Lilija Konoplitskaja. Fotografavo Loreta Jastramskienė
„Laba diena. Taikos ir gėrio visiems. Esu Lilija Konoplitskaja iš Ukrainos. Esu mokytoja, dailininkė, psichologė. Daug metų dirbau rusų kalbos ir užsienio literatūros mokytoja, vaizduojamojo meno mokytoja Kyjivo ir Charkovo gimnazijose…“
Šį Lilijos Konoplitskajos įrašą socialiniuose tinkluose perskaičiau dar prieš mūsų susitikimą Vilniaus Bernardinų sode. Kalbėjomės taip, kaip žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio vienas kitą pažįsta ir pasitiki, tarp kurių nėra abejonių plyšio ir skubėjimo. Visą pokalbio laiką Katedroje degė mūsų uždegtos žvakelės, nė viena neklausėme, apie ką mąstėme ir meldėme šventovėje stovėdamos, nes atsakymas būtų toks pats ir vienas – karo Ukrainoje pabaiga šią minutę.
Bet ar tai įmanoma? Mokytojas (Koheletas) Šv. Rašte rašo taip: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi/ Laikas gimti ir laikas mirti…/Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai…“
Dar yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“.
Nekaltą ir pernelyg šviesų karo Ukrainoje vasaros rytą, sode su neriančiu sroves abejingu fontanu, mes pasirinkome kalbėti.
*
Apie susitikimą su Lilija ir jos gyvenimą rašau tylėdama ir tikėdama, kad po laiko žudyti, ateis laikas gydyti, po laiko griauti – statyti, po laiko verkti – juoktis, kaip pranašavo Koheletas. Nors gimti tenka antrą kartą. Taip sako Lilija, kai klausiu, kaip jaučiasi suaugęs mūsų kartos žmogus, kuris staiga priverstas palikti namus, darbą, gimines, draugus – visą buvusį gyvenimą – ir keliauti į nežinią. Taip nutiko, Rusijos sukeltam karui staiga nutraukus Lilijos, jos vyro Valerijaus ir dukters Julijos, šiuo metu studijuojančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įprastą gyvenimą Kyjive.
LILIJA:
Jaučiuosi taip, tarsi vėl reikėjo gimti iš naujo ir viską pradėti. Aš visada maniau, kad Rusijoje gyvena tokie pat žmonės, kaip ir aš, kodėl jie mus užpuolė, kodėl nuo jų turiu slėptis? Gal tai sapnas, ar tai galėjo Rusija padaryti? Aš niekada negalvojau, kad kažkur teks ieškoti maisto, kad bus šalta, o aš neturėsiu striukės, kad nežinosiu, kas bus rytoj. Gyvenu žinodama, kad yra tik praeitis, o ateitis? Man 58-eri metai, turiu diplomą, ir štai privalau gyventi nuo nulio, nes atvykome be elementarių kasdieninių daiktų. O ką mes dėjome į lagaminą? Dukters Julijos natas, vadovėlius, batus, koncertinę aprangą, ir tai vos patempėme lagaminą. To, ko reikia kasdienybei, mažai pasiėmėme. Aplink svetimi žmonės, kurie mane supranta, padeda, esu ne viena, mane apgyvendino šeimininkai Kristina ir Karolis, neėmė pinigų už nuomą.
Ukrainoje neverkiau, tik vieną kartą verkiau, kai sakiau, kad nenoriu mirti, prieš išvažiavimą. O čia aš verkiu. Kodėl? Nes žmonės mums labai geri, jie prieina, pasako ką nors gero, visai ne šalti, kaip buvau girdėjusi apie lietuvius, jie labai labai geri, gal net ne tas žodis. Ir aš verkiu. Matote, filologė, bet nerandu žodžio, kuris apibūdintų žmogaus gerumą, kai tu nežinai, kur eiti, o jis pusę valandos tau padeda, eina su tavimi ir ieško, ko tau reikia. Moteris atnešė drabužius į namus, jie man visi tiko, mes įsikalbėjome su ja ir ji su manimi ėjo į Darbo biržą, kad pavertėjautų, kai ieškojau darbo. Ji kalbėjo su tarnautojais, net pykosi, kai mane nuvylė. Jos vardas Lada, kai man sunku, galiu kreiptis į ją, tikras draugas. Ji padeda ir kitiems žmonėms, kaip ir mums padedanti Danguolė, ir Julija iš pravoslavų cerkvės. Angelai šie žmonės.
*
Kyjivas ir Charkovas Lilijai – gražiausi pasaulio miestai. Ji gimusi Charkove, ten likę mamos, tėčio butai. O ką jie padarė iš Lilijos gražiausio pasaulyje miesto? Griuvėsius ir mirties zoną. Liepos 20 d. rusų raketoms apšaudžius Charkovą, dvi valandas tėvas nesitraukė nuo nužudyto sūnaus, priklaupęs meldėsi, laikydamas jo ranką. 13-metį paauglį nužudė tuomet, kai laukė transporto stotelėje, jo 15-metė sesuo buvo sužeista. Nuo rusų raketų tą dieną žuvo pagyvenusi pora – 69 metų vyras ir moteris, nukentėjo 72-ejų moteris. Toks Charkovas šiandien, kuriame moteris svajojo praleisti senatvę.
LILIJA:
Charkovas iki 2022 metų. VLE nuotrauka
Ilgiuosi Ukrainos, myliu savo gimtinę, betgi jie Charkovą nušluoja nuo žemės. Jis buvo paveiksliukas, ne miestas, pats gražiausias. Abu jie – Charkovas ir Kyjivas– mano miestai, ir juos nuolat bombarduoja. Charkove prie laiptinių padaryti takeliai bėgimui, prie kiekvieno namo sportiniai kampeliai. Ten turėjau gyventi, kai ateis senatvė, ten mamos ir tėčio man palikti butai. Mano bute langai liko, bet dvejose namo laiptinėse jie išdaužyti, be rėmų, name atsirado dideli įtrūkimai. Kaimynai sakė, kad mano bute kažkas gyvena, iš jo rūksta dūmai, jame kažkas rūko, nors niekam rakto nepalikau. O šaldytuve liko višta. Draugė atvežė naminę vištą, įdėjau į šaldytuvą. Niekšai, ateis į mano butą ir suės tą vištą, galvoju, ir tada man jos labai gaila. Bijau, kad okupantai apsigyvens mūsų namuose Charkove. Ateis vienas jų ir gyvens ten, kur aš užaugau, kur pati remontą dariau, kur liko mano paveikslai, restauruotos lėlės. Aš perku porcelianines lėles ir jas perkuriu, man taip patinka. Tokia asociacija – višta, lėlės ir niekšai.
*
L. Konoplitskajos kurta lėlė. Iš asmeninio archyvo
Nuo vaikystės Lilija norėjo piešti, kalbėti apie literatūrą, dailę, pasakoti vaikams apie meno pasaulį ir gyventi jame. Norėjosi kažko gražaus, įsivaizduodavo, kad aplink paveikslai, o ji skaito poeziją vaikams, pasakoja apie literatūrą. Ji tai prisimena lyg svajonių oro pilis. Baigusi Lucko pedagoginį institutą-Voluinės nacionalinį universitetą, dailininkų kursus, Lilija moka ir moko įvairiausių meno darbų – lieti akvareles, tapyti paveikslus, kurti vitražus ant stiklo, piešti ant stiklinių puodelių, taurių, sienų, kurti bareljefus, raižyti muilą, odą, siūti žavingas lėles, rekonstruoti porcelianines. Tik parduoti, sako, ne visada pavyksta, dažnai kūrinius padovanoja. Bet buvo tokia diena, kai visus darbus pardavė – Lietuvoje, ukrainiečių darbų mugėje. Vilniuje ji moko vaikus dailės ir visuomet laukia naujų pasiūlymų, kurie, kol ji neturi pastovaus darbo, jos išgyvenimo šaltinis.
Žodžiai apie Lilijos kuriamas kavos ir vanilės kvapų lėles mano galvoje, ne nosyje, sukėlė nelauktą reakciją, pasibaigusią ašaromis. Net nežinau, kodėl kalbėjimas apie karo žiaurumus nieko panašaus neišprovokuoja, nebent norisi garsiai surikti ir kumštį iškelti. Čia – priešingai, visiškas silpnumas, kurio gyvenime kažin ar ne daugiau, ir ar jis tik nėra stipriau žmogų veikiantis, nei iškeltas kumštis? O kuo kvepia gyvenimas žmogui iš karo žemės, kuriančiam kvepiančias kava ir vanile lėles?
LILIJA:
L. Konoplitskajos kūriniai. Iš asmeninio archyvo
Kavos ir vanilės kvapas – tai geros savijautos, taikos kvapas. Iškyla tokia asociacija: paskutinis mano susitikimas su drauge Lena, mes sėdime ir geriame kavą Charkove, Gorkio parke, valgom šašlykus kavinėje, kalbame apie galantiškus vyrus, prisimename jaunystę ir savo vyrus, kaip mes juos mylim ir pykstamės. Tai ne tik taikos, tai laimingo laiko kvapas.
Klausiate, ar gyvenimas turi kvapą? Kai čia atvykau, pasijutau kaip laukinė, nes nepasiėmiau jokių kvepalų, man taip jų norėjosi ir gėda buvo prašyti. Kartą šeimininkė Kristina paklausė, ko jūs norėtumėte? Aš pasiteiravau, ar jūs turite kvepalų? Apsiverkiau, kai ji juos atnešė.
Tokia smulkmena karo fone, kai nuolat mąstau apie Ukrainą, Kyjivą. Jeigu aš grįžčiau į Kyjivą, galvoju, kažką pakeisčiau, bet suprantu, kad tai kvailystė, man tarsi gėda, kad išvažiavau, turbūt dauguma mūsų taip jaučiasi. Bet čia aš saugi, apginta ir žmonės man geri. Kai pirmą kartą išgirdau lėktuvą ryte, pašokau nuo to garso, širdis daužėsi, prasidėjo panikos atakos, pradėjo spazmuoti gerklėje, o virš namo skrido paprastas lėktuvas. Kai kartu nakvojo Julija, naktį ji pradėjo rėkti – „mama, eina, mama, slėpkis!“ Pati aš kasnakt sapnuoju, kad bėgu, gelbėjamės, kažkas vejasi, prabundu ir iš pradžių nesuprantu, kur mes esame. Prisimenu tuos laikus, kai vasarą važiuodavome atostogauti į Krymą, gyvendavome daug dienų ir, įsivaizduojate, mums atsibosdavo! Kada mes tai galėsime?
L. Konoplitskajos piešiniai ant stiklo. Iš asmeninio archyvo
Noriu grįžti į Kyjivą ir kažką daryti. Bet suprantu, kad tai nieko nepakeis. Kuriu žaislus, piešiu gėles ant stiklo, mokau vaikus piešti, o Ukrainoje vyksta karas. Žmonės žudomi, o aš piešiu ir mokau vaikus. Matau, kad mano darbais žmonės džiaugiasi, gal tas džiaugsmas reikalingas dabar, o ne vien ašaros? Kuriu žaislines varlytes, jos daug kam patinka. Kai blogai, reikia kažką gero daryti, tai, kas žmonėms patinka. Neliko nė vieno puodelio mugėje, juos visus nupirko ne todėl, kad manęs pagailėjo, bet kad patiko mano darbai. Dvidešimt procentų uždarbio atidaviau Ukrainos kariuomenei palaikyti.
*
Sapnai, atkeliavę iš tikrovės ir mirties laiko, sukausto mintis it ledas, tik jie neištirps nuo vasaros karščių. Jie liks visam. Prasidėjus karui, Lilijos šeima nutarė pasitraukti iš Kyjivo į priemiesčius, pas pažįstamus draugus, netoli Bučos. Tai, ką teko išgyventi, kas pavirto sunkiais sapnais, buvo pagrindė priežastis bėgti ir neatsigręžti. Priemiesčiuose pasirodę vadinamieji kadyrovcai vyrus papjaudavo, moteris ir merginas prievartaudavo. Kai kaimynė atbėgusi pranešė, kad jau ateina iš miško, Lilija, jos vyras, dukra ir namo šeimininkai pasislėpė šalia namo statomo baseino rūsyje. Kadyrovcai atėjo, vaikščiojo keli metrai nuo pasislėpusiųjų, kalbėjosi, vienas Dievas žino, kas juos sulaikė žengti dar kelis metrus, kur slėpėsi dvi šeimos. Julija prie peties laikė virtuvinį peilį.
Dainininkė Julija Konoplitskaja 2022 metų vasarą koncertuoja
Ceikiniuose, Ignalinos r. Fotografavo Dalia Karatajienė
LILIJA: Aš stovėjau ant vienos kojos nekvėpuodama, bijojau pajudėti, kad nesugirgždėtų akmenys, girdėjau, kaip jie vaikšto ir kalbasi visiškai čia pat. Mano vyras vėliau pasakė, kad ten išbuvome devynias valandas. Kai pamačiau, kad Julija turi peilį, išsigandau, sakau, kam jis tau? O ji – mama, aš priešinsiuosi, manęs jie taip lengvai nepaims. Ji labai išdidus ir drąsus vaikas. Bet po to, ką teko išgyventi tą dieną, mes nutarėme nebepasilikti. Mano vyras kariškis, jis žinojo kelius, kaip geriau mus išvežti, tai buvo labai pavojinga, vykome per Bučą, iš Kamenc Podolsko skridome į Varšuvą, paskui į Vilnių. Nebuvo kito pasirinkimo, mano visas gyvenimas prabėgo akyse, kai jie vaikščiojo šalia, žiūrėjau į Juliją ir ašaros tekėjo skruostais, maniau, kad tai paskutinės gyvenimo akimirkos.
*
Karas perkeitė ukrainiečių dabartį, bet buvusio gyvenimo dvelksmas išliko ir jame daug mielų prisiminimų.
Prieš Bernardinų sodą Katedroje mainėsi uždegtų žvakelių liepsnos, malda galėjo nuskrieti, kur tik palinkėsi. Į Kyjivą, į Charkivą, į beribę erdvę, prisotintą sprogstančių raketų, bombų garsų ir keistos ramybės jiems nutilus. Į namus ir įstaigas, kuriuose dirba ir gyvena užsiėmę žmonės, kurie, kartais būna, pakelia galvą nuo savęs, pažvelgia į kairę dešinę, pamato ir nuščiūva. Tada kažkas įvyksta. Kažkas bus gero, sako Lilija, turėtų būti.
Dailininkė Lilija Konoplitskaja mugėje. Iš asmeninio archyvo
Ji dovanoja stiklo puodelį su kazoko galva Ukrainos vėliavos fone. Amžinai gyvo kazoko, kuris gali pasiduoti menininkui, bet karo lauke jis nenugalimas.
Ukraina laimės, kitaip pasaulio vertė netektų prasmės. Nesibaigiantis, amžinas laikas apie tai kalbėti ir tylint rašyti.
Lilijos Konoplitskajos archyvo nuotraukos