplaukis brunetas Adrianas – ypač erotizuotas (jį puikiai įkūnija tuniziečių kilmės olandų aktorius Marwanas Kenzari᾽s). Jo treniruotas kūnas demonstruojamas įvairiais rakursais meilės scenoje su Šeštadieniu.
Stiprėjanti vyriškoji moters asmenybės pusė, ypač visapusiškai atsiskleidžianti kino mene, kviečia permąstyti tradiciniais laikomus vyro ir moters santykius ir iš naujo nubrėžti lytiškumo ribas (jei jos apskritai egzistuoja). Kvestionuodamas kanoninius lyčių santykius ir lytiškumą apskritai, šiuolaikinis kinas įtaigiai parodo, kad lytis – tai dinamiška socialinė konstrukcija, priklausanti nuo konteksto (kintanti ir verčianti kisti).