Rašytojo Rimanto Vanago pasakojimai apie Anykščius
akademijos nariams. Fotografavo Ričardas Šileika
Važiuoti į Anykščius – visada džiugu, kurį kelią bepasirinkčiau. Tikiu, kad ne man vienai. Juk Anykščiuose tiek visko galima veikti. Štai kodėl pritariu Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimui Jaunųjų filologų Vasaros akademiją rengti būtent šiame Aukštaitijos mieste, Taip, tai tikrai miestas, nors nedidelis. Bet judrus, persmelktas kavos aromato, teikiantis bent jau keliolika krypčių tiesiog turistaujantiems ar ieškantiems šio to gilesnio – rašytojų muziejų, parodų, neįprastų skulptūrų.
Ką gi aš veikiau Vasaros akademijoje, įsikūrusioje ,,Nykščio“ viešbutyje? Žinoma, kad nerimavau. Neįmanoma ramiai jaustis, kai žengi į tau visai nepažįstamų žmonių auditoriją. Arba beveik nepažįstamų. Kelis akademijos dalyvius jau buvau sutikusi šį pavasarį Jaunųjų filologų konkurse, bet tąsyk kalbėjomės apie publicistiką ir eseistiką.
Šį kartą ateinu pas gimnazistus, atvykusius iš įvairiausių Lietuvos vietų, kalbėtis apie pasakas, tik apie jas, o rankose laikau ką tik gimusį ,,kūdikį“ – aštuonių rašytojų knygą ,,Ignalinos pasakos“.
Man džiugu girdėti, kad keli akademijos nariai iš tų aštuonių autorių bent dvi atpažįsta, yra skaitę. Tai – Daina Opolskaitė ir Ona Jautakė. Pasakoju apie mūsų rezidenciją Ignalinos pakraštyje, apie tai, kaip mes, profesionalūs rašytojai, kūrėme pasakas.
Pasakas kviečiu rašyti ir akademijos narius. Bet prieš tai ilgokai kalbamės. Kokių pasakų jie yra girdėję vaikystėje? Ką yra skaitę? Ką saugo savo atmintyje?
O saugo nuo Anderseno ,,Coliukės“ iki močiutės sektų, nė kiek nesibaimina ir lietuvių liaudies kūrybos – to jose užtinkamo siaubo, dėl kurio vis aistringiau diskutuojama: ar jo mums reikia? Kai kurie prisipažįsta, kad vaikystėje nuo lietuviškų senųjų pasakų buvo saugomi – jas skaityti drausta, bet susirado patys, godžiai perskaitė ir nė kiek nenusivylė.
Vieta – štai ką akcentuoju savo neilgoje paskaitoje. Kaip svarbu rašančiam ją atrasti, į ją remtis, joje nepasiklysti.
Žinoma, primenu ir pasaulio įžymybes – Hansą Christianą Anderseną, jo šūkį: ,,Aš nesileisiu uždaromas vaikų kambaryje“. Pasakoju apie Astrid Lindgren, jos mįslingą kūrinį ,,Pepė Ilgakojinė“ – atsiradimo istoriją ir liūdesį, paslėptą po pokštais, kuo įvairiausiais triokšt keberiokšt.
O jau tada rašome. Tiksliau – rašo jie, kas ranka popieriaus lape, kas telefonu, kas kompiuteriu.
Vasaros akademija tarp paskaitų. Fotografavo Ričardas
Šileika
Į savo kambarį atsinešu pluoštą bandymų – pluoštą nuoširdumo, kuo laisviausios vaizduotės, vaikystės prisiminimų, pirmosios meilės atspindžių, mirties jaukinimosi ir baimės. Tai štrichai, tai bandymai, tai eskizai. Gal kris autorių užmarštin, o gal ir keisis, augs.
Rašyta apie liepos medį. Apie būseną, kai atsiduri Paryžiuje, muzikos parduotuvėje. Apie skambinimą mobiliuoju mirusiam mylimajam. Apie būtybes, gyvenančias po lova. Apie ožką ir jos neramią šeimininkę.
Meluočiau jei sakyčiau, kad viskas, kas eskizuota, atitiko pasakos žanro grynumą. Žinoma, kad ne. Laimė, kad ne. Būta mokslinės ar maginės fantastikos, tiesiog – vaikystės prisiminimų.
Vienintelė Rusnė nei rašė, nei stengėsi rašyti. Ji kantriai redagavo jau atsivežtą pasaką. Ją galite skaityti čia /www.menobangos.lt/rusne-vaskeleviciute-keturios-seserys-ir-mergaite-su-kiaurymemis/
Po kelių dienų visa tai, kas ekspromtu rašyta, skaitome. Vieni kitiems. Bet ne visi. Kai kas nenori pagarsinti savo kūrinio. Nenori – tai ir nereikia. Juk ne lageryje esame, o akademijoje, kur leista mąstyti laisvai.
Mūsų skaitymų kuo atidžiausiai klauso violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, ne tik pati pasakojusi akademijos dalyviams apie savo instrumentą ir apie muziką, bet ir uoliai lankiusi visų lektorių paskaitas, pamokas ar dirbtuves.
Vasaros akademijos narių spektaklis. Fotografavo
Ričardas Šileika
Paskutinę akademijos dieną visi traukiame prie Šventosios, į patiltę. Ten, prie malūnininko Jono Karvelio ir jo žmonos dainininkės Onos Zabielaitės buvusių namų, vyksta akademijos narių sukurtas spektaklis. Esminė tema – namai, jų suvokimas, jų ieškojimas.
Prozos ir poezijos fragmentai, monologai ir dialogai, apmąstytos mizanscenos – visa tai mes, suaugę žmonės, girdime ir stebime Šventosios krante. Pamildami juos, net įsimylėdami – tuos jau ne vaikus, tuos suaugusių pasaulin žengiančius žmones, tuos mūsų akademikus.
Su akademija atsisveikinu patiltės ir namų ieškojimo vakarą. Jie visi rytojaus dieną dar kartu pusryčiaus, dar kalbėsis, dar aptars kartu praleistas dienas.
O aš? Rytas, truputis po šešių: stotelėje prie ,,Nykščio“ laukiu autobuso į Uteną. Prie manęs sustoja kiek ankstyvesnis, į Skiemonis. Paslaugus vairuotojas nuramina: nesijaudinkite, jūsiškis tikrai atvažiuos. Ir atvažiuoja, ir vykstame mano mėgstamais aplinkkeliais: per Rubikus, Mačionis į Uteną. Ten, jaukioje kavinėje, kolegei Rasai Milerytei išlieju visus Anykščių įspūdžius.
Kiek vėliau – tolyn, tolyn nuo Anykščių, nuo Utenos, važiuoju kitu autobusu – jau į Ignaliną. Į namus. Ne tik artyn savo būsto. Artyn sąvokos, taip rūpėjusios akademijos dalyviams.
Namo.
2022 metų liepos 17-21 dienomis Anykščiuose vyko Lietuvos rašytojų sąjungos nuo 2004 m. kasmet organizuojamos jaunųjų filologų kūrybinės dirbtuvės „Vasaros akademija 2022“.
Jose dalyvavo rašantys, literatūra besidomintys vyresniųjų klasių moksleiviai iš Ukmergės, Semeliškių, Kelmės, Kražių, Plungės, Marijampolės, Kretingos, Vilniaus, Vilkaviškio, Prienų, Jurbarko, Alytaus, Zarasų, Kybartų, Anykščių.
Vasaros akademijos dirbtuvių vadovas Ričardas Šileika ir
muziejininkė Rita Jurkėnienė prie rašytojos Bronės Buivydaitės namo-muziejaus.
Fotografavo Sonata Žalneravičiūtė
Akademijos metu užsiėmimus vedė rašytoja Gintarė Adomaitytė, vertėja Irena Aleksaitė, poetas Artūras Valionis, rašytojas Alvydas Šlepikas, kino kritikė Sonata Zalneraviciute, poetas, Žurnalas „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus, muzikantė Ramutė Kalnėnaitė, dirbtuvių vadovas, poetas, fotografas Ričardas Šileika, rašytoja, projekto vadovė Birutė Jonuškaitė, rašytojas Rimantas Vanagas, kraštotyrininkas Tautvydas Kontrimavičius ir kt.